Ūkininkei Kristinai Počepavičienei energijos galima pavydėti: ji spėja suktis namuose, tvarko ūkio darbus, dirba buhaltere vienoje Šakių įmonėje, o nuo rudens dar ir studijuos Lietuvos žemės ūkio universitete. Iš tėvų perėmusi visą ūkį, jauna moteris penkti metai jame tvarkosi savarankiškai.

Kristina dabar šeimininkauja 103 ha plote. „Tiksliai žinau, nes neseniai deklaravau pasėlius, – šypsosi jauna moteris. – Tokiame žemės plote jau yra kas veikti.“ Nuosavos žemės yra 25 ha, visa kita nuomojama iš privačių savininkų. Kristina sako planuojanti dar žemės nusipirkti, bet šiuo metu tai sudėtinga – kainos labai užkilusios. Jei plotas didesnis, prašoma (ir mokama!) po 8 000 Lt/ha. Barzdų ir Griškabūdžio apylinkėse yra nemažai stiprių stambių ūkių –  Raimondo Maksvyčio, UAB „Barzdų agroservisas“ – tad konkurencija perkant žemę nemenka.

Žemės nuomos kaina irgi šoktelėjo: tenka mokėti po 300–400 Lt/ha. „Sudarytos ilgalaikės nuomos sutartys. Vieni savininkai kainą vos ne kasmet kelia, bet yra ir tokių, kurie išlaikė senąją, sutartyje numatytą kainą“, – žmonių supratimu džiaugiasi Kristina.  

Suvalkijos žemė derlinga, ūkio laukai siekia 56–60 našumo balų. Žieminių kviečių vidutiniškai kuliama po 5–6, iš atskirų laukų net po 7 tonas iš hektaro. Pernai Kristinos laukuose gerai užderėjo žieminiai rapsai – per 3 t/ha, o vasarinių rapsų prikulta mažiau – apie 2 t/ha.

Nors apskritai praėjusius dvejus metus jaunoji ūkininkė laiko pačiais sudėtingiausiais: pernai didelę derliaus dalį nuplukdė liūtys, o užpernai labai prasta žiema pasitaikė, pasėliai neperžiemojo, daug plotų teko atsėti. Šiemetinė sausra iki birželio vidurio labai nualino augalus, visa žemė suskeldėjo, bet augalai atsilaikė, sulaukė išganingo lietaus.

Augina tai, kas apsimoka

Ūkyje dabar auginami tik žieminiai ir vasariniai javai bei žieminiai ir vasariniai rapsai. Dar pernai Kristina augino cukrinius runkelius, o prieš trejetą metų – ir linus. Dabar šių augalų atsisakė. Cukrinių runkelių kvotą turėjo mažą, o techniką jiems ir sėti, ir šakniavaisiams nuimti skolindavosi iš aplinkinių ūkininkų, tad nuspręsti jų nebeauginti nebuvo skausminga. Linų atsisakė tada, kai sumažėjo subsidijavimas šiems augalams.

Šiemet pirmą kartą augina žieminius kvietrugius. Iš specialistų išgirdo, kad kvietrugiams išauginti reikia mažiau sąnaudų negu kviečiams, jiems taikoma ne tokia intensyvi apsaugos nuo ligų sistema, ir trąšų mažiau reikia. „Esu garantuota, kad jų grūdai bus paklausūs, juk auga paklausa biokurui“, – sako Kristina. Agronominių konsultacijų jauna ūkininkė gauna iš Šakiuose įkurtos įmonės „Agrogimas“, iš kurios jau ne vienus metus perka trąšas ir augalų apsaugos produktus. Įmonės vadovės Violetos Jonaitienės patarimai Kristinos dar nė karto nenuvylė. Jaunoji ūkininkė stengiasi pati kuo daugiau sužinoti įvairių agronominių paslapčių: į seminarus važiuoja, spaudą skaito, po internetą panaršo. Pasak moters, viskas taip greitai keičiasi, modernėja, tad jei nespėsi koja kojon su naujovėm, atsiliksi ir paskui jau sunkiai bepasivysi kitus. 

Su derliaus pardavimu ir su atsiskaitymu problemų ūkininkė neturi jokių. Kai lieka maždaug savaitė iki derliaus nuėmimo pradžios, Kristina nepatingi apvažiuoti visų firmų, kurios superka rapsus ir javus. Pasiklausinėja, kokios kainos, kokios sąlygos, ir tada nusprendžia, kam labiausiai apsimoka parduoti. Rapsus parduoti veža tiesiai iš lauko, nes neturi džiovyklos. Jei kviečius pavyksta nukulti sausus, stengiasi bent dalį derliaus palaikyti, pasižiūrėti, į kurią pusę kainos krypsta, ir, sulaukus geresnių, parduoti. Ir rapsams, ir javams nukulti kombainus samdo iš kitų ūkininkų. Nors santykiai su kaimynystėje ūkininkaujančiais žemdirbiais geri, ir technikos pasiskolinti visada suranda iš kur, bet taip norisi turėti savo, kad nereikėtų derintis prie kitų. Kristina ketina pasinaudoti ES parama ir dalyvauti Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas” antroje veiklos srityje „Žemės ūkio produktų gamyba“.

Ūkiui kurti – paramos lėšos

Jau ne pirmą kartą Kristina išnaudoja galimybę gauti Europos Sąjungos paramą. Prieš ketverius metus, 2004–aisiais, ji nusprendė pradėti ūkininkauti savarankiškai ir įkurti jaunojo ūkininko ūkį. Iš tėvų Elenos ir Stasio Brazaičių ji iš pradžių perėmė tik dalį jų dirbamos žemės, o vėliau ir visas ūkis perėjo į Kristinos rankas. Technika buvo sena, verkiant reikėjo ją atnaujinti. Vien tik jaunojo ūkininko įsikūrimui skiriamų lėšų tam nepakako, tad, pasikonsultavusi su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Šakių r. biuro ekonomikos konsultante Aušrele Pukinskiene, Kristina sugalvojo, kaip suktis, kad įsigytų tai, ko būtinai reikėjo: traktorių, plūgą ir trąšų barstytuvą. „Sujungėme Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento programos Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto dvi priemones: „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ ir „Investicijos į žemės ūkio valdas“, – tiksliai viską prisimena Aušrelė Pukinskienė, tuomet parengusi projektą „Ūkininko ūkio kūrimas“. „Su konsultavimo tarnybos Šakių rajono biuru bendrauju nuo ūkininkavimo pradžios“, – sako Kristina.  

Dabar jauna ūkininkė su Aušrele rengia naują projektą, pagal kurį ketina pirkti naują kombainą ir traktorinę priekabą. Per vasarą ūkininkė turi perrašyti su žemės savininkais nuomos sutartis, jas vėl iš naujo registruoti registrų centre. Nuo projekto pasirašymo datos sutartys turi galioti 5 metus. „Konsultantė patarė, kad apsidraudimui geriau pasirašyti sutartis ilgesniam laikotarpiui: septyneriems ar aštuoneriems metams. Projektą paramai gauti teiksiu rudenį, kol jį įvertins ir patvirtins, jau ir pavasaris galbūt ateis“, – aiškina Kristina ir suskaičiuoja, kad žemės nuomotojų ji turi ne taip jau mažai – šešiolika.

Negali be veiklos

Kristina Marijampolės kolegijoje prieš pora metų baigė buhalterinės apskaitos mokslus. Pailsėjo po studijų vienus metus ir pajuto, kad kažko jos gyvenime trūksta. Nors pragyvendavo ir iš savo ūkio, įsidarbino vienoje įmonėje buhaltere. Nuo šio rugsėjo planuoja mokytis Lietuvos žemės ūkio universitete, Ekonomikos ir vadybos fakultete. Kristinos dėmesio užtenka ir vietoje nenustygstančiai ketverių metukų dukrai Ramintai ir vienuolikmečiui sūnui Lukui, kuris lanko gimnaziją Kudirkos Naumiestyje. Išpuoselėti sodybos darželiai, dailūs gėlynėliai – irgi Kristinos rūpestis. O sekmadieniais moteris groja vargonais gimtojo Barzdų kaimo bažnyčioje. „Vargonauti pamokė pažįstama Pilviškių vargonininkė, greitai įgudau – juk esu baigusi Šakių muzikos mokyklą“, – aiškina Kristina. Pasirodo, Barzdų kaimo darbštuolė randa laiko ir atostogoms: su vaikais vasarą visada ilsisi prie Baltijos jūros, o šį kovą skrido net į saulėtąją Maltą.  

Darbus ūkyje sustyguoti, juos nudirbti padeda trys samdomi darbuotojai. Ir tėvai čia pat, galima jų patarimo paklausti ar pagalbos paprašyti. Tiesa, dabar daug kas pasikeitę nuo tėvų ūkininkavimo laikų, tad mama, nors ir pati buhaltere daug metų dirbusi, šiandien tvarkant įvairius dokumentus jau nesiryžta talkinti.

Kristina, iš prigimties tikra optimistė, stengiasi pasaulį matyti šviesiomis spalvomis. Net ir dėl prastų orų, kai per derliaus nuėmimą pliūpteli lietus ar vėjai išguldo pasėlius, stengiasi nesinervinti. „Mano mama tai labai jaudinasi, kai ne laiku užeina lietūs. O aš stengiuosi ramiai reaguoti – juk neužlipsi ir debesies neužsiūsi. Galų gale, ne ant mano vienos žemės lyja. Nebūna taip, kad visi pasėliai pražūtų“, – šypsosi Kristina.