Nemuno pakrantėje, kur kadaise Mažoji Lietuva ribojosi su Didžiąja, praeitį liudija XVII a. statytas Kazikėnų dvaras. Tačiau laikas čia nesustojo – dvaro kieme stovinti moderni technika byloja, kad čia gyvena šiuolaikiški žmonės, besiverčiantys žemės ūkio darbais. Antrą dešimtmetį čia ūkininkauja Lukošių šeima. Supratę, kad iš hektaro prikuldami tik porą tonų grūdų augalininkyste sotūs nebus, ūkininkai pradėjo auginti mėsinius galvijus. Šiandien jų pievose jau laigo pirmieji veršeliai,  auginami pagal visus ekologiniams ūkiams taikomus reikalavimus.

,,Mus veš į Afriką“, – juokauja Gedeminas Lukošius paklaustas, kokiame žemės plote jie su žmona Inga ūkininkauja. ,,Anksčiau vežė į Sibirą, bet ten nemažai tautiečių atsilaikė, dabar už tokius nuosavos žemės plotus mus galėtų išvežti į Afriką – be vandens ilgai neišgyvensi“, – tęsia jis. Išties, menkai derlinguose Viešvilės ir Smalininkų apylinkių (Jurbarko r.) laukuose ūkininkaujanti šeimyna daug kam atrodo kone išsišokėliai – stambių ūkininkų čia beveik nelikę.

Žemės derlingumas šiose vietose siekia tik 30 našumo balų. ,,Bandome ūkininkauti kone žvyro karjere“, – juokiasi ūkininkai. Daugiausia iš hektaro jie prikulia porą tonų grūdų, kai tuo tarpu vos už kelių dešimčių kilometrų, Suvalkijoje, ūkininkai džiaugiasi triskart gausesniu derliumi.

Prieš keletą metų Lukošių ūkio augalininkystės projektui skirta parama, už kurią ūkininkai įsigijo modernios žemės technikos. Dirbti žemę tapo lengviau, tačiau jos našumas nepakito, ir kuo toliau, tuo labiau ūkininkams tapo akivaizdu, kad auginant vien grūdines kultūras išgyventi nepavyks.

Mėsiniai galvijai – tik kantriesiems

Apsvarstę įvairias galimybes, Lukošiai nusprendė auginti mėsinius galvijus. Anot jų, jei būtų nusprendę auginti piendaves karves, jiems būtų reikėję kur kas daugiau investicijų. ,,Vien melžimo technika kiek kainuoja“, – sako Inga Lukošienė. Pradinio kapitalo, pradedant auginti mėsinius galvijus, reikia mažiau, tačiau kantrybės – nepalyginamai daugiau: juk pirmuosius kelis metus pelnu nė iš tolo nekvepia. Tačiau šis faktas ūkininkų šeimynos neišgąsdino, ir štai jau pusantrų metų Viešvilės apylinkėse ganosi jiems priklausanti mėsinių galvijų banda.

Šią vasarą banda padidėjo – kartu su veislinėmis karvėmis jau laigo jaunikliai veršeliai. Lukošiai dabar rūpinasi 40-ies galvijų banda: 25 veislinės karvės ir 15 veršelių. Jau pusantrų metų ūkininkai investuoja į galvijus, o pirmųjų pinigų už juos planuoja sulaukti tik dar po pusantrų.

Paskubėję apsigavo

Šiandien Lukošiai prisipažįsta, kad pirkdami galvijus šiek tiek paskubėjo. Anuomet, 2006 m. pabaigoje, suskubti juos skatino valstybės teikiama parama. Ūkininkai baiminosi, kad gali nespėti pasinaudoti ES parama. Iš pradžių jie labiausiai žavėjosi skandinaviškais Aberdeen angus veislės mėsiniais galvijais, nes buvo girdėję, kad šie gyvuliai lengvai prisitaiko prie klimato pasikeitimų ir nėra itin reik­lūs. Tačiau laiko būti išrankiems, anot jų, nebebuvo ir teko tenkintis tuo, ką paskubomis pavyko rasti. Taip į Kazikėnų dvaro sodybą iš Prancūzijos buvo atvežti Šarolė veislės mėsiniai galvijai. Lukošių ūkyje apsigyveno 31 karvė ir vienas bulius. Kartu su jais tiek pat mėsinių galvijų pirko ir ūkininkė Vitalija Tertelytė. Dabar abiejų ūkių galvijai rupšnoja žolę vienoje pievoje.

Tuomet už vieną galviją ūkininkai mokėjo po du tūkstančius eurų, pusę šios sumos jiems kompensavo valstybė. ,,Vėliau apsišniukštinėję sužinojome, kad Vokietijoje pažįstami ūkininkai už tokius pačius galvijus mokėjo dvigubai mažiau. Suskubėję patyrėme nuostolį. Tačiau labiausiai buvo apmaudu, kai išgirdome, kad finansavimą pratęsė ir kitais metais“, – be reikalo skubėję prisipažįsta ūkininkai. Tačiau abu sutartinai tikina, jog tai buvo viena iš pamokų, be kurių neįmanoma pradėti naujos veiklos.

Ūkininkauja nekenkdami aplinkai

Dar tuomet, kai Lukošių ūkyje mėsinių galvijų nė kvapo nebuvo, ūkininkai įsipareigojo ūkininkauti ekologiškai. Trečius metus jų pasėliai tręšiami tik natūraliomis organinėmis trąšomis, nenaudojamos jokios sintetinės trąšos, cheminės augalų apsaugos priemonės. Inga juokiasi, kad net sodyboje su parazitais kovoja ekologiškai – peles ir žiurkes išmedžioja katinai, muses tvarte išgaudo kregždutės. Lukošių mėsiniai galvijai auginami taip pat ekologiškai: laukus, kuriuose jie ganomi, „tręšia“ tik patys gyvuliai, pašarai (kvietrugiai, avižos, avižų ir vikių mišinys) auginami ekologiškais pripažintuose Lukošių ūkio laukuose.

Auginti vikius sumanė ne patys ūkininkai, tai lėmė vienas ekologinių ūkių sertifikavimo reikalavimų – penktadalį pasėlių turi sudaryti azotu dirvožemį praturtinantys ankštiniai augalai. Galvijai šeriami ekologiškai užaugintų javų dribsniais. Vasarą galvijams nepakanka pievose nuskabytos žolės, jų ,,valgiaraštis“ papildomas šienu ir šienainiu.

Gelbsti ne tik savo gyvulius

Ūkininkai prisimena, kad iš Prancūzijos parvežti mėsiniai galvijai prie naujos vietos priprato nelengvai. I. Lukošienės teigimu, tai jautrių karvių veislė, todėl nuostolių išvengti nepavyko. Mįslingai krito vienas iš bandos bulių. Šeimininkai kone savaitę ieškojo prapuolusio gyvulio, kol galiausiai pastebėjo varnas, sukančias ratus virš didžiulio ganykloje augusio gluosnio. Pasirodo, po medžiu buvo šaltiniuota vieta, kur įklimpęs ir nugaišo galvijas.

Veterinarijos mokslus baigusi Inga dažniausiai su gyvulių negalavimais susitvarko pati. Kito specialisto pagalbos prireikė tik tuomet, kai komplikavosi vienos iš karvių veršiavimasis. Tačiau tuomet jau niekuo nebegalėjo padėti ir iš gretimo kaimo atskubėjęs veterinaras. Ingos patarimo, ypač sunegalavus žirgams, dažnai prašo žmonės net iš kitų vietovių. Kartais pakanka patarimo telefonu, o kartais tenka važiuoti apžiūrėti gyvulį. Į tolimesnes vietoves ūkininkė sakosi vykstanti tik tuomet, jei nebijo, kad kelionėje sugaištas laikas pakenks sergančiam gyvuliui dar labiau. ,,Kartais kelios valandos gali būti lemtingos, todėl tokiais atvejais patariu ieškoti veterinaro arčiau“, – aiškina ji.

Serga žirgais

Lukošių ūkis dažnai pavadinamas žirgynu. Kazikėnų dvare kadaise išties yra buvęs žirgynas, tačiau šį pavadinimą smalsūs pakeleiviai šiai vietai prilipdė ne dėl to. Kartas nuo karto ūkio kieme ir pievose aplink jį galima išvysti jodinėjančius ūkio šeimininkus, dažniausiai Ingą. Padaužą mergiotę žirgai paviliojo dar vaikystėje, kai joti ją mokė senelis. Dabar ji jodinėja kasdien, išskyrus sekmadienį. ,,Tai nebe šiaip sau pomėgis, tai jau liga“, – prisipažįsta ūkininkė. Kazikėnų dvaro arklidėse vietos užtenka ne tik Lukošių, bet ir jų draugų žirgams.

Mylimiausią Ingos žirgą prieš keletą metų į jos draugės veterinarijos kliniką ,,šunims sušerti“ atvežė pats jo šeimininkas. Matyt, jausdamas, nuo kokio likimo buvo išgelbėtas, šeimininkei žirgas atsidėkoja ramumu ir klusnumu. ,,Žirgai labai protingi. O protingam gyvuliui suvaldyti nereikia daug jėgos, pažiūrėkit į mane“, – juokiasi smulkutė moteris.

Būtent žirgai Ingą Lukošienę parviliojo ir į Kazikėnus. Vos baigusios Veterinarijos akademiją jaunos specialistės neišgąsdino nežinomi Jurbarko kraštai. Išgirdusi pasiūlymą sename dvare prižiūrėti žirgus, mergina nusprendė, jog tai – jos svajonių išsipildymas. ,,Atsitiktinumų gyvenime nebūna“, – tarsi sąmokslininkai šypsodamiesi tvirtina sutuoktiniai. Kazikėnuose Ingos laukė ne tik žirgai, bet ir būsimas gyvenimo draugas. Dvaro kaimynystėje gyvenęs Gedeminas netruko ,,nužiūrėti“ jauną atvykėlę. Jis Viešvilės žemės ūkio mokykloje rengėsi tapti profesionaliu ūkininku. Pora kartu skaičiuoja jau antrą dešimtmetį, o ūkyje jiems jau talkina paauglė dukra Ieva.

Didžiąją dalį darbų ūkininkai nudirba patys. ,,Kartais prisireikia pagalbos, tačiau ir rasti patikimą nedirbantį žmogų, kuris suprastų, jog mokamus pinigus reikia užsidirbti, irgi nėra lengva“, – guodžiasi Gedeminas Lukošius. Kol žmona rūpinasi gyvulių sveikata, ant jo pečių gula visa techninė ūkio našta – pats ir laukus dirba, pats ir sutvarko, kai kas sugenda. Artimiausiu metu Lukošių ūkis pasipildys dar vienu įrenginiu – dabar paskelbtas viešasis pirkimas grūdų valymo ir džiovinimo įrangai įsigyti.

Daug nuostolių pridaro žvėrys ir paukščiai

Ūkininkauti Lukošiai pradėjo 100 ha plote, dabar jų valdos išsiplėtė beveik tris kartus. Nuosavos žemės plotas nuolat didėja, ūkininkai nusprendė, jog verčiau ne nuomoti žemę, o išsipirkti ją iš valstybės.

Miškingoje vietovėje nepavyksta išvengti miško žvėrių kaimynystės, šie ūkininkams pridaro nemažai nuostolių. Stirnos mėgsta paskanauti javų grūdų, želmenų, taip pat neretai prigula pasėliuose. Panašių eibių prikrečia ir šernai. Todėl Lukošiai tik džiaugiasi, kad kartas nuo karto jų laukuose pasirodo medžiotojai. Medžiok­linį šautuvą turi ir pats Gedeminas, tačiau kol apeina gyvulių ūkį, lakstyti paskui laukinius žvėris nebelieka laiko. Daugiausia ūkininkų pasėliai kenčia nuo gervių. Grįžusios ankstyvą pavasarį, kai dar nėra šviežios žolės, jos vaišinasi javų želmenimis. Rudenį išskrisdamos jos taip pat nepamiršta prikrėsti ūkininkams nuostolių – vėl nuskabo jau spėjusius išdygti želmenis.