Mūsų sodininkai mėgėjai jau įsitikino, kad šilauogės – tai uogų uogos. Ir auginti jas jau išmokome. Ypač išradingi sodininkai mėgėjai – jie išbando įvairiausias nugirstas rekomendacijas, nors ne visada tie patarimai pasirodo esą tinkami. Ūkininkai turi būti atidesni, nes skuboti eksperimentai gali sumenkinti visą metų derlių, o gal net ir padaryti rimtą žalą visam šilauogynui.

Ir ūkininkui, ir paprastam sodininkui labai svarbu pasirinkti tinkamą veislę. Atrodo, nedidelė ta mūsų Lietuva, bet vis tik klimato sąlygos labai nevienodos. Skiriasi ir reljefas. Sodinės šilauogės mėgsta drėgmę, tiesa, joms netinka užmirkimas. Tačiau nelaistant sausrų metu uogos susmulkėja, būna neskanios. Kritulių pasi­skirstymą mūsų šalyje lemia atstumas nuo jūros ir vietovės padėtis drėgmę nešančių vėjų atžvilgiu. Ilgamečiai stebėjimai rodo, kad vasarą daugiau lyja Lietuvos rytinėje dalyje. Jei žiemą temperatūros labai žemos, šilauogių krūmai mažiau nukenčia ten, kur sniego danga storesnė.

Šilauogės gerai auga skurdžiose smėlio, priesmėlio ar durpių dirvose. Lengvi dirvožemiai žiemą įšąla giliau, bet ir atitirpsta anksčiau už sunkius dirvožemius. Be to, dirvos atitirpsta, priklausomai nuo geografinės padėties: pavasarį mūsų šalies teritorijoje dirva tirpsta iš pietvakarių į šiaurės rytus per 10 dienų. Dauguma sodinių šilauogių veislių yra palyginti atsparios žemoms temperatūroms žiemą, jos puikiai peržiemoja, jei temperatūra nenukrinta žemiau -25 °C šalčio.

Nebijo sodinės šilauogės ir pavasario šalnų, tačiau auginant jas Pietryčių ar Rytų Lietuvoje reikėtų pasirūpinti apsauga nuo šalnų: į šiuos Lietuvos regionus šalnos pavasarį dažnai užsuka ir po gegužės 20 dienos. Pirmosios rudeninės šalnos čia būna irgi anskčiau – dar iki rugsėjo 20 dienos, todėl vėlyvųjų šilauogių veislių uogos prie Utenos, Vilniaus, Varėnos gali apšalti. Jei auginame kelis krūmus, nesudėtinga juos pridengti. O štai ūkininkui, pasisodinusiam didelius šilauogių plotus, gali iškilti grėsmė prarasti dalį derliaus.

Šių metų pavasaris didesnių bėdų mūsų soduose nepridarė. Tik Utenoje ir Kybartuose užfiksuota žemiausia temperatūra siekė -1 oC. Pas mus paplitusioms sodinių šilauogių veislėms tokia šalnelė nėra pavojinga. Tačiau Varėnoje naktimis temperatūra krito iki -2 oC, Valkininkuose termometrai rodė net -3 oC. Dirvos paviršiuje paprastai būna ir dar žemesnė temperatūra. Todėl šiame regione svarbu auginti atsparias šalnoms veisles, apsaugą nuo šalnų taip pat reikėtų įrengti.

Šiandien galime rinktis iš daugybės šilauogių veislių: jos skiriasi krūmų augumu, atsparumu žiemą, derlingumu, uogų dydžiu, spalva, vaškinio apnašo intensyvumu, odelės tvirtumu ir skoniu. Veislės skiriasi ir lapais: žalios spalvos intensyvumu, forma, lapo krašto dantytumu, dydžiu, nusispalvinimu rudenį. Sodinių šilauogių žiedai yra dailaus varpelio formos. Jie paprastai sudaro įvairaus dydžio kekes. Žiedų spalva gali būti nuo baltai rausvos (Blueray) iki akinančiai baltos (Coville, Dixi). Kadangi kekės išsidėsto ūglio viršūnėje, vėliau, nokstant uogoms, ūglis atrodo lyg viena didelė sudėtinė uogų kekė.

Nuo žydėjimo iki pirmojo skynimo vidutiniškai praeina 50–60 dienų. Sunokusios šilauogių uogos skiriasi spalvos intensyvumu: gali būti nuo šviesiai mėlynos (Bluecrop, Blueray, Earliblue) iki tamsiai mėlynos Wemouth). Gerą prekinę išvaizdą turi šviesiai mėlynos uogos, su intensyviu vaškiniu apnašu. Uogų minkštimas yra šviesus, jame išsidėsto smulkios rudos sėklos. Ypač vertinamos veislės, turinčios nedidelį vaiskočio prisitvirtinimo randelį, kuris nuskynus uogą lieka sausas. Jei odelė šioje vietoje įtrūksta, tokių veislių uogos išsilaiko prasčiau.

Svarbu įvertinti uogų nokimo pobūdį, kekės formą – nuo to taip pat priklausys skynimo greitis ir uogų kokybė. Numačius mechanizuotai nuimti derlių, plantacijoje sodinamos vienu metu sunokstančios, tvirtą uogų odelę turinčios veislės.

Naujausios sodinių šilauogių veislės sukurtos, taikant šiuolaikinius selekcijos metodus, atliekant sudėtingus kryžminimus. Jų uogos labai stambios, puikios prekinės išvaizdos. Labai ankstyvų veislių derlius ima nokti liepos mėnesio viduryje, vėlyviausių veislių uogos skinamos rugsėjį iki pat stipresnių šalčių.

ANKSTYVOSIOS VEISLĖS

Visuose Lietuvos regionuose verta auginti produktyvias ankstyvąsias veisles, kurios yra atsparios pavasarinėms ­šalnoms ir ištvermingos žiemą. Uogos pradeda nokti liepos mėnesio viduryje.

Duke

Auginama nuo 1986 m. Krūmas stip­raus augumo, suformuojantis daug stačių stiebų. Vienamečiai ūgliai yra pilkai rausvos spalvos. Lapai stambūs, tamsiai žali. Žiedai vidutinio dydžio, balti. Uogos stambios, nors dažnai jų dydis skiriasi, šviesiai mėlynos, su stipriu vaškiniu apnašu. Skonis geras, minkštimas žalsvos spalvos, tvirtas. Kekės vidutinio dydžio. Viena iš geriausių ankstyvųjų veislių: labai derlinga, atspari žiemą, gera uogų prekinė išvaizda, tačiau neatspari grybinėms ligoms.

Earliblue

Palyginti sena veislė, auginama nuo 1952 metų. Krūmas stipraus augumo, nors formuojančių stiebų išaugina palyginti nedaug. Lapai vidutinio dydžio, tamsiai žali, elipsiški, ūgliai žali su rausvu atspalviu. Žiedai stambūs, visiškai išsiskleidę būna baltos spalvos. Uogos stambios, ypač pirmojo skynimo, šviesiai mėlynos, su stipriu vaškiniu apnašu, saldžiarūgštės, turi malonų stiproką aromatą. Uogas tinka vartoti šviežias ir perdirbti, prinokusios nebyra, o nokimo periodas nėra ištęstas. Tačiau ši veislė ne kasmet duoda gerą derlių.

Reka

Auginama nuo 1988 metų. Krūmas stipraus augumo, jį formuojantys stiebai auga statmenai, ūgliai tamsiai raudoni su bronziniu atspalviu. Lapai vidutinio dydžio, žali, žiedai smulkūs, balti. Uogos vidutinio dydžio, labai gero skonio, mėlynos, su stipriu vaškiniu apnašu, tvirta odele, išsidėsčiusios didelėse pakankamai retose kekėse. Tai išskirtinai  derlinga veislė.

Nui

Auginama nuo 1988 metų. Krūmas stipraus ar vidutinio augumo, palyginti tankus. Vienamečiai ūgliai turi bronzinį atspalvį. Lapai stambūs, atvirkščiai kiaušiniški, žali. Žiedai stambūs, balti. Uogos įspūdingo dydžio (skersmuo 16–20 mm, masė 2,5–3,5 g), mėlynos, vaškinis apnašas nestiprus, odelė tvirta. Minkštimas žalsvas, labai sultingas, skonis geras. Labai gerai išsilaiko, todėl tinka transportuoti. Bet ši veislė neatspari pavasario šalnoms, gerai dera tik humusinguose dirvožemiuose, todėl Pietryčių ir Rytų Lietuvoje auginti plantacijose gana rizikinga, jei nėra apsaugos nuo šalnų.

Spartan

Auginama nuo 1977 metų. Krūmas augus ar vidutinio augumo, netankus, vienamečiai ūgliai tamsiai raudoni. Lapai stambūs, elipsiški, žalios spalvos. Žiedai stambūs, balti su rausvu atspalviu. Uogos labai stambios, palyginti vienodo dydžio. Mėlynos su pilku vaškiniu atspalviu, vaiskočio randas vidutinio dydžio. Minkštimas žalsvas, aromatingas, skonis labai geras. Veislė labai atspari žiemą ir derlinga, todėl tinkama auginti plantacijose visoje Lietuvos teritorijoje.

VIDUTINIO ANKSTYVUMO VEISLĖS

Daugiausia Lietuvoje auginama vidutinio ankstyvumo šilauogių veislės. Jų pasirinkimas yra didelis. Ypač plačiai visoje Europoje yra paplitusi Bluecrop veislė, kuri sudaro didžiąją dalį verslinėse plantacijose auginamų veislių. Uogos noksta nuo antro liepos dešimtadienio iki rugpjūčio vidurio.

Bluecrop

Krūmas augus, suformuoja daug vertikalių stiebų. Vienamečiai ūgliai tamsiai raudoni. Lapai vidutinio dydžio, elipsiški, žali. Žiedai irgi vidutinio dydžio, visiškai išsiskleidę balti. Uogos stambios ar vidutinio dydžio (diametras nuo 1,2 iki 2,0 cm), surinktos į ilgas kekes, šviesiai mėlynos, su stipriu vaškiniu apnašu, labai tvirta odele. Minkštimas žalsvas, aromatingas, saldžiarūgštis. Prinokusios uogos nenubyra. Veislė atspari šalčiui, drėgmės trūkumui, viena geriausių veislių ir pramoninėms plantacijoms, ir mėgėjiškai sodininkystei visoje Lietuvoje.

Toro

Auginama nuo 1987 metų. Krūmas vidutinio augumo, jį formuojantys stiebai labai tvirti, vienamečiai ūgliai turi švelnų bronzinį atspalvį. Lapai labai stambūs, elipsiški, truputį banguotu lapalakščiu. Žiedai labai stambūs, balti, kartais su silpnu rusvu atspalviu. Uogos vidutinio dydžio, šviesiai mėlynos, su intensyviu vaškiniu apnašu, tvirta odele, turi mažą vaiskočio randą. Uogos auga didelėse gražiose kekėse. Minkštimas žalsvas, saldžiarūgštis, su maloniu aromatu. Uogos sunoksta gana vienodai, derliui nuimti pakanka dviejų rinkimų.

Bluehaven

Auginama nuo 1967 metų. Krūmas vidutinio augumo, stiebai labai šakojasi, vienamečiai ūgliai žali, kartais su švelniu bronziniu atspalviu. Lapai vidutinio dydžio, kiaušiniški, ryškiai žali. Žiedai stambūs, balti ar rausvi. Uogos stambios, palyginti vienodo dydžio, šviesiai mėlynos, su nestipriu pilku vaškiniu apnašu, tvirta odele. Kekės nedidelės, minkštimas žalsvas su rausvu atspalviu, saldžiarūgštis, beveik be kvapo. Veislė derlinga, gerai dera kasmet, atspari žiemą.

Patriot

Auginama nuo 1976 metų. Krūmas stipraus augumo, gana greitai sutankėjantis, stiebai tvirti, vienamečiai ūgliai turi bronzinį atspalvį. Lapai vidutinio dydžio, ovalūs. Žiedai taip pat vidutinio dydžio, visiškai išsiskleidę būna balti. Uogos labai stambios, mėlynos, su stipriu vaškiniu apnašu, tvirta odele, vaiskočio randas mažas. Kekės didelės, primena vynuogių kekes. Minkštimas žalsvas, labai gero skonio.Veislė atspari žiemą ir derlinga, todėl paplitusi didelėse plantacijose.

VĖLYVOSIOS VEISLĖS

Vėlyvosios sodinių šilauogių veislės uogas nokina nuo rugpjūčio vidurio, todėl didesnėse plantacijose gali būti auginamos Vidurio Lietuvoje. Kitur jos daugiau tinka sodininkams mėgėjams.

Bluegold

Auginama nuo 1989 metų. Krūmas vidutinio ar mažo augumo, intensyviai besiplečiantis į šonus, ūgliai žali su rausvu atspalviu. Lapai elipsiški, žali, matiniai. Žiedai vidutinio dydžio, balti su švelniu kreminiu atspalviu. Uogos vidutinio dydžio, mėlynos su stipriu vaškiniu apnašu, vaiskočio randas mažas, odelė labai tvirta. Minkštimas žalsvas, skanus, aromatas nestiprus. Ši veislė labai derlinga, atspari žiemą, uogos labai gerai laikosi, tinka vartoti šviežios. Derlius skinamas per du kartus.

Blueray

Auginama nuo 1955 metų. Krūmas augus, jį formuojantys stiebai tvirti, ūgliai žalsvi, kartais su rausvu atspalviu. Lapai stambūs, tamsiai žali. Žiedai stambūs, balti ar švelniai rausvi. Uogos labai didelės, tvirtos, šviesiai mėlynos, su stipriu vaškiniu apnašu. Minkštimas žalsvas, labai gero skonio ir malonaus aromato. Vaiskočio randas vidutinis. Kekės nedidelės, tačiau labai tankios.

Coville

Auginama nuo 1949 metų. Krūmas labai augus, aukštas. Stiebai auga statmenai, gana stipriai šakojasi. Lapai stambūs, plačios elipsės formos, žali. Žiedai vidutinio dydžio, balti. Uogos stambios, šviesiai mėlynos, su stipriu vaškiniu apnašu, vaiskočio randas vidutinis. Minkštimas gelsvas, labai skanus ir aromatingas. Kekės didelės, tačiau gana retos. Veislė derlinga, prinokusios uogos visiškai nebyra.

Derlingos yra ir labai vėlyvos veislės Herbert ir Jersey. Jas gali auginti sodininkai mėgėjai, tačiau Herbert neatspari žemoms temperatūroms žiemą. Šių veislių uogos skanios, noksta rudeniop, kai kitų uogų jau beveik ir nėra.