- Dr. Elena SURVILIENĖ, LSDI
- Mano ūkis
Nuostoliai dėl svogūnų kaklelio puvinio patiriami kasmet, o kai kuriais metais jie siekia daugiau negu 50 procentų. Botrytis genties patogenai, sukeliantys kaklelio puvinį, paplitę visuose pasaulio arealuose, kur auginami svogūnai, bet didžiausių nuostolių padaro vidutinio klimato regionuose. Svogūnams pavojingos ir kitos šios genties grybų sukeliamos ligos.
Augalai-šeimininkai, kuriuose Botrytis spp. sukelia kaklelio puvinį, stiebo ir žiedyno dėmėtliges, dažniausiai yra Allium augalų rūšys: ropiniai svogūnai (A. cepa), česnakai (A. sativum), porai (A. porrum), askaloniniai česnakai (A. cepa var. ascalonicum), daugializdžiai svogūnai (A. cepa var. aggregatum) ir, galbūt, Allium genties piktžolės. Tačiau nustatyta, kad B. allii saprotrofiškai gali augti ant irstančių javų, linų, liucernos, pupų ir žirnių liekanų. Nesant konkurencijos,
B. allii lengvai kolonizuoja ir gausiai sporuliuoja ant daržinių aguonų (Papaver somniferum) liekanų.
Net septynios Botrytis genties grybų rūšys yra siejamos su svogūnų ligomis. Rūšys skiriasi savo patogeniškumu ir atsparumu fungicidams. Trys grybų rūšys – B. aclada, B. allii ir B. byssoidea – yra laikomos pagrindinėmis svogūnų kaklelio puvinio sukėlėjomis. Nors B. squamosa ir B. tulipae taip pat siejamos su kaklelio puviniu, tačiau šios rūšys nėra pagrindinės kaklelio puvinio sukėlėjos.
Identifikuoti grybo rūšį ir nustatyti tikslią jo taksonominę padėtį įmanoma tik atlikus grybo tyrimus pagal morfologinius požymius ir taikant šiuolaikinius molekulinių tyrimų metodus. Nuo 2008 m. pradėti Lietuvos mokslo ir studijų fondo remiami „Ūkiškai reikšmingų vabzdžių, erkių bei grybų populiacijų genomikos tyrimai Baltijos regione“, kuriais siekiama nustatyti žaladarių genetinę variaciją įvairiose agroekosistemose. Vienas iš šio projekto objektų yra patogeninės Botrytis genties rūšys.
Kekerinis lapų dėmėtumas (lapų dėmėtligė)
Sukėlėjas. Botrytis squamosa (lytinė stadija telemorfa Botryotinia squamosa).
Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa.
Požymiai. Grybas infekuoja lapus. Iš pradžių atsiranda mažų baltų dėmelių, apsuptų žalsvu apvadu. Dėmių centras dažnai pasidaro gelsvai rudas. Dėmes sunku atskirti nuo vabzdžių, mechaninių ar chemikalų padarytų pažeidimų. Vėliau dėmės didėja, labiau pažeisti lapai (laiškai) nusvyra ir sunyksta. Ligai progresuojat, lapai per anksti nunyksta, ropelės išauga mažos.
Sąlygos ligai plisti. Grybas peržiemoja užkrėsto augalo audiniuose arba dirvoje mažais tamsiai rudais skleročiais. Esant drėgnam orui ir vidutinei temperatūrai, sporos pasklinda iš sudygusių skleročių, infekuotų lapų ar augalų liekanų, nusėda ant jautrių augalo audinių ir užkrečia juos. Jei susidaro palankios sąlygos, liga gali labai greitai išplisti.
Kekerinis rudasis dėmėtumas
Sukėlėjas. Botrytis cinerea (lytinė stadija telemorfa Botryotinia fuckeliana).
Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa.
Požymiai. Paprastai grybas neinfekuoja sveikų (nepažeistų) augalo audinių, bet gali pažeisti išorinius saugyklose laikomų svogūnų lukštus. Grybo sporos sudygsta lapų paviršiuje ir išskiria enzimus, kurie sukelia paviršinį taškuotumą. Kai grybas auga ropelės lukštuose, prie ropelės kaklelio ir išorinių lukštų atsiranda rudų dėmių. Toks lapų taškuotumas ir lukštų dėmėtumas nelaikomas ekonomine problema. Pažeidimo vieta yra negili, apribota išoriniais sausais ropelės lukštais, ir įprastas puvinys nesivysto. Šis defektas labiau kenkia tik ropelės išvaizdai.
Sąlygos ligai plisti. Lapų taškuotumas gali atsirasti esant drėgnam orui ir vidutinei (21 °C) temperatūrai. Rudasis dėmėtumas laikymo metu gali sumažėti, nes sąlygos tam nėra palankios.
Kaklelio puvinys
Sukėlėjas. Botrytis allii, Botrytis aclada (lytinė stadija (telemorfa) nežinoma).
Paplitimas. Visur.
Požymiai. Kaklelio puvinio simptomai paprastai išryškėja vėliau, svogūnų ropeles nuėmus ir sudėjus į saugyklas, net jei infekcija įvyksta dar lauke. Grybas gali pakenkti jauniems sveikiems lapams, bet paprastai jis infekuoja kaklelį tiesiogiai arba per pažeistus audinius. Laikymo metu ant ropelių atsiranda minkštos konsistencijos vandeningų puvimo dėmių, kurios paprastai prasideda ropelės viduje kaklelio srityje be matomų simptomų išorėje. Esant labai drėgnam orui, ant senesnių augalo audinių gali būti matomas Botrytis grybų apnašas, sudarytas iš konijakočių ir konidijų.
Infekcija gali plisti per visą ropelę, gali atsirasti ir bet kurioje kitoje ropelės pažeidimo vietoje (ne tik kaklelio srityje) – šiuo atveju bus ropelės šoninių audinių, dugnelio ar visos ropelės puvinys. Tarp ropelės lukštų vystosi baltas micelis, vėliau produkuojantis tankią, pilkos spalvos konijakočių ir konidijų masę. Grybo apnašas padengia visą ropelę. Vėliau tarp lukštų kaklelio srityje ar kitose užsikrėtimo vietose formuojasi tamsiai rudi ir juodi plokščios formos skleročiai.
Sąlygos ligai plisti. Vėsiu ir drėgnu oru augalai tampa ypatingai neatsparūs patogenams B. aclada ir B. allii, ypač kai yra nukentėję nuo stipraus vėjo, dulkių ir smėlio audrų, krušos, apdeginti chemikalų. Kai kada ligos požymius galima pamatyti jau lauke, kai vyrauja labai drėgni orai. Drėg-nu oru grybas gali subrandinti sporas ant žuvusių augalų ir augalų liekanų taip pat kaip iš skleročių. Vėjas lengvai išnešioja sporas, kurios užkrečia kitus augalus.
Labai svarbu, kokio brandumo svogūnai yra nuimami; jei laiškai visiškai nesudžiūvę ir neužsidaręs kaklelis, infekcija gali patekti į ropelę. Jei laikymo metu yra aukšta temperatūra ir didelė santykinė drėgmė, ropelės su paliktais nenupjautais laiškais tampa jautrios infekcijai. Didesnė tikimybė užsikrėsti kyla laistomiems svogūnams.
Svogūnų sėklojų ligos
Sėklojų žiedynkočių, žiedynų ir žiedų dėmėtligę sukelia daugiausia B. allii (paprastai nesiskiria nuo B. aclada), taip pat B. byssoidea, B. cinerea ir B. squamosa rūšių patogenai. Pažeidimai gali vystytis bet kurioje stiebo vietoje.Dėl šios ligos paprastai išgula pasėliai, ypač vėjuotu oru. Iš pradžių dėmės ištįsta rombo pavidalu, būna chlorotinės, vėliau nekrotizuojasi. Pilki koncentriški ratai tampa matomi, kai grybas produkuoja sporas po išorine kutikule ir vaškiniu sluoksniu. Dėl žiedynkočio ir žiedyno dėmėtligės sumažėja sėklų derlius, nukenčia sėklų kokybė, sėklos gali būti užkrėstos. Iš užkrėstų B. allii ir
B. aclada patogenais sėklų užaugę svogūnai vėliau gali sirgti kaklelio puviniu.
Grybai sporuliuoja ant senstančių audinių, įskaitant ir burbuolę (membraninis apvalkalas, kuris dengia nesubrendusį žiedyną), dulkines bei vainiklapius (D).
Atskirti grybų rūšis – sudėtinga
Nors B. allii ir B. aclada yra pagrindinės rūšys, sukeliančios kaklelio puvinį, tačiau jas atskirti vieną nuo kitos vien tik pagal morfologinius požymius labai sunku, kadangi šių rūšių grybai panašiai auga ant mitybinių terpių ir sporų dydis iš dalies sutampa. Nors grybas B. byssoidea retsykiais minimas kaip kaklelio puvinio sukėlėjas, jo paplitimas ir reikšmingumas gali būti nepakankamai įvertintas, palyginti su B. allii ir B. aclada, vien dėl to, kad sunku jį atpažinti, nes B. byssoidea retai sudaro sporas (tai labai svarbu grybų identifikavime) ant daugelio mitybinių terpių, naudojamų grybų išskyrimui iš augalo audinių.
Ankstesniuose tyrėjų pranešimuose apie svogūnų kaklelio puvinį nėra skirtumų tarp B. allii ir B. aclada rūšių, todėl sunku nustatyti šių dviejų rūšių paplitimą ir svarbą kaip ligos sukėlėjų. Tačiau, pritaikius šiuolaikinius biologijos tyrimo metodus, atskirti šias rūšis tapo nesunku.
Tolimesnių tyrimų reikia įvertinti B. aclada, B. allii ir B.byssoidea skirtumus kaklelio puvinio epidemiologijoje. B. squamosa kaip lapų dėmėtligės sukėlėjas yra svarbus ir ropiniuose svogūnuose, ir sėkliniuose augaluose vidutinio klimato zonoje, kur vyrauja lietingi orai ir yra aukšta santykinė drėgmė. Nors B. squamosa retsykiais siejamas su kaklelio puviniu, žiedynkočio ir žiedyno dėmėtlige šiuose regionuose, tačiau nenurodomas kaip šių ligų sukėlėjas pusiau sausringuose regionuose.