Sausį įsigaliojo Miškų įstatymo pakeitimas, naujai reglamentuojantis kai kuriuos miškų atkūrimo reikalavimus. Kadangi pavasaris pats tinkamiausias metas miškui atkurti, šiuos pakeitimus, o kartu ir bendruosius miško atkūrimo reikalavimus, pravartu prisiminti.

Miškų įstatymas ir Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai – du pagrindiniai privačių miškų tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai – nustato miško savininko pareigas. Viena svarbiausių pareigų – tinkamai ir laiku savo lėšomis atkurti iškirstą mišką. Ką reiškia „laiku“, pasako Miškų įstatymo 15 straipsnis: „Želdintinose ir atželiančiose kirtavietėse ir degavietėse miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo, žuvę želdiniai ir žėliniai – ne vėliau kaip per dvejus metus nuo jų žuvimo fakto nustatymo. Neteisėtai iškirstas miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per vienus metus nuo neteisėtų kirtimų fakto nustatymo.“

Ką šiuo atveju reiškia žodis „tinkamai“, nusako visas atskiras teisės aktas – Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai. Miškų įstatyme aiškiai nustatyta, kad miško savininkai mišką privalo atkurti, želdinius ir žėlinius saugoti bei prižiūrėti savo lėšomis.

Reikalavimas atkurti mišką – nenaujas: jis įtvirtintas Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nuo pat šio įstatymo priėmimo 1994 metais. Tačiau kai kurie miškų atkūrimo reikalavimai pasikeitė 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojus Miškų įstatymo 15 straipsnio pataisai.

Kas pasikeitė Miškų įstatyme?

Pirmiausia, sutrumpėjo leidžiamas miško atkūrimo laikotarpis nuo ketverių iki trejų metų tais atvejais, kai miškas po kirtimo paliekamas savaime atželti. Be to, atsirado nauja prievolė neteisėtai iškirstus miškus atkurti ne vėliau kaip per vienus metus nuo tokių neteisėtų kirtimų fakto nustatymo. Papildomai nustatyta, kad per penkerius metus neatkurtų privačių miškų atkūrimą miško savininko lėšomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja Aplinkos ministerija.

Dar aiškiai įvardinta prievolė: atkūrus mišką, prižiūrėti ir saugoti miško želdinius ir žėlinius, kol susiformuos jaunuolynas (minkštųjų lapuočių želdiniuose ir žėliniuose – iki šešerių metų, spygliuočių ir kietųjų lapuočių – iki aštuonerių). Visa tai iš esmės yra sugriežtinimai, palyginti su buvusiais reikalavimais. Bet ar šie sugriežtinimai skausmingi eiliniam miško savininkui?

Bene daugiausia diskusijų kėlė per penkerius metus neatkurtų privačių miškų priverstinis atkūrimas. Tačiau šioje vietoje reikia pastebėti, kad priverstinai atkurti numatoma tik tuos plotus, kuriuose, praėjus penkeriems metams po iškirtimo, nebus net minimalaus skaičiaus bet kurių iš vietinių rūšių miško medžių. Tokiomis rūšimis įvardintos praktiškai visos Lietuvos miškuose medynus formuojančios rūšys: ąžuolai, pušys, eglės, bukai, guobiniai, uosiai, klevai, liepos, juodalksniai, beržai, baltalksniai, drebulės, maumedžiai. Minimalus šių medžių kiekis, priklausomai nuo rūšies ir augavietės, svyruoja nuo 0,3 iki 1,5 tūkst. vnt./ha – kitaip tariant, tai yra labai nedaug. Todėl tokių priverstinio atkūrimo atvejų tikrai nebus daug ir kiekvienas miško savininkas, bent kiek pastangų įdėjęs į miško atkūrimą, galės jų išvengti.

Lėšos – iš pajamų už parduotą medieną

Kai kuriems miško savininkams vis dar sunku suprasti tai, kad, iškirtus mišką ir pardavus paruoštą medieną, dalį lėšų reikia atidėti miškui atkurti. Ta dalis, priklausomai nuo to, koks buvo miškas ir kokie reikalavimai taikomi konkretaus sklypo atkūrimui, gali siekti nuo kelių procentų iki trečdalio ar net pusės visų gautų pajamų.

Žinoma, palankiausias miško savininko piniginei yra miško atkūrimas žėlimu – kai iškirstame plote savaime suželia tinkamų medžių rūšių medeliai. Bet šis atkūrimo būdas ne visada leidžiamas pagal Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatus, be to, ne visuomet iš sužėlusių medelių susiformuos miško savininkui priimtinas medynas. Tokiais atvejais reikia mišką atkurti želdinant tas medžių rūšis, kurios numatytos miškotvarkos projekte ar miško želdinimo projekte. Miško atkūrimo kaina priklauso nuo sodinamų medžių rūšių – nuo poros tūkstančių litų už hektarą, želdant pušimis, eglėmis, beržais ar kitomis panašiomis medžių rūšimis, iki, atskirais atvejais, dešimties ar daugiau tūkstančių litų už hektarą, sodinant ąžuolus.

Projektuojant želdinius, svarbus yra ir miško savininko žodis, mat beveik visais atvejais galima pasirinkti iš kelių tai augimvietei tinkamų medžių rūšių, kurių želdinimo kaštai gali skirtis kelis kartus. Svarbu, kad miško savininkas tai žinotų ir pareikalautų iš projektuotojo nurodyti visus tame sklype teisės aktais leidžiamus miško atkūrimo būdus ir medžių rūšis ir tik tuomet pasirinktų sau priimtiną variantą, kuris ir būtų suprojektuotas. Svarbu žinoti ir tokį dalyką, kad, iškirtus baltalksnyną, jį galima palikti savaime atželti baltalksniais.

Nuo projektų prie darbų

Vis tik svarbiausia atkuriant mišką yra pats miško želdinimo procesas. Jis susideda iš tokių darbų: dirvos paruošimas, sod­menų įsigijimas, jų transportavimas ir laikymas, sodinimas, apsauga nuo žvėrių.

Dirvą geriausia ruošti iš rudens, bet, nespėjus to padaryti, galima ją paruošti ir prieš pat sodinimą. Dirvos ruošimo gylis turi būti ne mažesnis už sodmenų šaknų ilgį. Užmirkstančiose augimvietėse, kuriose ruošiamasi sodinti drėgmę mėgstančias medžių rūšis (uosius ar juodalksnius), dirvos galima ir neruošti.

Sodinti mišką reikia tik kokybiškais miško sodmenimis, kurių galima įsigyti miškų urėdijų medelynuose. Patartina sod­menimis pasirūpinti iš anksto. Perkami sodmenys turi būti išrūšiuoti, patrumpintomis šaknimis, supakuoti taip, kad šak­nys neišdžiūtų. Šaknys turi sudaryti ne mažiau kaip trečdalį antžeminės medelio masės. Patartina pirkti stambesnius sod­menis (išskyrus pušį, sodinamą smėlingose vietose). Stambesni sodmenys geriau prigyja, vėliau sparčiau auga, juos mažiau stelbia žolės. Tiesa, čia svarbu surasti balansą, nes labai stambius sodmenis brangiau ir transportuoti, ir pasodinti.

Sodinama kovo–balandžio mėnesiais, prieš sprogstant medžių pumpurams, kai dirvoje yra pakankamai drėgmės, leng­vose dirvose – ištirpus įšalui, sunkesnėse – šiek tiek vėliau. Nors maloniau būtų sodinti mišką saulėtą dieną, geriausia šį darbą atlikti drėgnomis ir apsiniaukusiomis dienomis.

Vežant sodmenis į sodinimo vietą, jų šaknis būtina apsaugoti nuo išdžiūvimo: sudėti į dėžes ar tam skirtus maišus, juos užrišti, o dėžes uždengti. Dėžių dugną patartina iškloti drėgmę sulaikančiomis medžiagomis. Sodmenis geriausia parsivežti sodinimo dieną, o, parsivežus anksčiau,  – prikasti pavėsyje ir pridengti eglės šakomis ar audeklu.

Taisyklingai pasodinti ­– lengviau prigyja

Jei medelyne šaknys nebuvo patrumpintos, prieš sodinimą šaknų galus reikia patrumpinti taip, kad jos būtų ne ilgesnės negu sodinimo duobutės gylis, tačiau ne daugiau kaip ketvirtadalį šaknų ilgio. Tada jos pamirkomos vandens-molio tyrėje, į kurią galima įdėti 10 proc. mėšlo. Taip paruošti sodmenys sudedami į sodinimo krepšius ir pridengiami nuo tiesioginių saulės spindulių.

Jeigu kirtavietėje sodinamos pušaitės ar eglaitės, prieš sodinimą jų šaknis ir šak­nies kaklelį būtina apsaugoti nuo straub­liukų. Geriausia pamirkyti Fastako ar panašių preparatų tirpaluose arba šiais tirpalais apipurkšti jau pasodintus medelius.

Kad šaknys neišdžiūtų, sodmenų atviromis šaknimis negalima nešioti rankose, išdėlioti sodinimo vietose – išėmus iš sodinimo krepšio, reikia iš karto sodinti. Svarbu parinkti tinkamus sodinimo įrankius: smulkūs sodmenys (pušies) sodinami pleištiniu sodikliu, stambūs – kastuvais ar pusiau cilindriniais kastuvais.

Sodinimo duobutė turi būti ne mažesnio gylio negu šaknų ilgis, kad sodinant šaknys neužlinktų. Iškasus duobutę, į ją sodinama tuojau pat. Medelių sodmenys sodinami ne giliau kaip iki šaknies kaklelio (puriose dirvose galima sodinti 2–3 cm giliau).

Net ir teisingai pasodinus mišką, svarbu pasirūpinti jo apsauga nuo žvėrių: kai kurių medžių rūšių želdinius patariama aptverti tvoromis, vertingesnius medelius galima apsaugoti individualiomis medelių apsaugomis.