03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/05
Taupymu pagrįsta Anglijos žemdirbystė
  • Daina STANIŠAUSKIENĖ, „Mano ūkis“ Anglija
  • Mano ūkis

Kaip ir bet kurioje šalyje, Anglijoje yra ir pirmūnų žemdirbių, ir „dvejetukininkų“. Pastarieji, kad išliktų ūkininkų gretose, pardavinėja žemę ar nekilnojamąjį turtą. Vidutiniokų, kurių yra dauguma, pajamos paprastai priklauso nuo oro sąlygų ir grūdų supirkimo kainų, o žemdirbių lyderiai didesnį ar mažesnį pelną gauna kiekvienais metais. Žieminių kviečių derlingumas jų ūkiuose siekia rekordines aukštumas – per 10 t/ha.

Lyginti ūkininkavimą Anglijoje ir Lietuvoje absoliučiais skaičiais būtų neteisinga: ten augalų vegetacijos laikotarpis ilgesnis, žiemos šiltesnės. Žieminių kviečių sėja Anglijoje prasideda rugsėjo  mėnesį (atsėliuotų kviečių sėja tęsiasi iki lapkričio), o vasarinių javų sėkla beriama jau vasarį, kai Lietuvoje šaltesnę žiemą dirvos dar būna padengtos sniegu. Tačiau palankesnės klimato sąlygos turi ir trūkumų. Pavyzdžiui, anglai keiksnoja augalų pasėliuose šaknis niokojančius šliužus, kurių Lietuvoje gali aptikti tik ant grybų. Nemažai žalos laukams padaro ir balandžiai. Kaimuose nuolat pokšintys šūviai dar nereiškia, kad kažkur netoliese medžiojama. Ūkininkai taip baido besibūriuojančius balandžius. Jiems gąsdinti įrengiami plėšriuosius paukščius imituojantys aitvarai ar statomos jų iškamšos. Beje, Anglijos žemdirbiams neprivalu drausti pasėlių. Jie jų ir nedraudžia, nes kompensacijų už šliužų ar balandžių padarytą žalą pasėlių draudimo sistemoje nenumatyta. Nepaisant klimato ir ūkininkavimo skirtumų, kaip ir bet kurios pasaulio šalies ūkininkai anglai ieško būdų, kaip daugiau uždirbti ir mažiau išleisti.

Darbo sąnaudas mažina kooperacija

Siekdami didesnio pelno, ekonominiais rodikliais pirmaujantys Anglijos žemdirbiai taiko ypač intensyvias žemdirbystės technologijas ir dirba labai našia technika, tačiau bene svarbiausias išlikimo veiksnys nuolat brangstančių energijos išteklių ir trąšų epochoje yra kooperacija. „Tik susikooperavus visų ūkių pajamos padidėjo, nes sumažėjo sąnaudos“, – sako Antonis Vaismenas (Anthony Wiseman) ir Endrius Tetlou (Andrew Tetlow), dar su keliais kaimynais dirbantys beveik 1,8 tūkst. ha.

Prieš 8 metus A. Vaismenas su tėvu valdė 500 ha, ūkininkavo dviese ir per javapjūtę dar samdė 2 pagalbininkus. Pasak ūkininko, dirbo nepakeldami galvos, bet pelno neturėjo. Pasitarę su kaimynais, Vaismenai nutarė dirbti kooperuotai (kooperuotas 3 ūkių plotas siekė 750 ha). „Suskaičiavome, kad visuose trijuose ūkiuose dirbo 150 mašinų. Visas jas pardavėme ir nusipirkome naujas našias 8 mašinas“, – kooperuotos veiklos pradžią prisimena A. Vaismenas, pridurdamas, kad pagrindinė priežastis, nulėmusi sprendimą burtis, – ypač žemos grūdų supirkimo kainos. Tokia mašinų parko atnaujinimo nuostata ūkininkai vadovaujasi iki šiol ir technikos parką atnaujina kas 5 metai, o naujus kombainus perka kas 3 metai. Dabar susikooperavę ūkininkai derlių doroja kombainu su pusiau vikšrine važiuokle. Per sezoną jis nukulia 11 tūkst. t grūdų, o per dieną gali nuimti derlių nuo 60–70 ha ploto. Pasak E. Tetlou, su tokiu kombainu kuliami net 26 proc. drėgnumo kviečiai. Pagrindinius žemės darbus kooperatyvui priklausančiuose ūkiuose atlieka 580 AG traktorius Challenger. Jau keleri metai taikoma neariamoji žemdirbystė: nuėmus derlių, laukai skutami skutikliu Simba Xpress, sudygus piktžolėms, purškiami raundapu ir voluojami. Žemdirbiai pastebėjo, kad sunkiausia sunaikinti smilguoles, o pastaruoju metu piktžole tampa ir pašarinė žolė – svidrė.

Sėkmingai pertvarkyta ūkininkavimo veikla paakino prisijungti dar vieną tos pačios apylinkės ūkininką. Taip plotai padidėjo iki 1 800 ha. „Kiekviename ūkyje auginami skirtingi augalai, o darbus nudirba tos pačios mašinos. Didžiausią plotą (1 100 ha) užima maistiniai kviečiai. Auginame 600 ha žieminių rapsų ir 50 ha vasarinių javų“, – apie pasėlių struktūrą pasakoja A. Vaismenas. Didžiąją lauko darbų dalį nudirba ūkių šeimininkai, vieną pagalbininką samdo nuolat, o per javapjūtę ūkininkams kasmet talkina du lenkai.

Kad nebūtų švaistomos trąšos, laukai tręšiami pagal GPS duomenis, t. y. trąšų išberiama tik tiek, kiek reikia, ir ten, kur reikia. Vidutinis kviečių derlius siekia 8,5, o rapsų – per 3 t/ha. Beje, jau keleri metai žieminiai rapsai sėjami su 3,5 m darbinio pločio podirvio purentuvu Simba Flatliner, ant kurio įrengta sėklų išsėjimo įranga. „Su šiuo padargu neariamos dirvos supurenamos kas 3–4 metai“, – būtinybę suardyti podirvio padą akcentuoja A. Vaismenas.

Pasak ūkininko, Anglijos žemdirbiai gauna apie 170 svarų/ha (apie 730 Lt/ha) išmokų, tačiau parama mažai gelbsti, nes pastaruoju metu brangsta ne tik degalai, bet ir trąšos. Neguodžia net padidėjusios grūdų supirkimo kainos. „Dabar ypač svarbu mažinti sąnaudas, o tai galima padaryti didinant technologijos našumą“, – įsitikinęs A. Vaismenas.

Britai taupo, skaičiuodami išlaidas

Sąnaudas sumažinti siekiantys anglai ne tik didina žemdirbystės sistemų našumą. Kai kurie iš jų būdų lėšoms taupyti ieško, preciziškai skaičiuodami išlaidas. Linkolšyre ūkininkaujantis Endis Vordas (Andy Ward) valdo beveik 650 ha (kviečių – 350, miežių – 70, pupelių – 30, cukrinių runkelių – 65, rapsų – 130 ha). Jo sukurta žemės dirbimo ir sėjos išlaidų skaičiuoklė akivaizdžiai įrodo, kad, atsisakius plūgo, galima nemažai sutaupyti.

Pavyzdžiui, anksčiau lauką kviečiams paruošti ir sėkloms pasėti atsieidavo 103 svarus/ha (442,9 Lt/ha), darbai užtrukdavo 186 min. Pakeitus žemės dirbimo technologiją, darbo sąnaudos pastebimai sumažėjo. „Laukas įdirbamas skutikliu su tankintuvu, purškiamas raundapu ir sėjama. Tai kainuoja 66,89 svarus/ha. Dirvą paruošti sėjai ir sėkloms išberti reikia 45 min. (jei papildomai nevoluojama)“, – skirtingų žemės dirbimo sistemų išlaidas lygina E. Vordas.

Jau penkeri metai ūkininkas laukų nearia, dirvą sėjai paruošia su diskiniu skutikliu Simba Solo, prie kurio paprastai jungia tankintuvą Simba Cultipress. Prieš 12 metų, kai turėjo 390 ha žemės, ūkyje dirbo 3 žmonės ir 7 traktoriai, dabar vos ne dvigubai didesniam plotui įdirbti pakanka 2 žmonių ir 3 traktorių.

Ūkyje taikomos 3 skirtingos sėjomainos, tačiau, sumažėjus cukrinių runkelių kainoms, ūkininkas kitąmet planuoja jų nebesėti ir auginti pelningesnius rapsus. Pasak jo, rapsai superkami po 390 svarų už 1 toną (apie 1 677 Lt/ t) ir jų kaina dar kyla. Išlaidos 1 ha rapsų pasėliui (sėjai, chemikalams ir kt.) siekia 360 svarų (apie 1 550 Lt). E. Vordas kulia vidutiniškai 4,5 t/ha rapsų, taigi, atėmus išlaidas, iš 1 ha gaunama apie 1 380 svarų (apie 5 900 Lt) pelno.

Kad pasėlis nebūtų per tankus, sėjama apie 50 sėklų/m2. Ūkininkas sako, kad retesniame pasėlyje augalai geriau krūmijasi, nekonkuruoja dėl maisto medžiagų, drėg­mės, todėl ir derlių didesnį subrandina. Rapsai sėjami taip pat su podirvio purentuvu Simba Flatliner, ant kurio sumontuota sėklų išsėjimo įranga. „Taigi vienu važiavimu supurenama ir dirva bei podirvis, ir sėklos pasėjamos. Taip sėdamas sutaupau degalų už 2 000 svarų. Be to, ir laiko dirvoms paruošti reikia mažiau“, – neariamosios žemdirbystės privalumus vardija E. Vordas.

Žieminių kviečių derliais E. Vordas pelnytai didžiuojasi: 5 metų vidurkis – 11,5 t/ha (išvalytų ir 15 proc. drėgnumo grūdų). Tik pernai, kai lietus pliaupė kaip iš kibiro, kūlė 8,5 t/ ha. Po ankštinių kultūrų auginami pirmamečiai kviečiai subrandina net 12 t/ha derlių. Pasak ūkininko, paprastai žieminių kviečių sėja baigiama iki rugsėjo 20 d. Vidutinė sėklos norma – 173 sėklos/ m2. Jei sėjama savaitę vėliau, norma padidinama 25 grūdais.

Ūkininkas nė nemirktelėdamas beria vienus skaičius po kitų ir tikina, kad jo profesija su buhalterija nė kiek nesusijusi. „Ūkininkauju nuo 18 metų, gyvenimas privertė išmokti skaičiuoti“, – pabrėžia E. Vordas ir pasiguodžia dėl kelis kartus pabrangusių trąšų (prieš dvejus metus fosforo trąšos kainavo 120 (516 Lt), dabar 430 svarų/t (1 849 Lt/t), tačiau jų kiekio ūkininkas neketina mažinti. E. Vordas sutaupo, laukus tręšdamas nukenksmintomis ir perdirbtomis miestų kanalizacijos atliekomis, kurios beveik nieko nekainuoja (tręšimas atliekomis atsieina 30 svarų/ha, t. y. 129 Lt/ha).

Intensyvios žemdirbystės ūkyje svarbi kiekviena smulkmena

Kad pajamos labai priklauso nuo ūkyje taikomos žemdirbystės sistemos, sutinka ir broliai Benas (Ben) ir Džordžas Atkinsonai (Goerge Atkinson). Daugiau kaip 2 500 ha ploto (per 1 500 ha žieminių kviečių, 770 ha žieminių rapsų ir kt.) ūkyje ūkininkauja jau penktoji Atkinsonų šeimos karta. Per 15 savarankiško ūkininkavimo metų broliai atsisakė nepelningos galvijininkystės. „Nebeauginame ir bulvių, nes žemė joms netinkama. Stengiamės ūkininkauti kuo paprasčiau, bet visus darbus atlikti taip gerai, kaip įmanoma. Intensyviame ūkyje svarbu dėmesį kreipti ir į smulkmenas, tačiau augalininkystės verslo sėkmės pagrindas – dirvožemis“, – akcentuoja Dž. Atkinsonas.

Vidutinis kviečių derlius Atkinsonų ūkyje viršija 10 t/ha, o rapsų – 5 t/ha. Pasak brolių, norint gauti tokius derlius, dirva turi būti gerai paruošta sėjai, o pasėlis patręštas optimaliomis trąšų normomis. Ūkininkai daug informacijos apie laukų būklę gauna iš derlingumo ir maisto medžiagų žemėlapių. „Kodėl vienoje ar kitoje vietoje derlius būna mažesnis, pirmiausia bandome išsiaiškinti kastuvu, t. y. žiūrime kokia dirvos struktūra, tikriname, ar nesusidaręs podirvio padas. Jei derlius mažesnis dėl pastarosios priežasties, padą suardome podirvio purentuvu“, – aiškina Dž. Atkinsonas.

Kad pagerėtų dirvos fizinės savybės, ūkininkai ieškojo tokio agregato, kuris ne tik gerai įdirbtų dirvos paviršių, bet ir supurentų gilesnius jo sluoksnius. Atkinsonai pirmieji savo ūkyje išbandė naujausią kompanijos „Simba“ skutiklio SL prototipą. „Vienoje mašinoje yra viskas, ko mums reikia. Pernai rudenį rapsus pasėjome su SL agregatu, ant kurio įrengta sėjos įranga. Prie jo dar prijungėme volą. Skutikliu dirvą paruošiame ir žieminių kviečių sėjai. Paprastai skutame 12–14 km/val. greičiu 25 cm gyliu. Jei reikia suardyti podirvio padą, podirvio purentuvu dirbame 35–40 cm gyliu“, – apie žemės dirbimo technologijas pasakoja B. Atkinsonas, pabrėždamas, kad kokiu gyliu dirbti, išsiaiškina kastuvu. Jo niekada nepamiršta, važiuodamas į laukus.

Atkinsonai turi du Challenger traktorius su vikšrine važiuokle ir 5 ratinius John Deere. Derlių doroja du kombainai, kurių vienas su pusiau vikšrine važiuokle. „Technika su vikšrais dvigubai mažiau slegia dirvą“, – vikšrų naudą įvardija B. Atkinsonas. Žemei įdirbti ūkyje naudojami du 4 m skutikliai SL su tankintuvais Unipress. Skystosios trąšos skleidžiamos dviem 32 m darbinio pločio purkštuvais, kurių vienas savaeigis. Sėkloms pasėti pakanka 8 m Vaderstäd Rapid ir 4 m Horsch Pronto sėjamųjų. Ūkyje nuolat dirba 4 darbuotojai, per javapjūtę samdomi dar 5 žmonės, paprastai airiai arba lenkai.

Broliai paskaičiavo, kad, atsisakius plūgo, darbo sąnaudos sumažėjo 20–30 proc. „Laukų tikrai daugiau niekada nearsime, jei reikės įdirbti giliau, naudosime podirvio purentuvą“, – su plūgu visiems laikams atsisveikino B. Atkinsonas. Pasak jo brolio, pernai dėl didelės drėgmės suartas laukas, į kurį pasėti rapsai, šį pavasarį atrodė prasčiausiai.

***
Daugiausia augalininkystės ūkių susikoncentravę Anglijos pietuose ir rytuose, kur šiai šakai palankesnis klimatas. Remiantis Jungtinės Karalystės Aplinkos, maisto ir kaimo reikalų statistikos departamento duomenimis (Department for environment, food and rural affairs), augalininkystės pasėlių plotas siekia 4,9 mln. ha (grūdiniai augalai užima 3,7 mln. ha). Palyginti su 2006 m., pernai kviečių plotas sumažėjo 1,1 proc., tačiau buvo auginama 2 proc. daugiau miežių ir 10 proc. daugiau avižų. Ypač padidėjo (net 21 proc.) rapsų pasėlių plotas (562 tūkst. ha), o dėl smunkančių cukrinių runkelių supirkimo kainų, jų plotas sumažėjo 4 procentais.

Vidutinis ūkių dydis Jungtinėje Karalystėje (Anglija, Škotija, Velsas ir Šiaurės Airija) – 57 ha. Augalininkyste verčiasi 70 tūkst. ūkių. Apie 14 proc. ūkininkų valdo didesnius kaip 100 ha ūkius. Per metus britai užaugina 15 mln. t kviečių (plotas siekia 2 mln. ha), ketvirtadalis jų eksportuojama. Vidutinis kviečių derlingumas praėjusiais metais siekė 8 t/ha ir buvo vienas iš didžiausių pasaulyje.