Vaikystėje, skaitydami pasaką apie dvylika brolių juodvarniais lakstančių ir jų seserį Elenytę, turėjusią jiems marškinius iš dilgėlių išausti, tikriausiai ne vienas stebėjomės – kaip galima iš tokio „pikto“ augalo tuos marškinius nuausti ir nešioti...  Iš tikrųjų dilgėlių pluoštas švelnus ir nė iš tolo neprimena to augalo, iš kurio jis pagamintas.

Šiuo metu ir Lietuvoje prakalbome apie dilgėlių panaudojimo pluoštui galimybes. Yra bandyta auginti pluoštines dilgėles Ukmergės rajone, be to, LŽI Upytės bandymų stotyje nuo 2007 m. vykdomi pluoštinių dilgėlių auginimo ir dauginimo Lietuvoje tyrimai. Pluoštinės dilgėlės stotyje dauginamos vegetatyviniu būdu, įšaknydinant stiebo atkarpas. Stiebas sukarpomas dalimis, paskui atkarpos sodinamos į paruoštą dirvą, palaistomos. Vagelės sodinimui padaromos specialiai, kad užsilaikytų vanduo, nes pasodintos dilgėlės kurį laiką laistomos. Po poros savaičių pasirodo nauji ūgliukai, tačiau tai dar nereiškia, kad augalai įsišaknijo. Dilgėlių atkarpos įsišaknija per 4–6 savaites. 2007 m. prigijo nemažai ūglių, nes po pasodinimo buvo lietinga ir apsiniaukę. Šiemet gali būti kiek mažiau prigijusių, nes po pasodinimo ilgai buvo giedra ir šilta, pasodintus ūglius teko intensyviai laistyti. Beje, tiriamos ne vietinės dilgėlės, o specialiai užsienio selekcininkų sukurti dilgėlių klonai pluoštui – su didesniu pluošto kiekiu stiebe.

Pasaulyje priskaičiuojama apie 50 dilgėlių rūšių. Lietuvoje tai labai dažnas augalas, kuris auga kaip įkyri piktžolė patvoriuose, krūmuose, šiukšlynuose, drėgnesniuose miškuose. Didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.), dažniausiai pasitaikanti Lietuvoje dilgėlių rūšis, auga žemesnėse, sąnašinėse dirvose, juodžemiuose, ūksminguose miškuose, vandens telkinių pakrantėse, apleistose sodybvietėse, prie tvartų, grioviuose ir kitur, kur daug organinių medžiagų. Be didžiosios dilgėlės, Lietuvoje savaime auga dar viena dilgėlių rūšis – gailioji dilgėlė (Urtica urens L.) bei auginama kanapinė dilgėlė (Urtica cannabina L.).

Didžioji dilgėlė – dvinamis augalas. Tai reiškia, kad vienas augalas turi tik moteriškus arba tik vyriškus žiedynus. Žydi nuo liepos iki spalio. Vaisius – vienasėk­lis riešutėlis. Dilgėlės sėklos smulkutės, plokščios, viename grame jų būna iki 10 tūkstančių. Šaknys dažniausiai geltonos, labai šakotos, turi požeminius šakniastiebius. Lapai – priešpriešiniai, pjūkliškais ar stambiai dantytais pakraštėliais, visi tankiai padengti deginančiais plaukeliais, užpildytais nuodinga baltymine medžiaga, kuri anksčiau laikyta skruzdžių rūgštimi (literatūroje teigiama, kad tai histaminas ir acetil-cholinas). Prisilietus plaukelis įsminga į odą, nulūžta ir deginantis jo turinys išsilieja į žaizdelę.

Dilgėlė – daugiametis augalas, galintis ilgai augti jai tinkančioje vietoje. Ji dauginasi ir sėklomis, bet dažniau – šaknų atžalomis bei stiebo gabalėliais. Nors tai daugiametis augalas, tačiau jau sėjos metais žydi ir dera.

Dilgėlių pluoštinės savybės leido jas naudoti ne vieną šimtmetį: senovinėse kronikose minima, jog dar X amžiuje iš stipraus dilgėlių pluošto buvo verpiami siūlai, iš kurių audžiami audiniai burėms, drobės patalynei ir viršutiniams drabužiams. Be to, šis pluoštas buvo naudojamas žvejybos tinklams bei stiprioms virvėms ir lynams gaminti. Išplitus medvilnei, labai sumažėjo visų pluoštinių augalų pluošto panaudojimas. Dilgėlė, kaip pluoštinis augalas, taip pat buvo išstumta ne tik iš rinkos, bet ir iš laukų.

Dilgėlės augale yra aukštos kokybės pluošto, panašaus į linų ar kanapių pluoštą. Augale pluoštas sudaro apie 17 proc. masės. Dilgėlių pluošte yra apie 86,5 proc. celiuliozės. Palyginimui: linų pluošte celiuliozės būna 65–90 proc., o kanapių – 88,3 procento.

Grąžinti dilgėlėms pluoštinio augalo vardą buvo mėginta ne vienoje šalyje. Pirmojo pasaulinio karo metais dilgėlė, kaip pramoninis augalas, auginta ir naudota Austrijoje ir Vokietijoje, nes šios šalys buvo netekusios medvilnės rinkos ir turėjo tenkintis savais pluoštinių augalų ištekliais. Deja, pigaus audinio iš dilgėlių gauta nedaug, pluošto derlius siekė tik apie 2 vokiškuosius centnerius (apie 100 kg) iš hektaro, surinktų stiebų apdorojimo ir pluošto paruošimo savikaina buvo aukšta ir produkcija per brangi.

Teigiama, jog geriausia dilgėles pluoštui nuimti vasarą, o antroji žolė (atolas) rudenį gali būti naudojama gyvuliams šerti. Jei pasėliai pakankamo tankumo, pluošto galima gauti iki 400 kg iš hektaro. Dilgėlių pluoštas plonesnis negu linų, jis dažnai maišomas su kitais natūraliais ir sintetiniais pluoštais. Akcentuojamos ir dilgėlių pluošto antialerginės bei higro­skopinės savybės.

Beje, didžioji dilgėlė gali būti naudojama ir kaip žaliava geros kokybės popieriui gaminti.

Susidomėjimas Lietuvoje šiuo augalu atsidaro, tačiau tai tikrai nėra alternatyva linams. Galbūt kaimo turizmo ar tradicinių amatų puoselėtojai, gal ekologiškai ūkininkaujantys ūkininkai susidomės šiuo palyginti nereikliu augalu – sunku prognozuoti. Šiuo metu visi besidomintys dilgėlių auginimu gali apžiūrėti dilgėlių bandymų sklypą Upytėje. Beje, yra pastebėta, kad vieni iš pagrindinių dilgėlių kenkėjų – dilgėlinukai jau „susidomėjo“ mūsų dilgėlėmis, tad tenka ieškoti būdų, kaip jas nuo šių pavojingų vikšrų apsaugoti.