03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/10
Karvių bandos sveikatingumo vertinimas
  • Dr. Vytuolis ŽILAITIS, LVA
  • Mano ūkis

Ekonomiškai naudinga, jei pieno ūkyje karvės laikomos koncentruotai ir banda yra gana didelė. Šiuolaikiniame pieno ūkyje auginama banda turėtų būti genetiškai pagerinta, t. y. gyvuliai unifikuoti. Standartinėmis laikymo sąlygomis auginamos karvės reaguoja į priežiūrą labai panašiai.

Nors organizuoti darbus ir kontroliuoti bandos priežiūrą stambiuose ūkiuose paprasčiau, tačiau didelėse bandose ligos padaro gerokai didesnių nuostolių negu mažose. Karvių bandose ypač paplitę medžiagų apykaitos sutrikimai, ir būtent jie yra daugumos kitų karvių ligų priežastis. Dėl to šiuolaikiniuose pieno ūkiuose pagrindinė ir svarbiausia gyvulių priežiūros darbo grandis yra ligų prevencija ir profilaktika.

Bandos sveikatingumas – tai metodologinė priemonė ūkiui valdyti ir veterinariniam bei zootechniniam darbui organizuoti. Sveikatingumas yra rodiklis, siejantis bandos struktūrą, mitybos lygmenį, karvių produkciją ir reprodukciją su karvių sveikata. Bandos struktūra atspindi karvių rotaciją bandoje, nurodo ūkio ekonominį pajėgumą, karvių priežiūros ir sveikatingumo santykį. Mažame ūkyje gyvuliams prižiūrėti sudėtinga taikyti šiuolaikines technologijas, sunkiau išlaikyti gerą vyresnių karvių pieno kokybę, todėl veterinarinių paslaugų sąnaudos didesnės.

Karvių, ypač produktyvių, šėrimo organizavimas itin sudėtinga veterinarinės priežiūros sritis. Žinant bendrus karvių mitybos dėsningumus, pagal sudarytas technologines gyvulių grupes galima prog­nozuoti karvių sveikatą.

Karvių produktyvumas tiesiogiai nesietinas su sveikatos būkle, nes sveikata priklauso ir nuo laikymo sąlygų. Pieningas karves sudėtingiau prižiūrėti, ir todėl sveikatos būklė netiesiogiai siejama su produktyvumu.

Karvių produktyvumo diagnostinė reikšmė

Pieno ūkio produkcija yra pienas ir prieauglis. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys karvės produktyvumą, yra paveldimumas, mityba ir karvės sveikata. Šiuolaikinių veislių karvių genetinis potencialas (produktyvumo atžvilgiu) yra gana tobulas. Didelės produktyvumo galimybės nesiejamos su gera karvės sveikata. Praktiškai pastebimas atvirkštinis reiškinys: kuo produktyvesnė karvė, tuo ji jautresnė medžiagų apykaitos ir reprodukcinės sistemos sutrikimams. Tobulėjant laikymo ir priežiūros metodams, paveldimumo įtaka sveikatai nėra pagrindinis etiologinis veiksnys. Vyrauja nuomonė, kad karvių sveikata labiausiai priklauso nuo mitybos. Kuo karvė pieningesnė, tuo sudėtingiau ją tinkamai prižiūrėti ir šerti. Pastebėta, kad netaikant ar ribotai taikant pažangias laikymo ir priežiūros technologijas, karvių produktyvumo didėjimas turi teigiamą ryšį su veterinarinių paslaugų didėjimo mastu. Taigi susidaro įspūdis, kad kuo karvė produktyvesnė, tuo labiau ji linkusi sirgti.

Egzistuoja ryšys tarp pieningumo ir karvių gebėjimo atsivesti veršelį. Kol pieningumas didėja (paprastai iki 60 laktacijos paros), apvaisinti karvę gana sudėtinga. Šiuo laikotarpiu piene yra apie 4,6–4,7 proc. laktozės. Manoma, kad šiuo laikotarpiu karvė nesugeba apsirūpinti energetiniais ištekliais, kad galėtų subrandinti visavertę kiaušialąstę ir surujoti. Tik mažėjant pieno produkcijai ir laktozės koncentracijai piene padidėjus iki 4,85 proc., karvė gali visaverčiai surujoti. Tam tikrą įtaką rujai turi ir prolaktinas. Intensyviau funkcionuojant pieno liaukai, išsiskiria daugiau prolaktino, kartu slopinamas lytinis ciklas (karvėms šis mechanizmas nėra gerai išreikštas). Natūralu, jei produktyvi karvė apsivaisins praėjus 90–105 paroms po apsiveršiavimo.

Pieno sudėties ir kraujo biocheminio tyrimo diagnostinė reikšmė

Pieno rodikliai paprastai kontroliuojami kiekvieną mėnesį. Kraujo serumo ir pieno sudėties rodikliai gali būti naudojami bandos sveikatai įvertinti. Mastito ir nevaisingumo priežastis yra medžiagų apykaitos sutrikimai. Egzistuoja ryšys tarp medžiagų apykaitos ir nevaisingumo. Dažniausia medžiagų apykaitos sutrikimų priežastis – sutrikusi kalcio apykaita.

Krekenų ir pieno gamyba iš gyvulio organizmo pareikalauja ypač daug kalcio jonų. Kai ima trūkti kalcio, vystosi hipokalcemija: išsivysto nervų ir raumenų disfunkcija, ir karvė suserga pareze. Dėl nenormalios kalcio koncentracijos kraujyje sumažėja tešmens rezistentiškumas, todėl karvė suserga mastitu. Dėl sutrikusios raumenų funkcijos per spenio kanalą lengviau patenka užkratas. Hipokalcemija sutrikdo gimdos involiucijos procesą, todėl pailgėja laikotarpis nuo veršiavimosi iki apsivaisinimo.

Fosforas turi įtakos organizmo ląstelių biologijai ir proteidų bei proteinų apykaitai. Trūkstant kraujyje fosforo, gyvulys netenka apetito, sumažėja pieno produkcija, sutrinka apsivaisinimas.

Magnis svarbus kalcio metabolizmui. Kalcio rezorbcijai iš kaulų ir žarnų būtinas vitaminas D ir magnis. Trūkstant šio jono, sutrinka įvairių organizmo sistemų, taip pat ir reprodukcinės, motorinės ir nervinės, veikla. Bendrieji kraujo baltymai netiesiogiai rodo organizmo rezistentiškumą. Yra ryšys tarp organizmo atsparumo, mitybos ir sveikatos būklės. Kraujo serumo bendrieji baltymai yra susiję su imunoglobulinų koncentracija kraujo serume.

Vyrauja kelios nuomonės apie pieno sudėties pokyčius ir mastitą. Teigiama, kad sergant mastitu kinta visų pieno sudedamųjų dalių santykis. Piene padaugėja somatinių ląstelių, mažėja laktozės. Praktiškai nekinta pieno riebalų ir labai mažai kinta pieno baltymų koncentracijos. Pieno baltymų kiekis priklauso nuo kazeino ir išrūgų baltymų santykio. Išrūgų baltymuose yra albuminų, imunoglobulinų ir transferino – baltymų, kurie atsiranda uždegimo metu, todėl, sergant mastitu, padaugėja pieno baltymų.

Padidėjęs urėjos kiekis yra tiesioginis didesnės mastito rizikos ir neekonomiškai naudojamų pašarų požymis.

Trūkstant organizme kalcio, fosforo ar magnio, pažeidžiama nervų ir raumenų funkcija. Mažiau suvartojama pašarų, susilpnėja žarnų ir lytinių organų peristaltika. Natūralu, kad šios medžiagos turi įtakos reprodukcijai ir mastitams. Subklinikiniu mastitu sergančių karvių kraujo serume, palyginti su sveikomis, kalcio yra daugiau. Teigiama, kad kai kurios baltymų frakcijos jungiasi su mineralinėmis medžiagomis, todėl padidėjęs baltymų kiekis turi įtakos mineralinių medžiagų koncentracijai. Tai netiesiogiai patvirtina ryšį tarp kraujo baltymų ir mineralinių medžiagų. Mineralinių medžiagų koncentracija per 90 parų po veršiavimosi neapsivaisinusių ir apsivaisinusių karvių kraujo serume yra panaši, bet magnio ir fosforo yra mažiau. Fosforo koncentracijai serume įtakos turi pieno kokybė ir kiekis, todėl mažesnė jo koncentracija neatspindi karvės sveikatos būklės.

Esant neigiamam energijos balansui, sumažėja liuteinizuojančių hormonų, sulėtėja dominuojančio folikulo augimo greitis. Neigiamas energijos balansas turi įtakos endokrininei sistemai. Sumažėjus energetinių medžiagų kraujo plazmoje, sumažėja kai kurių hormonų sintezė ir tai turi tiesioginės įtakos reprodukcijai. Padidinus gliukozės koncentraciją, sutrumpėja laikas nuo veršiavimosi iki pirmos rujos. Sveikų ir sergančių mastitais bei neapsivaisinusių karvių gliukozės koncentracija kraujo serume analogiška, nes jos kiekis priklauso nuo mitybos.

Užtrūkusių karvių kraujo serume gerokai daugiau gliukozės ir kalcio.

Energijos balansas (su pašaru gaunama energija) turi įtakos kraujo gliukozės, urėjos ir albuminų kiekiui. Sergant mastitu, pieno sudėčiai didesnės įtakos turi ne šėrimas, o patologinis procesas.

Pieno sudėtis ir karvės sveikata

Pastebėta, kad pieno sudėtis kinta priklausomai nuo karvės sveikatos. Pieno sudėties pokyčiai, sergant mastitu ir kitomis ginekologinėmis ligomis, prieštaringi. Literatūros šaltinių duomenimis, mastitu sergančios avies piene, palyginti su sveikos, dėl lipolizės yra mažiau riebalų. Ir sergančių mastitu, ir neapsivaisinusių karvių piene riebalų šiek tiek mažiau.

Neapsivaisinusių ir mastitu sergančių karvių piene daugiau baltymų. Sergant tešmens uždegimu, piene sumažėja kazeino, bet padidėja iš serumo patekusių albuminų ir gamaglobulinų. Taigi dėl imuninės reakcijos bendras proteinų kiekis padidėja. Jei karvė serga subklinikiniu mastitu ar sutrikusi jos reprodukcija, piene sumažėja laktozės. Tyrimų duomenimis, ir neapsivaisinusių, ir subklinikiniu mastitu sergančių karvių piene laktozės mažiau negu sveikų karvių piene. Kuo intensyvesnis patologinis procesas pieno liaukoje ir organizme (tai rodo padidėjusi baltymų koncentracija), tuo labiau silpnėja pieno liaukos funkcija, t. y. tuo mažiau jame laktozės.

Sveikų ir neapsivaisinusių per 90 parų karvių kraujo serumo rodikliai yra panašūs, todėl tiksliai neatspindi organizmo būklės. Kraujo serumo rodikliai ir pieno sudėtis priklauso nuo gyvulio sveikatos būklės ir mitybos. Subklinikiniu mastitu sergančių karvių, palyginti su neapsivaisinusių, pieno sudėtis mažiau siejasi su kraujo serumo rodikliais. Taigi vienas iš papildomų subklinikinį mastitą diagnozuojančių požymių gali būti kraujo serumo ir pieno sudėties rodiklių sąsajos stiprumo nustatymas. Laktozės ir pieno baltymų koncentracija yra pagrindiniai rodikliai, nusakantys gyvulio sveikatos būklę.

Beje, atlikus 1 960 duomenų, gautų iš intensyvios pienininkystės Anglijos regionų, analizę, nustatyta, kad atvestas negyvas veršelis, hipokalcemija, šliužo dislokacija neturi įtakos reprodukcijai. Dėl klinikinės ketozės, distonijos ir nuovalų užsilaikymo servis periodas pailgėja 2–3 paromis, po pirmo sėklinimo apsivaisina 4–10 proc. mažiau karvių. Atraminės (kojų, dubens, pečių juostos) sistemos sutrikimai pailgina laikotarpį iki sėkmingo apvaisinimo 12 parų. Dėl metrito laikotarpis iki pirmos rujos trunka 7 paromis ilgiau, 20 proc. sumažėja tikimybė, kad karvė apsivaisins iš pirmo karto. Kiaušidžių cistos laikotarpį iki pirmos rujos pailgina 6–11, o servis periodą – 20–30 parų. Lytinės sistemos funkciniai sutrikimai (anestrus) pailgina laikotarpį iki pirmo sėklinimo 26, o servis periodą – 41 para, apsivaisinimo tikimybę sumažina 18 proc. Dėl abortų servis periodas trunka vidutiniškai 70–80 parų ilgiau.

Pieno baltymų ir urėjos koncentracijų diagnostinė reikšmė

Baltymų koncentracija piene tiesiogiai priklauso nuo su pašarais gaunamų baltymų kiekio ir kokybės. Kad karvė įsisavintų baltymus, geriausia, kad pašaruose baltymų ir angliavandenių santykis būtų 1:1.

Šlapalas (anglies amidas, karbamidas, urėja) yra galutinis organizmo azoto apykaitos produktas. Šlapalo koncentracija piene priklauso ne tik nuo baltymų kiekio pašaruose, bet ir nuo jų kokybės. Paprastai šlapalo koncentracija labai padidėja, jei racione vyrauja žali proteinai. Netinkamas angliavandenių santykis pašaruose taip pat didina urėjos koncentraciją.

Remiantis tyrimais, galima teigti, kad Lietuvos ūkiuose laikomų karvių piene urėjos koncentracija priklauso nuo ūkio struktūros. Paprastai mažesniuose ūkiuose (iki 20 karvių) gaunamame piene urėjos daugiau, nes karvės šeriamos pašarais, kuriuose yra netinkamas angliavandenių ir baltymų santykis. Tokiais atvejais pieno baltymingumas atitinka vidutinį statistinį baltymingumą. Baltymų perteklius smulkiuose ūkiuose pagamintuose pašaruose nustatomas retai. Stambiuose ūkiuose laikomų karvių piene urėjos koncentracija padidėja dėl intensyvių auginimo technologijų. Kad pieningumas būtų kuo didesnis, karvės šeriamos daug energijos turinčiais pašarais. Tai rodo ne tik padidėjusi urėjos koncentracija, bet ir padidėjęs pieno baltymingumas. Reikia atminti, kad padidėjusi (taip pat ir sumažėjusi) urėjos koncentracija įspėja, kad karvės dažniau sirgs reprodukcinės sistemos ligomis. Be to, pernelyg didelis urėjos kiekis biologiniuose skysčiuose turi įtakos gimdos atsistatymui ir ovuliacijai. Jei šlapalo koncentracija per maža, galima įtarti, kad racione trūksta baltymų, o tai nulems nevisavertį lytinį ciklą.

Kraujo tyrimų diagnostinė reikšmė

Kraujo biocheminiai tyrimai atliekami prieš keičiant karvių racioną, pasikeitus laikymo sąlygoms, pastebėjus mastito protrūkį ar užsitęsus periodui po atsivedimo. Tikslingiausia kraujo biocheminius tyrimus atlikti prieš numatomą veršiavimosi sezoną. Kraujo biocheminiams rodik­liams turi įtakos laktacijos fazė, amžius, produktyvumas. Paprastai kraujas imamas iš 7 ankstyvosios laktacijos, 5 viduriniosios ir 5 užtrūkintų karvių. Tinkamiausias tyrimo laikas 10–20-ta para po veršiavimosi. Per šį laikotarpį karvės organizmas nespėja adaptuotis prie raciono bei laikymo sąlygų, ir tokių karvių biocheminiai rodikliai tiksliausiai atspindi mitybos ir medžiagų apykaitos būklę. Vėlesnėse laktacijos stadijose organizmas sugeba prisitaikyti prie medžiagų apykaitos disbalanso, ir tada kraujo biocheminiai pokyčiai bus minimalūs, nors organizme gali vykti patologiniai pakitimai.

Viduriniosios laktacijos karvių (iki 150 paros) kraują reikia tirti, kad būtų duomenų palyginimui. Tokių karvių biocheminiai rodikliai yra etalonas, pagal kurį galima spręsti apie kitų karvių būklę. Užtrūkintų karvių kraują racionalu tirti, likus 10 dienų iki veršiavimosi. Tyrimui parenkamos tipiškos pagal bandos bendrą būklę karvės. Neteisinga nuostata, kad reikia tirti tik problemiškas karves (pvz., sergančias mastitu ar neapsivaisinusias). Geriausiu atveju tokių karvių biocheminiai tyrimai tik parodys, kad gyvulys iš tiesų turi sveikatos sutrikimų, bet neatspindės realios bandos būklės. Prognozuojant karvių sveikatos būklę, reikėtų atminti, kad biocheminio tyrimo tikslas sužinoti, ar tinkamai gyvuliai šeriami, ar jie pasisavina pašarų maisto medžiagas. Koreguojant racioną pagal biocheminius rodiklius, įmanoma įveikti mastitą ir nevaisingumą.

Biocheminių tyrimų rezultatų analizė

Butiratai (b-hidroksibutiratai). Optimali jų koncentracija melžiamų karvių kraujyje 1,0, užtrūkintų – 0,6 mmol/ l. Koncentracija didėja, jei karvei trūksta energetinių medžiagų, t. y. racione per mažai koncentratų.

Gliukozė. JAV mokslininkų duomenimis, optimalu, jei melžiamos karvės kraujyje gliukozės koncentracija svyruoja apie 3 mmol/l. Remiantis Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatais, tokia gliukozės koncentracija buvo nustatyta tik užtrūkintų karvių kraujo serume. Melžiamų karvių kraujyje buvo 1,9–2,3 mmol/l gliukozės. Dažnai ji nesiekė fiziologinės normos. Gliukozės koncentracija kinta labai lėtai, bet jei kraujyje gliukozės per mažai, galima įtarti anoreksiją, subklinikinę ketozę. Ryšys tarp ketoninių kūnų ir gliukozės koncentracijos yra atvirkščiai proporcinga.

Urėja. Remiantis JAV specialistų duomenimis, fiziologinė urėjos koncentracija turi viršyti 1,7 mmol/l. Lietuvoje atliktais tyrimais nustatyta, kad kraujo serume urėjos kiekis svyruoja nuo 4–5,28 mmol/l. Kraujo urėja gana greitai kintantis dydis, kuris priklauso nuo raciono maistingumo. Urėjos koncentracija kraujyje rodo energijos ir žalių proteinų balansą. Dėl sutrikusios baltymų ir angliavandenių apykaitos urėjos kiekis padidėja, karvės gali susirgti mastitu. Kraujo serume vertėtų nustatyti ne bendruosius baltymus, bet atskirai albuminus ir globulinus.

Albuminai – tai baltymai, kuriuos sintetina kepenys. Sveikos karvės serume optimali albuminų norma yra apie 30 g/ l. Jei jų mažiau, galima įtarti, kad sutriko kepenų veikla. Globulinai – tai antikūnai. Sveikos karvės kraujyje jų yra apie 50 g/ l. Padidėjusi globulinų koncentracija rodo slaptą uždegiminį procesą, kuris siejamas su mastitu ir metritu. Bendrųjų baltymų norma sveikos karvės serume yra apie 74,2 g/l. Sergant slaptu mastitui, ji padidėja iki 75–76 g/l.

Magnis. Pagal magnio koncentraciją serume galima spręsti apie šio elemento pasisavinimą. Magnio koncentracijos pokyčius nulemia pašarai. Jo koncentracija sumažėja dėl kalcio apykaitos sutrikimų, dėl kurių karvės gali susirgti mastitu. Mag­nio koncentracija padidėja, kai karvės serga pogimdymine pareze. Sveikų karvių serume magnio yra apie 1,0 mmol/l.

Fosforas. Fosforo koncentracija labai priklauso nuo jo kiekio pašaruose. Sveikų gyvulių kraujyje yra apie 2,2, o sergančių mastitu – apie 2,0 mmol/l fosforo. Fosforo koncentracija serume gali kisti kelis kartus per mėnesį, todėl pagal vieno tyrimo duomenis rizikinga spręsti apie realią fosforo koncentraciją organizme. Iki 0,71–0,8 mmol/l sumažėjusi fosforo koncentracija yra patologinės būklės (osteomaliacijos, hipokalcemijos) požymis.

Kalcis. Iki 1,89±0,12 mmol/l sumažėjusi kalcio koncentracija gali būti pieno karštinės požymis. Jei kalcio dar mažiau (1,86±0,46 mmol/l), galima įtarti osteomaliaciją. Tyrimų rezultatais, ir sveikų, ir mastitu sergančių karvių kraujo serume šio elemento yra apie 2,7 mmol/l. Normalu, jei laktacijos pradžioje kalcio yra 8–10 proc. mažiau negu laktacijos viduryje. Užtrūkintų karvių kraujyje kalcio koncentracija siekia 2,9 mmol/l.