Lietuvoje vyrauja nuostata, kad kaimas – maisto gamintojas, duonos aruodas. Bet naujos Europos Sąjungos žemės ūkio politikos nuostatos formuoja kitokią europietiško kaimo viziją. Ar Lietuvos provincijos gyventojai išnaudos atsivėrusias galimybes sukurti naujas darbo vietas kaimo vietovėse? Ar, turėdami unikalų regionų kultūrinį ir kulinarinį paveldą, sodiečiai sugebės pagaminti ir pasiūlyti patrauklią prekę turistams? Ar Joninės taps švente, į kurią trauks užsieniečių virtinės, kaip į vyno festivalius Prancūzijoje ar alaus šventes Bavarijoje?

Viską kaime, kas netelpa į žemės ūkio apibrėžimą, būtų galima vadinti alternatyvia veikla. Kol kas ji asocijuojasi su vis populiarėjančiomis kaimo turizmo paslaugomis, tačiau Lietuvos žemės ūkio universiteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros lektoriaus Alvydo Aleksandravičiaus įsitikinimu, be kaimo turizmo, alternatyvios veiklos įvairovė kaime yra gana didelė. „Galime didžiuotis išskirtiniu regionų kultūriniu ir kulinariniu paveldu, kurio vos dešimtadalis panaudojamas kaimo žmonių pajamoms gauti. Dažnai į unikalias Lietuvos vietas atvykę turistai „sumoka“ šiukšlėmis, jei vietos savivaldybė nepasirūpina įrengti šiukšliadėžių, – apgailestauja A. Aleksandravičius. – Turime archajiškų kulinarijos, liaudies amatų tradicijų, kurios žavi užsieniečius, deja, tai netampa preke“.

Ribota kaimo turizmo samprata

Originalių alternatyvios veiklos projektų, atspindinčių šalies etnokultūrą, šiandien Lietuvoje jau galima sutikti. Pavyzdžiui, biržiečiai turistus vilioja, siūlydami ekskursijas Alaus keliu. Skirtingų alaus rūšių degustacija su sūrio užkandžiais ir trankus kaimo kapelos pasirodymas iš vietų išjudina ir didžiausius tinginius. Deja, originalių idėjų kaimo turizmo sodybose mažoka.

A. Aleksandravičiaus nuomone, kaimo turizmo sodybų savininkai eina paprasčiausiu keliu: stato skandinaviško ar rusiško stiliaus pastatus, siūlo tradicines pramogas. Šiuolaikiniam kaimo turistui jau nebepakanka pažvejoti, pasikaitinti pirtyje ar išsikepti šašlykų. „Siekiant suformuoti atitinkamų klientų ratą, reikėtų siūlyti tokias paslaugas, kuriomis sodyba išsiskirtų iš kitų. Išskirtinis bruožas galėtų būti, pavyzdžiui, amatų kiemeliai“, – svarsto A. Aleksandravičius. Pilkoje kaimo turizmo sodybų masėje suspindėtų ta, į kurią atvykęs žmogus galėtų ne tik įsigyti vietos tautodailininko gaminį, bet ir pats pasimokytų drožybos, keramikos amato ir už tai dar sumokėtų. Patraukli poilsiauti vieta būtų ir tokia sodyba, kurios kiemą puoštų tradicinių lietuviškų pastatų kompleksas: troba, klėtis, šventėms rengti pritaikyta daržinė.

Prekinių ūkių skaičius mažės

Apie numatomus pokyčius kaime kalbama vis dažniau ir vis garsiau. Kaimo plėtra, paremta veiklos įvairinimu, ekstensyvus, tausojamasis ūkininkavimas – prio­ritetinės naujos ES žemės ūkio politikos gairės. Žemės ūkis praranda tą reikšmę, kurią turėjo pastaruosius 50 metų. Žinoma, niekas nepaneigs: didėjant pasaulio gyventojų skaičiui, maisto poreikis auga. Didėja ir alternatyvios energijos šaltinių paklausa, todėl intensyvi žemdirbystė turi perspektyvą, tačiau vis didesnis dėmesys skiriamas ir alternatyvios veiklos galimybėms. „Europa nori išsaugoti gyvybingą, bet kuo mažiau su žemės ūkio gamyba susijusį kaimą, – dėsto A. Aleksandravičius. – Europos komisijos pranešimuose dažnai pabrėžiama, kad kaimas turi būti ne tik žaliavos gamintojas maisto pramonei. Perdirbėjams ir prekybininkams atitenka 70–80 proc. galutinės žemės ūkio produkto vertės, kuri galėtų likti kaime, jei ūkininkai patys realizuotų savo produkciją.“

Lietuvos kaimo plėtros strategijoje numatyta iki 2013 m. komercinių prekinės gamybos ūkių skaičių sumažinti iki 20 tūkst. Ūkininkų registre šių metų pradžioje buvo registruota per 100 tūkst. ūkių, o pasėlius deklaruoja apie 200 tūkst. valdų savininkų. Kuo užsiims dešimtys tūkstančių kaimo žmonių, kai, sustambėjus ūkiams ir pritaikius našią techniką, reikės mažiau samdomos darbo jėgos? Pavyzdžiui, žemės ūkio veikla Didžiojoje Britanijoje verčiasi vos 1,4, Belgijoje – 1,8, Liuksemburge – 2 proc. gyventojų. ES-15 užimtųjų žemės ūkyje vidurkis – 4 proc.

Kaimo verslų plėtros galimybės ir barjerai

Kryždirbystė, klumpės, lėlės, etnografinių regionų valgiai ir gėrimai, istoriniai turizmo objektai kaime, ypatingas kraštovaizdis – tai šalies turtas, kuris galėtų būti kaimo vietovių gyventojų pajamų šaltinis. Pelningu „produktu“ galėtų tapti nacionalinės šventės, renginiai, festivaliai, kurie dabar tėra atskirų bendruomenių saviraiškos formos. „Lietuvos turizmo agentūros siūlo nemažai turizmo maršrutų, į kuriuos įtraukiamas ir apsilankymas, pavyzdžiui, bavariško alaus šventėje. Geras pavyzdys, kaip tradicinis kaimiškas renginys gali tapti užsieniečių traukos objektu, yra Ispanijoje organizuojami pomidorų karai“, – apie būdus uždirbti kaime kalba A. Aleksandravičius. Stebėti, kaip raudona pomidorų mase nusidažo miestelių gatvės, atvyksta žmonės iš viso pasaulio. Per tokį, vos dviejų dienų trukmės, kartą metuose vykstantį renginį gaunama tiek lėšų, kurių pakanka pusmečiui.

Pasak A. Aleksandravičiaus, atskirų alternatyvios veiklos elementų, galinčių būti preke, Lietuvoje netrūksta. „Gaila, kad tie elementai netampa viena visuma, yra padriki, todėl ir jų pridėtinė vertė minimali. Subūrus turizmo ir kitų paslaugų teikėjus į vieną tinklą, įtraukus į tokią veiklą daugiau žmonių, būtų galima gauti didžiausią ekonominę naudą“, – neabejoja specialistas. Puikus provincijos žmonių vienybės ir bendro darbo pavyzdys – Kretos sala, kurios gyventojai pragyvena tik iš turizmo. Šios veiklos nuošalyje nepalikti ir ūkininkai. Jiems nereikia sukti galvos, kur realizuoti užaugintą produkciją, ji parduodama turistus maitinančioms smuklėms, tavernoms, viešbučiams.

Kaip vieną iš esminių Lietuvos kaimo verslų plėtros kliūčių A. Aleksandravičius įvardija kooperacijos, partnerystės stoką. Amatininkams pagalius į sėkmingos veik­los ratus kiša jų pačių individualizmas. „Esame įsitikinę, kad niekas kitas geriau už mus pačius nepadarys. Kaimo amatininkai daug praranda, nekurdami asocijuotų struktūrų, kurių projektai gali būti kompensuojami iki 90 proc. Fizinis asmuo gali pretenduoti į 50 proc. projekto vertės paramą“, – sako A. Aleksandravičius. Jo teigimu, kaimo žmonėms trūksta rinkodaros žinių, įžvalgumo, kaip prasiskverbti į rinkos nišas, kurios yra ne kažkur toli, o čia pat. Kaimo žmonėms gali kilti keblumų ir rengiant verslo projektus, ir juos įgyvendinant, nes jie neturi patirties. Be to, nėra ir kam patarti, kaip tai padaryti. Naujoms kaimo plėtros formoms kurtis nepalanki ir mokesčių sistema. Entuziazmo kupinas kaimo žmogus praranda bet kokį susidomėjimą imtis verslo ir siekti paramos, vos pamatęs paraiškos formą ir sužinojęs, kokį biurokratijos labirintą reikės įveikti ir kokius formalius reikalavimus reikės įgyvendinti. „Esame pradinėje alternatyvumo stadijoje. Kad reikalai pajudėtų, žmones reikia vesti už rankos“, – samprotauja A. Aleksandravičius.

Naujajai ES politikos koncepcijai įgyvendinti numatyta nemažai instrumentų, pavyzdžiui, vietos veiklos grupių ir „Leader“ metodo programos. Daug vilčių dedama į aktyvias kaimo bendruomenių organizacijas. „Jos turės atrasti alternatyvios žemės ūkiui veiklos sėkmės formules“, – bendruomenės svarbą kaimo plėtros procese akcentuoja A. Aleksandravičius.

Brandus grūdas bet kur sudygsta

Kaip iš penkių priekabų akmenų gali gimti originali alternatyvios veiklos kaime idėja, galima pasimokyti iš skuodiškių Virginijaus ir Laimutės Mitkų. Blokelių gamyklėlės savininkai jau dešimt metų šalia Aleksandrijos vos 36 arų plote po trupinėlį kuria senoviškų padargų, rankdarbių, įrankių, buitinių, veterinarinių prietaisų ir kitokių sendaikčių muziejų, po kurį vaikščiojant tartum laiko mašina persikeli į praeitį.

Tūkstančiai eksponatų sudėlioti tvarkingai pagal paskirtį. Štai klumpių gamybos įrankiai, ten linų brauktuvai, anglimi šildomi lygintuvai, pieno separatoriai ir kiti nematyti sendaikčiai. Kieme išrikiuoti įvairiausi padargai. Apie kiekvieną iš jų Virginijus galėtų papasakoti, net parodyti, kaip neregėtais šimtmečio senumo įrankiais naudotis. Nemažai eksponatų su jų gamintojo inicialais ar firminiais ženklais. Neįtikėtina, kaip mūsų protėviai galėjo be jokios vinies, varžto sukonstruoti medinius kibirus. Akivaizdžių žmonių išradingumo įrodymų Mitkų muziejuje apstu. „Ar žinote, kokią priemonę naudojo lietuviai rato stebulėms sutepti?“ – klausia Virginijus. Spėlioji: taukus, ne – tai maistas, medžių sakus, pelenus, ne – juos lietuviai parduodavo, lepšius, taip, bet tik rudenį, kai jų būdavo miške. Pritrūkus atsakymų, Virginijus patenkina smalsumą sakydamas, kad kadaise ratų tepimo priemonė būdavo pievose šokinėjančios varlės…

Muziejaus įkūrimo istorija juokingai paprasta. Jokių išankstinių planų pradėti kaupti senienas Virginijus nekūrė. „Kaimynas paprašė išvežti akmenis iš jo laukų. Parsivežiau juos pas save. Kraunu viename kampe, kitame, na niekur jie nepritinka. Taip krūva prie krūvos, vėliau pradėjau viską, kas sena, čia vežti“, – prisimena skuodiškis, anksčiau nepraleisdavęs progos užsukti į Vilniaus sendaikčių turgų reikalingų daiktų pasižvalgyti. Ką reikalingo gali rasti sendaikčių turguje? „Na tai, ko dar neturiu. Aš neperku aukso ar sidabro dirbinių, mane padargai, drapakai labiau domina“, – visai rimtai žemaitiškai atsako Virginijus. Dabar, pasak jo nedaug naujo randa. Nemažai senovinės įrangos atkeliavo iš Latvijos. Naujausias pirkinys – medinis lopšys. „Palieskite, kaip švelniai ir minkštai jis supasi, joks šiuolaikinis vežimas kūdikio taip neužliūliuos“, – neabejoja Virginijus. Draugai ir pažįstami lauktuvių iš užsienio veža ne saldainius, o, pavyzdžiui, akmenis. Skuodiškis guodžiasi, kad vienų draugų iš Airijos vežtus akmenis muitininkai atėmė.

Virginijus tik dabar pradėjo registruoti visus eksponatus: kur ir kada jie pirkti ar dovanoti, tačiau, kiek jų jau turi, nesuskaičiavo. Sukaupto senovės turto jis pinigais nė nebando įvertinti sakydamas, kad pinigai žmones gadina, todėl jis ir stengiasi jais atsikratyti. „Viską, ką uždirbame gamindami blokelius ir įvairius dekoratyvinius metalo gaminius, išleidžiu senoviškiems daiktams“, – sako Virginijus ir tikina, kad kaime galima uždirbti ir nesiverčiant žemdirbyste. Jo nuomone, brandus grūdas į bet kokią žemę pasėtas sudygsta.

Ekskursija po praeitį, įgarsinta gyvais ir išraiškingais Virginijaus pasakojimais, neprailgsta. Galva, regis, sprogs nuo gautos informacijos, kurios nerastum jokiame Lietuvos istorijos vadovėlyje. Į klausimą, kiek kainuoja šeimininko sugaištas laikas, Virginijus sako: „Palikite savo žodžius štai šioje knygoje. Jie verti daugiau kaip 100 litų“. Nekeista, kodėl kone kiekvienas lankytojų atsiliepimų knygos lapas prasideda padėkos žodžiais.

***
ES parama alternatyviai veiklai

Dėmesys kaimo plėtrai didėja proporcingai su vis didėjančia parama alternatyviai veiklai skatinti. Pasak Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento vyr. specialistės Živilės Šukytės, KPP 2007–2013 m. paramos lėšų (7,8 mlrd. Lt) struktūroje III („Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“) ir IV („Leader metodas“) kryptims tenka 18 proc. sumos. „Šiuo finansavimo laikotarpiu numatyta daugiau priemonių alternatyviai veiklai remti, taigi paramą gali gauti daugiau pareiškėjų“, – sako Ž. Šukytė, išskirdama naują III krypties priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“. Paraiškos pagal šią priemonę priimamos iki gegužės 23 d. Numatyta teikti finansavimą ne tik jau veikiančioms kaime labai mažoms įmonėms, bet ir naujai besisteigiančioms nedidelėms bendrovėms. „Kompensuojama 50 proc. projekto vertės. Paramos dydis vienam projektui diferencijuojamas pagal pareiškėjo kategoriją“, – apie paramos teikimo sąlygas kalba ŽŪM specialistė. Jei paramos gavėjas labai maža įmonė (iki 10 darbuotojų), didžiausia paramos suma – 690 560 Lt. Jei pareiškėjas yra kaimo gyventojas, siekiantis gauti finansavimą individualaus verslo plėtrai (nesteigiant įmonės), – 138 112 Lt. Šios priemonės įgyvendinimo taisyklės patvirtintos 2008 m. kovo 15 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-144. Ž. Šukytė akcentuoja, kad pareiškėjams būtina gerai išstudijuoti ŽŪM sudarytą neremiamų veiklų sąrašą. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius pateikiamas Statistikos departamento interneto svetainėje (www.sat.gov.lt). „Išbraukus neremtinas veiklas, susidarytų gana ilgas remtinų veiklų sąrašas“, – teigia specialistė. Pavyzdžiui, parama gali būti suteikta kaime ar miestelyje steigiamoms autoremonto paslaugų dirbtuvėms, jei jose nebus remontuojama žemės ūkio technika, tačiau vaistažolininkystei plėtoti finansavimas pagal šią priemonę neskiriamas.

Nacionalinėje Lietuvos kaimo plėtros strategijoje numatoma, kad iki 2013 m. kaime galėtų veikti apie 10 tūkst. mažųjų ir vidutinių įmonių, per 2007–2013 metus susikurtų 2 tūkst. naujų mažų įmonių. Darant prielaidą, kad mikroįmonėje bus sukuriama vidutiniškai po 3 darbo vietas, iš viso būtų sukurta apie 4 tūkst. darbo vietų kaimo gyventojams.