03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/10
Kai dirbi sąžiningai ir su meile, visos svajonės pasiekiamos
  • Daina STANIŠAUSKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Dveji metai – tiek užtruko, kol išsipildė prie pat Plungės įsikūrusio ūkio šeimininkės Vandos Kesminienės svajonė. Užsispyrusi žemaitė ryžosi pirmoji šalyje melžėjas pakeisti robotais. Kad Edvardas ir Vanda Kesminai – ne eiliniai ūkininkai, byloja modernus, šienainio ritinių siena apstatytas tvartas, kurio neįmanoma nepastebėti važiuojant Plungės aplinkkeliu Mažeikių link.

Žurnalistus pasitikusi Vanda Kesminienė šypsosi: „Svajonės pildosi, bet nelengvai.“ Tik filmuose veiksmas klostosi pagal iš anksto surašytą scenarijų. „Meluočiau, jei sakyčiau, kad pertvarkyti ūkį, įrengti robotus buvo paprasta. Visą mėnesį nemiegojau, nuo akių ašaros nedžiūvo. Dar ir dabar negaliu tvirtai sakyti, kad mano svajonė visiškai išsipildė, bet trūksta išties labai nedaug“, – prisipažįsta ūkio šeimininkė ir piktinasi ką tik iš perdirbimo įmonės gautu raštu, kuriame nurodoma, kad pieno kaina dar labiau sumažinama.

Karvėms teko pereiti pragarą

Prieš dvejus metus keliaudama po Olandijos ūkius, V. Kesminienė pirmą kartą pamatė robotą-melžėją. „Nuo tada manęs neapleido mintis tokį įrenginį pastatyti savo tvarte. Jis juk nesikeikia, rankos nepakelia, ant gyvulio neužrinka“, – besielio daikto privalumus įžvelgia ūkininkė. Iki šių metų birželio Kesminų karvės buvo laikomos pririštos ir melžiamos į pieno liniją. Ūkininkai augina 110 melžiamų karvių ir dar tiek pat prieauglio.

Naujo tvarto statyba prasidėjo praeitų metų birželį. Plungiškiai jau iš anksto planavo karvidėje „įdarbinti“ du robotus. „Iš pradžių galvojome apie melžimo aikštelę, tačiau, kai sužinojome, kad firma „DeLaval“ pradės prekiauti robotais, bus garantuota įrangos priežiūra, planus pakeitėme nė nedvejodami. Teko ir tvartą projekte paplatinti 4 metrais“, – kardinalių pokyčių pradžią prisimena ūkininkė. Moteris sako, labiausiai išgyvenusi dėl kančių, kurias teko patirti karvėms. „Į tvartą manęs niekas neleido, nes baiminosi, kad širdis plyš“, – tęsia Vanda. Pirmiausia joms teko nupjauti ragus, nes besaičio laikymo karvidėje auginami gyvuliai turi būti beragiai. Skausminga operacija ir iš esmės pasikeitęs laikymo būdas nepraėjo be pasekmių – primilžiai sumažėjo beveik 1 t iš karvės, bandoje pasitaikė ir abortų.

Prireikė šiek tiek laiko, kol gyvuliai suprato, kur atsigulti, kaip prie pašarų prieiti. „Mano karvutės buvo švarios, kailis blizgėjo. Kai paleidome nuo grandinių, baisu buvo į jas žiūrėti – purvinos kaip kiaulės. Važiuoja transporteris, vežinas mėšlo krūva, tiesiai ant viduryje mėšlo tako gulinčios karvės. Viešpatie, galvojau, kaip neišprotėti“, – už galvos susiima Vanda, mintyse atkurdama skausmingą širdžiai vaizdą.

Dar vienas išbandymas ne tik karvėms, bet ir patiems Kesminams – robotų paleidimas. Ko tik neteko prasimanyti, kad karvės užeitų melžtis į vieną iš dviejų robotų. Vanda su kibiru kombinuotųjų pašarų tarsi saldainius siūlydama viliojo gyvulius į neįprastą melžyklą. „Prakaitas bėga, miltai dulka, veidas aplipęs koše“, – bando perteikti neįprastą patirtį ūkininkė pripažindama, kad pirmiesiems buvo, yra ir visada bus sunkiausia. Kad telyčios ir užtrūkusios karvės greičiau prisitaikytų prie reguliuojamo eismo, melžiamų karvių bandai jos priskiriamos, likus mėnesiui iki veršiavimosi. „Kad automatizuota melžimo sistema gerai veiktų, svarbiausia karves išmokyti tinkamai judėti“, – pabrėžia V. Kesminienė.

Dar daugiau baimės dėl įdiegiamos naujovės patyrė patys įmonės „DeLaval“  darbuotojai. Dvi savaites kiekvieną dieną kone 24 valandas jie stebėjo ir reguliavo: robotas – mažai pažįstamas įrengimas ir jiems. „Ant mūsų pečių gulė didelė atsakomybės našta. Išlindo daug smulkmenų, kurių iš anksto neįmanoma numatyti. Mokymuose praleidome ne vieną valandą, tačiau teorija yra viena, o praktika – kita“, – priduria įmonės vadybininkas Edmundas Šopaga ir su palengvėjimu atsidūsta, nes dabar karvidėje gyvenimas teka tvarkingu, robotų skleidžiamu keturtakčiu ritmu.

Reguliuojamo eismo karvidė

Erdviame tvarte nesijaučia jokio chao­so. Prie melžimo automatų nusidriekusi karvių eilė. Tokia melžimo sistema, pasak Vandos, dėl to ir vadinasi savanorišku melžimosi būdu. Kiti bandos gyvuliai ramiai rupšnoja šienainį. Į kokią tvarto dalį karvę reikia nukreipti, nustato pati automatinio melžimo ir šėrimo sistema: eismą tvarte reguliuoja specialūs vartai, kurie, priklausomai nuo, uždėto ant karvės kaklo daviklio, parodymų, gyvulį į poilsio, šėrimo ar melžimo zoną praleidžia arba ne. Regis, žmogus ten jau nereikalingas, juolab kad stebėti, kaip veikia robotas, galima ir sėdint namuose prie kompiuterio. Jei įrangos darbas sutriko ar melžiamos karvės piene buvo aptikta per daug somatinių ląstelių, robotas automatiškai siunčia žinutę šeimininkui į mobilųjį telefoną. „Jo darbo ir nustatymo galimybių yra labai daug, tereikia žinoti, kur uždėti varnelę kompiuterio programoje“, – tikina E. Šopaga.

Beveik 20 metų melžiamų karvių auginimo patirtį turinti V. Kesminienė sunerimo, kai pradėjus melži robotu sumažėjo pieno riebumas. „Zyziau ir zyziau, kad kažkas ne taip. Firmos darbuotojams svarbu, kad robotas veiktų, o man – kad karvės duotų daug ir geros kokybės pieno. Įtariau, kad per anksti nuimami melžikliai“, – pasakoja ūkininkė. Nuojauta ūkio šeimininkės neapgavo: kompiuterinėje roboto valdymo programoje sumažinus pieno tekėjimo srauto parametrus, t. y. pakeitus melžiklių nuėmimo priklausomybės dydį nuo pieno srauto, bandos pieno riebumas atsistatė.

Pasak E. Šopagos, įrodyta, kad dažniau melžiamos karvės duoda daugiau pieno. Melžimo aikštelėje melžti daugiau kaip 3 kartus sudėtinga ne tik dėl to, kad organizuoti darbus būtų sunku, bet ir dėl didesnių energijos bei vandens sąnaudų. „Pavyzdžiui, kai kurios Kesminų karvės melžiamos iki 5 kartų. Jos duoda net 56 kg pieno per dieną“, – apie melžimo dažnumo įtaką primilžiams aiškina melžimo specialistas. Pasak jo, dar vienas Žemaitijos ūkininkas, pradėjęs karves melžti 3 kartus, sunkiai patikėjo, kad jo augintinių produktyvumas padidėjo 7 kg per dieną, t. y. beveik 2 tūkst. kg per metus.

Kesminų robotai nustatyti taip, kad patys spręstų, kiek kartų per dieną melžti karvę. „Melžimo dažnumas parenkamas pagal laktacijos kreivę, karvės amžių ir prognozuojamą produktyvumą“, – paaiškina „DeLaval“ vadybininkas. Viena karvė melžiama apie 7–8 minutes, paruošti tešmenį melžimui užtrunka apie vieną minutę. Robote įrengti somatinių ląstelių nustatymo jutikliai: jei pasitaikytų mastitu serganti karvė (tiriamas ir somatinių ląstelių skaičius, ir pieno laidumas), jos pienas automatiškai būtų nukreipiamas į atskirą talpą. V. Kesmininienė neišlaiko nepasigyrusi, kad jos banda labai sveika (per 2 mėnesius tik vienai karvei diagnozuotas klinikinis mastitas), o ūkyje gaminamas pienas labai švarus – bakterinis užterštumas nesiekia 50 tūkst./ml. Visa melžimo sistema per dieną automatiškai išsiplauna du kartus. Beje, robotas gali atlikti ir kont­rolinį melžimą. Tam yra specialus konteineris su mėgintuvėliais pieno mėginiams paimti, tereikia jį prijungti prie automatinės melžimo įrangos. Pieno kiekį apskaičiuoja taip pat kompiuterinė programa.

Banda kaip ant delno

Automatinė melžėja niekada nepavargsta. Ji ne tik gali karves melžti ištisą parą, bet dar ir pašerti kombinuotaisiais pašarais. „Robotuose įrengtas net tualetas, todėl nereikia rūpintis švara. Melžimui karvę robotai paruošia nepriekaištingai“, – giria naujus „darbuotojus“ ūkininkė. Metalo ir elektronikos mechanizmas neskleidžia tik žmogiškos šilumos, tačiau tai bene vienintelis roboto trūkumas.

Nemaža paspirtis valdant bandą – kom­piuterinės programos duomenys apie visas karves. Sėdėdamas prie kompiuterio šeimininkas bandą mato kaip ant delno. Pateikiama, kiek kiekviena karvė suėdė koncentratų, kiek pieno davė, kiek kartų buvo melžiama ir t. t. Programa informuoja, kuri karvė pradėjo rujoti, mat ant gyvulių kaklo užkabinti aktyvumo matuokliai. Pasak E. Šopagos, palyginti su melžimo aikštele, robotas kainuoja beveik du kartus brangiau, tačiau yra apskaičiuota, kad investicijos sugrįžta, nes sumažėja išlaidos darbo jėgai. Tokiam gyvulių skaičiui, kiek laiko Kesminai, prižiūrėti (pamelžti ir pašerti) tvarte su melžimo aikštele reikėtų trijų žmonių. „Užsienio fermose, kuriose įrengti robotai, dirba tik pats šeimininkas: jis ir roboto darbą prižiūri, ir prieauglį pagirdo ir karvių bandą pašeria“, – teigia E. Šopaga. Kaip veikia Kesminų robotai, nuotoliniu būdu stebi dar keli įmonės „DeLaval“ specialistai. „Kad nebūtų jokių nesklandumų“, – tris kartus į medį pabeldžia E. Šopaga.

Auksinė gyvulių priežiūros taisyklė

Kesminų augintinių produktyvumas jau eilę metų laikosi ties 8 tūkst. kg riba. Remiantis gyvulių produktyvumo kontrolės duomenimis, ūkio banda – produktyviausių bandų trejetuke. Į klausimą, kaip pavyksta kone du kartus viršyti Lietuvos pieningumo vidurkį, Vanda atsako nieko stebuklingo gyvuliams neduodanti ir jokių burtų nenaudojanti. „Svarbiausia, viską daryti sąžiningai ir su meile“, – tokios nuostatos ūkininkė laikosi nuo pat 1989 m., kuomet pradėjo ūkininkauti savarankiškai. Tuomet laikė 5 karves ir dirbo 5 ha žemės. Šiandien ūkio valdos išsiplėtė iki 150 ha. Daugiau žemės Kesminai nežada turėti: pinigus žemei nuomoti ar pirkti geriau investuoti į tręšimą ir iš to paties ploto gauti daugiau derliaus. Ūkininkai neaugina nė vieno hektaro grūdinių augalų. Šiemet pirmą kartą pasėjo 13 ha kukurūzų, iš kurių gamins kukurūzų silosą. Kitąmet jų plotus dar labiau padidins.

Pasak Vandos, kombinuotuosius pašarus perka iš pašarų gamyklų, ir jei kokių medžiagų racione trūksta, jų tiesiog prideda pašarų bokštų užpildymo metu. „Jei piene urėjos mažai, vadinasi trūksta baltymų, jei jos per daug – energijos. Pagal šį rodiklį ir koreguojame kombinuotųjų pašarų sudėtį“, – gyvulių šėrimą išmano ūkininkė. Kombinuotųjų pašarų normą, kuri svyruoja nuo 11 kg iki 2 kg per dieną, taip pat apskaičiuoja kompiuterinė programa. Pusė koncentratų davinio karvėms išduoda melžimo robotai, kita pusė atiduodama automatinėse šėryklose.

Ūkį perduos sūnui

Ūkio modernizavimo rūpesčių per 70 metų perkopusi Vanda Kesminienė nebūtų užsikrovusi, jei sūnus Dainius nebūtų apsisprendęs ūkininkauti. „Tai paskutinis senatvės pasispardymas, – juokauja Vanda. – Jei būtume jaunesni, ūkyje susitvarkytume ir patys, tačiau dabar be samdomų darbuotojų neišsiverčiame.“ Ūkyje dar dirba vienas šėrikas ir viena melžėja, kuri į pieno liniją melžia karves su netaisyk­lingai išsidėsčiusiais speniais. Ūkininkė planuoja nuo šiol ypatingą dėmesį skirti bulių-reproduktorių atrankai. „Jis turi perduoti taisyklingo spenių išsidėstymo požymį palikuonims“, – paaiškina ūkininkė, mat jei speniai per daug susiglaudę ar susikryžiavę, robotams nustatyti jų vietą ir uždėti melžiklius yra sunkiau.

Naudotis ES fondų parama šiandien įprasta daugumai šalies ūkininkų. Kesminai taip pat gavo KPP 2007–2013 m. „Valdų modernizavimo“ priemonės paramą. Pernai gruodį pateikta paraiška jau patvirtinta. Projekto vertė maksimali – 1,4 mln. litų, tačiau tokių lėšų užteko ne viskam – tvartas pastatytas iš Kesminų miško ir savų lėšų, o parama skirta robotams, pašarų maišytuvui-dalytuvui, guoliaviečių pertvaroms, šėrykloms, pašarų bokštams, veršelių girdykloms įsigyti. Dar reikėtų naujo galingesnio traktoriaus. Jei padėtis pieno sektoriuje stabilizuotųsi, Kesminai teiktų dar vieną paraišką ES finansavimui gauti. „Dabar jokio stabilumo, šiandien nežinai, kas bus rytoj. Kaip planuoti investicijas?“ – pati savęs klausia Vanda. Dėl pieno sektorių krečiančios karštinės ūkininkų planai griūva it kortų namelis. „Kiekvieną centą reikia skaičiuoti ir galvoti, kurią skylę pirmiau užlopyti. Vieną galą sutvarkai, tai žiūrėk – kitas griūva“, – pasiguodžia V. Kesminienė ir, rodydama savo augintinių nuotraukas, kalbą vėl nukreipia apie gyvulius. Pasak jos, lankydamasi užsienyje ji į dangoraižius nesidairo. Akys pačios ieško kraštovaizdžio su besiganančiais gyvuliais. „Matyt paveldėjau tėvų genus“, – spėlioja Vanda ir rodo mylimiausios augintinės Princesės nuotrauką: „Visos jos atvestos telyčios labai produktyvios.“