Prieš metus dienos šviesą išvydo naujas ,,Lietuvos Raudonosios knygos“ leidimas. Ši knyga storesnė nei buvusi prieš tai. Vienų specialistų tikinimu, vis daugiau floros ir faunos rūšių gresia išnykimas, kitų teigimu, leidinio sudarytojai tampa reiklesni, todėl į knygą įtraukiama vis daugiau rūšių. Kad ir kaip būtų, nei po stiklu, nei kitokioje sterilioje aplinkoje nykstančias gyvybes neišsaugosime – joms reikalingos tam tikros aplinkos sąlygos, tam tikra egzistuoti tinkama vieta. Liekant vis mažiau žmogaus nepaveiktų gamtos kampelių, lieka vis mažiau vietos egzistuoti reiklioms gyvybės rūšims. Miškai – viena svarbiausių gyvybės susitelkimo vietų, jie užima didžiąją dalį saugomų teritorijų ploto. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje pavojus išnykti gresia daugeliui miškuose gyvenančių organizmų rūšių, nes nyksta joms reikalingos gyvenamosios vietos.

Lietuvoje iki 2005 metų pavasario atlikta kertinių miško buveinių (KMB) inventorizacija. Jurbarko miškų urėdijos miško naudojimo ir miškotvarkos inžinieriaus Algirdo Pieniutos tikinimu, kertinės miško buveinės įsteigtos pagal miškininkų rekomendacijas: pastebėjus nykstančių, pažeidžiamų ar retų rūšių, tam tikra miško vietovė fiksuojama kaip kertinė miško buveinė.

Daugelis specializuotųjų rūšių, kurioms išsaugoti steigiamos kertinės miško buveinės, yra įtrauktos į ,,Lietuvos Raudonąją knygą“.

Ne kiekvieną vietovę, kurioje aptinkami retų rūšių organizmai, galima fiksuoti kaip kertinę miško buveinę. Aptinkami organizmai turi būti priskiriami specializuotosioms rūšims. Tai tokios rūšys, kurioms gyventi reikalingos tam tikros, specialios gyvenimo sąlygos. Pavyzdžiui, tam tikra rūšis vabzdžių, kurie gyvena tik senesnių kaip 200 metų ąžuolų kamienų ertmėse. Kitas pavyzdys – nuo drėgmės priklausanti lėtai plintanti kerpė žalioji kežytė. Šios kerpės auga ant medžių tik tokiuose miškuose, kuriuose ilgą laiką nebuvo gaisrų, o mikroklimatas nuolat drėgnas. Jei miškas, kur auga kerpės, iškertamas arba jame kyla gaisras, šios rūšies kerpės išnyksta, nes mikroklimatas tampa per sausas. Kertinėse miško buveinėse saugomų rūšių organizmai ne atsitiktinai gyvena būtent toje ar kitoje vietoje, nes yra priklausomi nuo ypatingų miško savybių ar jo raidos ypatumų.

Kertinės miško buveinės bemaž tolygiai išsibarsčiusios po visos šalies miškus, tačiau daugiau jų užfiksuota ten, kur yra didesni ir senesni miškų masyvai. Valstybinės miškotvarkos tarnybos duomenimis, daugiau kertinių miško buveinių yra vidurio Lietuvoje (nuo Kėdainių miškų urėdijos iki Punios šilo), Žemaitijos nacionaliniame parke (Telšių, Rietavo miškų urėdijose), Biržų girioje, Rytų Lietuvoje (Ignalinos, Švenčionėlių miškų urėdijose).

Didžioji dalis visų išskirtų kertinių miško buveinių yra valstybinės reikšmės miškuose. Tik kas penkta iš visų Lietuvos miškuose užfiksuotų kertinių miško buveinių yra privačiuose miškuose. Valstybinės miškotvarkos tarnybos duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje buvo priskaičiuojama apie 9 tūkstančiai KMB, kurios užima apie 26,6 tūkst. ha plotą. Vidutinis vienos KMB plotas – 3 hektarai. Valstybinės reikšmės miškuose yra 6 510 KMB (bendras plotas apie 21,6 tūkst. ha). Likusios buveinės yra privačiuose ir rezervuotuose nuosavybės teisėms atstatyti miškuose.

Kaip atpažinti kertinę miško buveinę?

Kertinė miško buveinė gali būti ir pavienis labai stambus ąžuolas, ir daug hektarų užimantis miško sklypas. KMB atpažinti naudojama keletas kertinių kraštovaizdžio elementų ir rūšys indikatorės. Pasak A. Pieniutos, pirmasis požymis, į kurį atsižvelgiama fiksuojant kertinę miško buveinę, – medynų amžius. Kuo vyresni medynai, tuo biologinės įvairovės požiūriu jie vertingesni. Priklausomai nuo vyraujančios medžių rūšies, reikalaujama, kad trečdalis medžių vietovėje būtų sulaukę tam tikro amžiaus: pušyne – 120, ąžuolyne – 110, eglyne – 100 metų, baltalksnio augimo vietoje – 60 metų. Aplinkos ministerijos Miškų departamento Privačių miškų skyriaus vedėjo Nerijaus Kupstaičio teigimu, dažniausiai kertinės miško buveinės yra išskiriamos ten, kur yra brandus miškas, tačiau tai, anot jo, nėra būtina sąlyga: ,,Gali būti, kad visas miškas nėra brandus, bet jame yra keli vertingi elementai, pavyzdžiui, seni ąžuolai, kurie atspindi tos vietovės ekosistemą.“

Kitas požymis, lemiantis, kad vieta, kur gyvena specializuotosios rūšys, būtų pripažinta kertine miško buveine – kertiniai kraštovaizdžio elementai. Tai gali būti ir status arba lėkštas vandens telkinio (upės, ežero, tvenkinio, jūros) krantas, sala vandens telkinyje ar pelkėje, šaltinis ar šaltiniuota vieta, kopos ar smėlynas, riedulynas. Kertiniu kraštovaizdžio elementu gali būti ir pilkapis, piliakalnis ar tiesiog status šlaitas (ne mažiau 15 laipsnių nuolydžio). Kertiniai biologiniai elementai taip pat didina vietos, kurioje gyvena retos rūšys, vertę. Tai gali būti ir miško gaisro pėdsakai, ir bebrų veiklos žymės, ir stambus lizdas, ir kelių irimo stadijų nebegyva mediena ar daug senų lazdyno krūmų.

Dar vienas požymis, rodantis, kad teritorija gali būti kertine miško buveine, – aptinkamos rūšys indikatorės. Tai retai aptinkamos rūšys, rodančios tam tikrą miškų būklę, tačiau ne tokios jautrios gyvenamųjų sąlygų kokybei kaip specializuotosios buveinių rūšys (tos, kurioms išsaugoti įkurta buveinė). Rūšims indikatorėms paprastai priskiriamos ne nykstančios Lietuvoje induočių augalų, kerpių, grybų, samanų, vabalų ir moliuskų rūšys. Pavyzdžiui, iš induočių augalų tokioms rūšims priskiriamas miškinis česnakas, žirnialapis vikis, kalninė arnika.

Parama tiems, kurie neskuba savo miško paversti mediena

Teisės aktais ūkinė veikla ribojama tik tose kertinėse miško buveinėse, kurios patenka į teisės aktų saugomas teritorijas. Valstybiniuose miškuose esančios KMB yra prižiūrimos atsakingų darbuotojų, ūkinė veikla jose yra ribojama. Pasak A. Pieniutos, šiose vietovėse vykdomi tik tokie darbai, kurie būtini saugomos rūšies organizmams išsaugoti, pavyzdžiui, aplink seną ąžuolą gali būti iškertamas eglės pomiškis. Privačiuose miškuose esančios KMB, kuriose ūkinė veikla neribojama teisės aktais, lieka miško savininko sąmoningumo reikalu.

Siekiant išsaugoti vertingas kertines miško buveines privačiuose brandžiuose miškuose, numatyta priemonė ,,Miškų aplinkosaugos išmokos“. Šios priemonės tikslas – finansiškai paskatinti privačių miškų savininkus, kad jie geranoriškai taikytų aplinkosaugos požiūriu priimtinesnę miškų ūkio veiklą, išsaugant kertines miško buveines, ir sąmoningai saugotų aplinką. Miškų aplinkosaugos išmokos skiriamos už kiekvieną miško hektarą privačių miškų savininkams, savanoriškai įsipareigojusiems nevykdyti pagrindinių miško kirtimų jų valdose nustatytose kertinėse miško buveinėse.

Priemonės ,,Miškų aplinkosaugos išmokos“ parama teikiama pagal dvi veiklos sritis. Pirmoji – už pagrindinių miško kirtimų nevykdymą identifikuotose kertinėse miško buveinėse. Priėmęs tokį įsipareigojimą miško savininkas patiria finansinių nuostolių, kuriems kompensuoti ir skiriamos išmokos. Šiuo metu nustatyta, kad už pagrindinių miško kirtimų nevykdymą kertinėse miško buveinėse savininkui kasmet bus mokama 587 Lt už hektarą išmoka. Pateikdamas paraišką šiai išmokai gauti, miško savininkas įsipareigoja ne trumpiau kaip 7 metus nevykdyti kertinėje miško buveinėje pagrindinių miško kirtimų.

N. Kupstaitis paklaustas, ar nevertėtų KMB priskirti saugomoms teritorijoms, taip joms suteikiant teisinę apsaugą, sako, kad Lietuvoje ir taip jau yra daug miškų, kurie priskirti saugomoms teritorijoms. Didžioji dalis kertinių miško buveinių yra valstybiniuose miškuose, o visos miškų urėdijos yra įsipareigojusios išsaugoti jas. Miško savininkų skatinimas išmokomis, pasak N. Kupstaičio, yra žingsnis į kitokią aplinkosaugą: ,,Ne uždrausti kažką, o skatinti žmogų, šiuo atveju finansiškai, kad jis suprastų. Kad pats savanoriškai įsipareigotų buveinę saugoti, o ne dėl to, kad bloga valdžia jam uždraudė: ,,ne, tu nekirsi“. Aš į šias išmokas žiūriu kaip į auklėjamąją priemonę.“

ES parama teikiama už tai, kad miško savininkas patiria nuostolių, jei turėdamas brandų mišką, kurį jau galėtų kirsti, to daryti negali. Įsipareigodamas nevykdyti leidžiamų kirtimų, jis praranda potencialias pajamas. Tačiau yra tokių buveinių, kur kirtimų negalima vykdyti dėl kitų priežasčių – miškas per jaunas, buveinė yra saugomoje teritorijoje. Dalis kertinių buveinių yra saugomose teritorijose, apribojimai jose taikomi, priklausomai nuo saugomos teritorijos režimo. Žodžiu, vadovaujamasi logikos principais: parama mokama tuo atveju, jei savininkas praranda potencialią galimą naudą.

Pažymos ES paramai gauti išduotos penkiems miško savininkams

Apie tai, kad privačioje miško valdoje yra kertinė miško buveinė, sužinoma rengiant individualų miškotvarkos projektą. Šio projekto parengimu turi pasirūpinti kiekvienas miško savininkas, norintis savo valdoje vykdyti pagrindinius miško kirtimus. Jurbarko rajone šiuo metu individualūs miškotvarkos projektai parengti penktadaliui visų privačių miško sklypų – 1 144 iš 5 064. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros vyresniojo specialisto Juozo Kastanto Klimavičiaus teigimu, iki šiol Jurbarko rajone kertinė miško buveinė privačiame miške neužfiksuota nė pas vieną miško savininką, taigi nėra teikta ir parama. Agentūros vyriausiojo specialisto Gintauto Mauzos tikinimu, kol nebuvo išmokų, savininkai KMB visai nesidomėjo. Dabar, anot jo, kai kurie privataus miško savininkai teiraujasi, ar jų valdoje kartais nėra kertinės miško buveinės. Jis tikisi, kad galbūt ateityje parama  paskatins žmones, kurie artimiausiu metu neplanuoja savo miško paversti mediena, įsigyti būtent tą miško sklypą, kuriame yra kertinė miško buveinė. Vykdant pirminę KMB inventorizaciją (iki 2005 m.), N. Kupstaičio teigimu, nesistengta daugiau buveinių išskirti privačiuose miškuose, nes baimintasi, kad teisiškai neįpareigoti ir finansiškai neskatinami savininkai greitai iškirs medžius siekdami pelno.

Kiek miško savininkų yra gavę išmokas dėl kertinės miško buveinės išsaugojimo, Valstybinė miškotvarkos tarnyba šiuo metu negali pasakyti. Tarnybos direktoriaus pavaduotojo Alberto Kasperavičiaus teigimu, penkiems miško savininkams (iš jų du bendrasavininkiai valdo vieną žemės sklypą) išduotos keturios pažymos dėl jų miškuose esančių kmb, kurios atitinka reikalavimus išmokoms gauti. Miškotvarkos tarnybos Miškų informacijos ir kadastro skyriaus specialistas Robertas Vainius per 9 šių metų mėnesius suskaičiavo apie 70 savininkų, susidomėjusių teikiama parama. Anot jo, dažniausiai miško savininkai kreipiasi telefonu, raštu gauta 10 prašymų dėl pažymų apie kertines miško buveines pateikimo. Dažniausiai, anot jo, kreipiasi tie savininkai, kurių valdose dar nėra išskirta kertinė miško buveinė.

Ieškoma efektyvesnių miško savininkų informavimo metodų

KMB fiksavimo procesas nėra nutrūkęs – pastebėję retų rūšių prižiūrimoje miško teritorijoje, miškininkai ar miško savininkai turėtų pasirūpinti apie tai pranešti atsakingam urėdijos darbuotojui arba regiono aplinkos apsaugos departamentui. Taip pat patariama kreiptis į specialistus, turinčius kertinių miško buveinių inventorizuotojo kvalifikaciją ir specialų pažymėjimą. Tokie specialistai dirba Valstybinio miškotvarkos instituto Kraštotvarkos skyriuje. Valstybinės miškotvarkos tarnybos direktoriaus pavaduotojo Alberto Kasperavičiaus tikinimu, dažniausiai pasitaikanti klaida – miško savininkai pavėluotai susipranta kreiptis, kai kirtimai jau padaryti, sutvarkytas miškas ir išvežta potencialiai vertinga mediena (stuobriai, virtėliai). 

N. Kupstaitis mano, kad savininkų informavimo metodas neefektyvus – apie galimybę gauti paramą sužino tik tie savininkai, kurie specialiai tuo domisi. Svarstyta galimybė internete skelbti informaciją apie tai, kieno valdose yra kertinė miško buveinė, tačiau čia susidurta su asmens duomenų apsaugos subtilumais – savininkų asmens duomenys negali būti viešai skelbiami. Pasak Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Investicinių ir kompensacinių kaimo plėtros priemonių koordinavimo skyriaus vyriausiojo specialisto Gedimino Mažeikos, ministerijoje svarstyta kita galimybė – informuoti kiek­vieną miško savininką, kurio teritorijoje yra kertinė miško buveinė. Jo teigimu, artimiausiu metu numatyta perimti duomenis apie visas KMB iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos, šią informaciją suderinti su Nacionaline mokėjimo agentūra, kuri, anot jo, informuotų pareiškėjus (raštu ar kita forma), savo valdose turinčius KMB.