Europos Parlamento narys Vincas Justas PALECKIS yra sakęs, kad gyvena trikampyje tarp Vilniaus, Briuselio ir Strasbūro. Gal tas atstumas padeda kiek kitaip pažvelgti į Lietuvos įvykius, aiškiau pamatyti savos šalies problemas visos Europos Sąjungos kontekste. EP Užsienio reikalų komiteto narys, pavaduojantysis narys Klimato kaitos laikinajame bei Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetuose sako, kad pradžia turi būti savame kieme – jei nieko nedarysi pats, nepadės ir Europos Sąjunga.

Visa Europa nuolat diskutuoja apie tai, kaip reikėtų racionaliau naudoti išteklius, tausoti gamtą. Koks turėtų būti Lietuvos indėlis įgyvendinant ES planą „20-20-20 iki 2020 metų“: 20 proc. sumažinti CO2 išmetimą, padidinti 20 proc. energijos vartojimo efektyvumą ir 20 proc. daugiau pagaminti energijos iš atsinaujinančių šaltinių.

Sakyčiau, kad yra du pagrindiniai dalykai. Viena yra tai, ką gali padaryti valstybė, ir ką – didelės įmonės, verslininkai. Valstybė turi sudaryti visas sąlygas, kad kuo daugiau energijos būtų galima gauti iš atsinaujinančių šaltinių, suteikti pagalbą, panaudoti tam ES fondus. Pagaliau didysis klausimas, kuris vis stringa, – senos blokinės statybos namų renovavimas. Mes, deja, gerokai atsiliekame. Renovavome mažiau negu 10 proc. tokių namų, o Lenkija – 50 proc. Taip pat, aišku, reikėtų, kad valstybė skatintų tas įmones, kurios diegia naujas technologijas, pereina prie taupymo. Patys verslininkai taip pat turėtų suprasti, kad tai labai svarbu.

Antra galimybė – ką galime padaryti mes patys. Ir čia labai daug priklauso nuo žiniasklaidos, visuomenės informavimo. Neseniai buvau Mančesteryje – ten daug tokių aplinkosaugą populiarinančių dalykų. Aš jau pradėjau Lietuvoje akciją: „Padėkime Žemei išlikti! Pradėkime nuo savęs“. Pasinaudodamas kitų pavyzdžiu, bandysiu pasiekti, kad kuo daugiau žmonių pasirašytų atvirlaiškius ar internete, kad jie keičia gyvenimo būdą, kad naudosis rekomendacijomis, kaip gyventi nekenkiant gamtai, taupant energiją.

Pradėti, pavyzdžiui, galima nuo to: daugiau naudotis visuomeniniu transportu, daugiau eiti pėsčiomis ir sėsti ant dviračio. Jei įmanoma, važiuoti automobiliu ne vienam, taupyti vandenį naudojantis dušu, išeinant iš kambario išjungti šviesą, televizorių... Daug žmonių jau tam pasiruošę, bet reikia paraginti, priminti.

Gal per mažai informacijos, stinga žiniasklaidos dėmesio?

Ir tai, ir tai. Čia kaip politikoje – nuo tavęs viskas priklauso. Kokį Seimą tu išrinksi, jei nebalsuosi?.. Jei daugiau žmonių įsijungtų į tokias akcijas, lengviau pasiektume tuos tikslus. Nors ir ne tik šie tikslai yra pagrindinis dalykas. Liko 8–9 metai tam, kad galėtume sustabdyti grėsmingus klimato kaitos  pokyčius. Jei per tą laiką to padaryti nesugebėsime, jūsų karta, jūsų vaikų ir anūkų kartos gyvens ne žemėje, o planetoje, kuri vis labiau panašės į pragarą.

Aplinkosauga yra neatsiejama ir nuo žemės ūkio. Klimato atšilimas, vandens trūkumas gresia ir šiam sektoriui. Nuo ko turėtume pradėti dabar, kad netektų badauti rytoj? Jau pasigirsta prognozių, kad iki 2100 metų daugiau kaip keturis kartus išaugs pusbadžiu gyvenančių žmonių skaičius...

Čia tolimos prognozės. Nesu žemės ūkio specialistas, bet... Ir pats  aš per susitikimus Lietuvoje kartais mėgstu piešti kraupius scenarijus. Manau, jei žmonės sustabdys klimato kaitą, tai suras galimybę ir pasigaminti pakankamai maisto. Mūsų didelis sąjungininkas yra mokslas. Iki 2100 metų  bus padaryta daugybė naujų atradimų, patobulinimų.

Genetiškai modifikuoti produktai, mano nuomone, yra aštrus ginklas, galintis ir žeisti. Jis dar tik pradėtas įsisavinti. Kita vertus, gali padėti žmonijai išgyventi, jeigu mokslas pašalins pavojus. Skurdas ir atotrūkis tarp turtingiausių ir neturtingiausių šalių yra labai rimta prob­lema, kaip ir maisto, geriamo vandens trūkumas. Čia viskas yra susiję. Bet jei bus pakeistas požiūris, žmonės ir valstybės suvoks šių problemų svarbą, tada bus galima išvengti nelaimių.

Kalbėdami apie GMO, atsiduriame tarsi užburtame rate – vieni sako, kad GMO reikia vien dėl to, kad galėtume pamaitinti trečiąjį pasaulį ir skurstančiuosius. Kiti – kad įsileisdami GMO patys tuoj badausime, nes taip pakenksime augalams, gyvūnams, bitėms ir panašiai.

Jau nuo XIX šimtmečio pradžios ir vidurio, kai mokslas pradėjo daryti stebuk­lus, pasigirdo teorijų, kad pasaulis žus. Prisiminkime garsiąją Maltuso teoriją: gyventojų skaičius augs labai sparčiai ir žemė jau XX amžiuje jų neišmaitins. Iš tikrųjų per 150–200 metų gyventojų skaičius neišpasakytai išaugo, tačiau pasaulis nesužlugo. Ir mes gyvename žymiai geriau, negu prieš 100 ar 50 metų. Tik uždavinys iškyla, kad tas turtas būtų paskirstytas tolygiau, kad būtų susikoncentruota ties pagrindiniais dalykais ir pagrindinių grėsmių prevencija.

Visi žinome, kad GMO likučių gali būti ir paprastame maiste, kurį perkame kasdien, bet vargu ar kas nors atidžiai studijuoja etiketes prekybos centruose. Ką, Jūsų nuomone, reikėtų padaryti vartotojų informavimo srityje?

Mūsų parlamentas ne kartą atkreipė dėmesį, priiminėjo rezoliucijas, kad reikia labai aiškiai nusakyti, kuris maistas pagamintas ekologiškuose ūkiuose, kuris – paprastuose, o kuris – naudojant genetiškai modifikuotus produktus. O tada – pasirinkimo laisvė. Jei nebijai rizikos, jei pasiruošęs mokėti mažiau ir šiek tiek rizikuoti savo sveikata – prašau... Nors mokslas dar nėra iki galo atsakęs į šiuos klausimus. Žodžiu, čia reikia kuo garsesnės, kuo labiau į akis krentančios informacijos, kad žmonės žinotų. Jei dabar paklaustume praeivio gatvėje Kaune, Vilniuje, Tauragėje, ką jis žino apie genetiškai modifikuotą maistą, tai 80–90 proc. atsakytų, kad nežino nieko. Kažką girdėjau, bet...

Vienoje EP plenarinėje sesijoje buvo diskutuota dėl nykstančios bičių populiacijos. Iškelta mintis, kad įtakos tam turi GMO.

Esu įsitikinęs, kad tai susiję. Ir pesticidų, ir kitų trąšų naudojimas. Mokslas turi nustatyti, kiek tai yra pavojinga. Bitininkystė –  ne tik medus. Tikrai didžiulė grėsmė, jei bitės bus pažeidžiamos ir negalės atlikti svarbių funkcijų, nuo kurių priklauso žemės ūkio derlingumas ir klestėjimas. Tai viena iš sričių, kur mokslas turi padėti vis daugiau ir daugiau. O viskas vėl priklauso nuo lėšų. Šiuo metu skiriamas nepakankamas finansavimas. Jei mokslininkai gaus daugiau lėšų, bus daugiau susikoncentravę ties ta problema. Kaip tik dabar Europos Parlamente ruošiu pranešimą apie GMO – viltingą ir grėsmingą atradimą. Jame siūlysiu, kad ES daugiau dėmesio kreiptų į šią problemą. Tas pranešimas bus patvirtintas Parlamente, juo vadovausis ir Komisija, ir Taryba.

Diskutuojant apie maistą, dažnai nukrypstama į kraštutinumus – arba genetiškai modifikuotas, arba ekologiškai augintas. Jūsų nuomone, kurlink turėtų ir galėtų eiti Lietuva: stengtis pagaminti kuo daugiau nesirenkant priemonių, ar bandyti tapti ekologinės produkcijos centru?

Nesureikšmindamas savo nuomonės spėčiau, kad geriau daugiau dėmesio kreipti į švarų, ekologiškai vertingą maistą. Man atrodo, – tai niša. Toks maistas populiarės. Apskritai, palyginus su Prancūzija, Vokietija, kur viskas jau visiškai civilizuota, mes turim dar daug neliestos gamtos. Čia – pliusas ir turistams. Turim ne per daug  trąšomis perpildyto žemės ūkio – tai irgi gerai. Man atrodo, ateityje ir europiečiai, ir viso pasaulio žmonės vis daugiau dėmesio kreips į sveiką maistą, sveiko gyvenimo būdą, o sveiko maisto parūpinti bus naudinga ir apsimokės. Žmonės dabar pergyvena krizę, recesija, bet ateityje leis daugiau pinigų sveikesniam maistui. Ir  manau, kad neišvengiamai daugės ūkių, kurie gamins ekologiškai švarų maistą.

Lietuva turi nemažai problemų dėl pavojingų atliekų tvarkymo: nuo panaudotų tepalų iki baterijų. Ar ir čia Lietuva turi pradėti tvarkytis pirma savo kieme, o tada laukti pagalbos iš ES?

Yra bendros taisyklės, bendri reguliavimai, skatinimai rinkti. Aš irgi naudojuosi baterijomis, bet nežinau, kur jas dėti. Neseniai Vilniuje, Kudirkos aikštėje, vyko akcija dėl to. Paklausiau piketuojančių studentų, kur aš tas panaudotas baterijas galiu dėti. Sako, universiteto Gamtos mokslų fakultete. Tai gerai, kad aš netoli gyvenu, o jei – Karoliniškėse, Žirmūnuose?.. Nejau tik viena vieta Vilniuje? Vėlgi sakau, tai yra valstybės priedermė skatinti, kad daugiau tokių vietų būtų. Bet visados atsiranda būtinybė ieškoti, rinkti. Leng­viausia tas baterijas išmesti į konteinerį ar maišą. Bet jau laikas suprasti, kad kenki sau ir kitiems. Ir vėl pabrėžčiau švietimą. Daug čia receptų nesugalvosi. Dažnai matome, kaip atsidaro automobilio langas ir išskrenda cigarečių pakelis, šiukšlės. Vakaruose to nepamatysi, nebent mūsiškis ar kas kitas iš Rytų Europos važiuoja. Negalima taip elgtis.

Mūsų šalis vis dar labai mažai yra pažengusi atliekų naudojimo kuro gamybos srityje. Ar mums grėstų kokios nors sankcijos iš ES, jei artimiausiu metu nepadidintume iš atliekų pagaminamo kuro kiekio?

Naujai įstojusioms šalims taikomos tam tikros išlygos, nemanau, kad artimiausiu metu tai grėstų. Tačiau vėlgi turim suprasti, kad ES negali rūpintis kiek­vienos šalies reikalais atskirai. Yra tam tikri rėmai, tam tikros taisyklės, bet mums patiems reikia daugiau atliekų perdirbimo, jų panaudojimo kurui ir panašiai. Mums patiems reikia, kad nebūtų užteršti mūsų miškai ir pakelės. Joks dėdė ar teta atvažiavę iš Briuselio nepadarys to ­darbo, kurį turim padaryti mes patys. Kalbėkim apie tai ir supraskim, kad šitą reikia daryti ne tik dėl to, kad ES taisyk­lės to reikalauja. Viso to reikia tam, kad būtų pigesnė energija, mažesnė energetinė priklausomybė, kad gyventume švariau, užterštumo būtų mažiau. Čia, man atrodo, suprantama savaime.

Bet panašu, kad Lietuvoje tai nėra savaime suprantama, nes dygsta nauji, modernūs sąvartynai, o miškai ir pakelės vis dar užverstos šiukšlėmis. Ką reikėtų keisti? Skleisti gerąją patirtį? Bausti? Apeliuoti į žmonių sąžinę?

Aš važinėju po Lietuvą, susitinku su rinkėjais ir mokyklose. Ne vienoje mokykloje pastebėjau gerą požiūrį į gamtosaugą. Jos pasiskelbia “žaliosiomis” mokyklomis, kur aplinkosaugai skiriamas ypatingas dėmesys. Norėtųsi, kad visos mokyklos būtų tokios. Kad visi vaikai dalyvautų apsikuopimo akcijose, patys neterštų ne dėlto, kad mokytojai priverčia, o įsitikinę tokio gyvenimo būdo privalumu.

Daugelis važinėjame po pasaulį, Europą. Reikia mokytis iš kitų, perimti puikiausią patirtį, kuri įsigalėjusi kaimynuose, ypač Skandinavijos šalyse. Ir dėl atliekų perdirbimo, ir dėl alternatyvių energijos šaltinių, tai tikrai labiausiai į priekį pažengusios šalys. Ten gyvenimo būdas, piliečių sąmoningumas yra pats aukščiausias. Todėl tose šalyse ir gyvenimo kokybė, ir gyvenimo lygis, pagaliau ir konkurencingumas yra aukščiausias pasaulyje. Patirtis visai šalia mūsų. Tik mums reikia sugebėti perkelti tai pas save. Ir naudotis. Tam gyvenimo būdui ir santykiui tarp žmonių padėjo socialdemokratiniai principai. Net ir atėjusios į valdžią dešiniosios partijos ten išlaikė tuos principus – reikia gyventi visuomeniškai, valstybė turi daugiau rūpintis žmonėmis. Atitinkamai žmonės daugiau rūpinasi valstybe. Jei ten netinkamai elgsiesi, jei numesi šiukšlę, dažnas praeivis patars, kad taip elgtis nedera.

Atrodo, ten viskas įaugę į kraują...

Kuo greičiau ir mums reikia tai įauginti į kraują. Tenka pripažinti, kad tos milžiniškos šiukšlių atliekų krūvos atsirado palyginus neseniai. Demokratija ir laisvė atnešė ir negerų dalykų – įsitikinimą, kad galiu elgtis bet kaip, kad galiu išsisukt, geriau sumokėsiu baudą, jei įkliūsiu, bet nesielgsiu, kaip turėčiau. Laikas pradėti keisti sąmonę ir pradėti nuo savęs.