Miško pakraščiai – tai kraštovaizdžio grožis ir biologinės įvairovės šaltinis, saugantis aplinką ir gyvuosius organizmus. Įveisiant naujus miškus ar atkuriant iškirstus, miško pakraščiams formuoti reikėtų skirti ypatingą dėmesį. Privačių miško savininkų šalyje priskaičiuojama apie 213 tūkstančių, tad ši problema aktuali didžiuliam ūkininkų-miškininkų ratui.

Kraštovaizdis laikomas gražiu, kai visi komponentai – reljefas, laukai, pievos, vandenys ir miškai sudaro darnią, tam kraštui būdingą kompoziciją. Be abejo, daug įtakos turi urbanistiniai dariniai – gyvenvietės, keliai, energetinės trasos ir pramoniniai kompleksai. Jų įkomponavimas į kraštovaizdį yra landšaftinės architektūros sėkmė.

Pamiškės būna išvaizdžios, kai jose auga tam kraštui būdingi medžiai ir krūmai, kurių darni kompozicija yra patrauk­li ir atlieka apsauginį vaidmenį – sugeria įvairią taršą, stabdo vėtras, amortizuoja dėl žmogaus veiklos kylančius negatyvius veiksnius. Pamiškėse tarpsta daugiau kaip 65 proc. gyvų miško organizmų visumą sudarančių rūšių – žoliniai ir sumedėję augalai, įvairūs vabzdžiai, paukščiai, žvėreliai, smulkūs gyvūnai, grybai ir mik­roorganizmai. Miško pakraščiuose gyvenimas virte verda. Šiuo metu Lietuvoje aptinkama per 20,5 tūkst. gyvūnų, beveik 1,8 tūkst. augalų ir 6,1 tūkst. grybų rūšių. Pamiškės jautrios žemės ir miškų ūkio technologijų kaitai. Miško pakraščių medžiai turi būti kuo įvairesni, sparčiai ataugti ir sudaryti tvarius medynus.

Miškų ir miškelių šalyje yra labai daug. Vien iki 5 ha dydžio miškelių žemės ūkio valdose priskaičiuojama per 60 tūkstančių. Pamiškių perimetras Lietuvoje siekia per 96 tūkst. km, arba 1 ha miško tenka beveik 50 m pamiškių. Vidutinis atstumas tarp miškų ir miškelių yra 360 metrų. Laikant, kad pamiškėms priskiriamos 50 m pločio juostos, jų plotas sudaro 22 proc. bendro miškų ploto. Pamiškėse tarpsta daugiau kaip pusė įvairių augalų ir gyvūnų bendro kiekio.

Prižiūrėti paprasčiau negu įveisti naujus

Esamus miško pakraščius prižiūrėti paprasčiau negu suformuoti naujus. Jie prižiūrimi, stengiantis išsaugoti jų tvarumą, o, esant būtinumui, palaipsniui keičiama netinkama medžių ir krūmų struktūra. Tam būtina įvertinti medžių biologines ir ekologines savybes. Tarkime, eglės neatsparios vėjovartai, pramoninei taršai, šaknų pažeidimams ir vabzdžių kenkėjų antplūdžiui. Todėl jos netinkamos miško pakraščiams formuoti, o turi augti už aktyvaus lauko poveikio zonos arba tarp kitų rūšių medžių.

Šviesą mėgstančių rūšių medžiai negali būti stelbiami. Esamų pamiškių priežiūros darbams pirmiausia priskiriami ugdomieji retinimai, šalinant nudžiūvusius, neatsparius ir stelbiančius kitas rūšis medžius. Jei yra pažeistų ar nudžiūvusių medžių plotų, tuščios erdvės apsodinamos augavietei parinktais medeliais ar krūmais. Pamiškėse pageidautini vadinamieji miško vaismedžiai: miškinės kriaušės, obelys, trešnės, gudobelės, šunobelės, slyvos ir panašiai. Jų žiedai ir vaisiai ne tik teikia grožį, bet ir maistą paukščiams bei žvėreliams.

Tvariausios ir gausiausiomis augalų kompozicijomis pasižymi natūraliai susiformavusios pamiškės. Žmogus, plėtodamas žemės ūkio veiklą ar įrengdamas statinius, daugeliu atvejų pažeidė natūralią pamiškių struktūrą – jos liko sudarkytos, netvarios, menkavertės estetiniu požiūriu, į jas dažnai pilamos šiukšlės ir kitos urbanistinės atliekos. Dažnai pažeidžiamas natūralus pamiškių dirvožemis kasant žvyrą, smėlį, molį, rausiant griovius, tiesiant kelius.

Natūraliam miško pakraščių formavimuisi didelės įtakos turi dirvožemis. Pagal jį formuojasi ar formuojamos medžių kompozicijos. Lauko ir miško sandūroje būtina prieš mišką esanti žolių zona. Ji apsaugo nuo žemės ūkio mechaninių pažeidimų, trąšų, herbicidų. Krūmai atlieka žemutinių oro srovių filtro vaidmenį, saugo miško mikroklimatą. Pereinamoji zona, sudaryta iš atsparių žemesnių medžių, apsaugo toliau esantį medyną nuo atviro lauko klimato (vėjų, sausrų, saulės, oro taršos ir pan.). Kartu pereinamoji zona nuo staigių oro temperatūrų svyravimų, sausrų saugo ir laukus. Pamiškėse formuojasi palanki augmenijai zona – ekotonas*.

Pamiškės, kaip saugios buveinės, – patrauklios daugeliui vabzdžių, įvairiems smulkiems organizmams. Jos kinta pasaulio šalių atžvilgiu. Pietinėje pusėje bioįvairovė gausesnė negu šiaurinėje. Optimalus natūralių žolių dangos plotis – 5 metrai.

Miško pakraščių funkcijos šalia gyvenviečių ir kelių gerokai skiriasi nuo laukų. Joms antropogeninis poveikis kitoks, nes žmonių ir transporto srautai daug didesni, o išmetami teršalai į orą gausesni. Todėl jas sudarant ir formuojant, būtina atsižvelgti į gretimų ekosistemų ypatumus. Pamiškes aplink gyvenvietes ir kelius padeda išsaugoti aukštos gyvatvorės.

Dažni pavyzdžiai, kai veisiant miškus ar giraites nebuvo atsižvelgta į stabilių miško pakraščių suformavimą. Todėl susidarė tiesiog permatomos giraitės, kai dėl izoliacijos nuo lauko stokos giraitėse nėra miškui būdingo klimato, kaip sakoma, nė kiškiui nėra kur pasislėpti. Tokiose giraitėse medžiai nusilpę, blogai auga, dažnai nudžiūna, išretėja.

Kokius medžius ir krūmus parinkti

Sudarant miško želdymo projektus, būtina sąlyga tinkamai suprojektuoti pakraščių juostas iš tam tikslui tinkamų medžių ir krūmų rūšių. Medžiai ir krūmai parenkami stabiliausi, atsižvelgiant į augavietės sąlygas ir ypač dirvožemį. Pačiuose pakraščiuose sodinami krūmai 5–10 m juosta su pavieniais žemesnio aukščio medžiais. Toliau, 10–15 m (iki 25 m) juostoje, sodinami tvariausi lapuočiai medžiai, mišrinant su spygliuočiais ir krūmais. Želdiniuose turi kaitaliotis šviesinės ir ūksminės medžių rūšys. Sodinant daugiau šviesinių medžių rūšių, reikėtų sudaryti sąlygas, kad krūmai galėtų augti iki 30 m miško juostoje. Toliau sodinamos medžių rūšys, atsižvelgiant į miško tikslinę paskirtį. Žemės ūkiui naudotuose sklypuose veisiami mišrūs spygliuočių ir lapuočių medžių rūšių želdiniai. Tam būtina laikytis miško želdymo nuostatų ir mokslinių rekomendacijų.

Didžiausią žalą miško pakraščiams padaro vėtros, todėl mūsų šalyje būtina užveisti joms atsparių medžių ir krūmų juostas. Stiprios vėtros kartojasi kas 10–15 metų, palikdamos išlaužytų ir išverstų medžių. Labiausiai vėjų pažeidžiamos yra vakarų, pietvakarių ir šiaurės vakarų miškelių pusės. Vėjo apsauginės juostos turi būti pralaidžios vėjo srovėms ir kartu jas stabdyti, nukreipdamos į viršų. Todėl medžių atstumai vienas nuo kito turi būti 5–7 m (su krūmais tarpuose), o juostos plotis 30–50 metrų.

Medžiai ir krūmai juostoms sudaryti parenkami pagal dirvožemį. Pavyzdžiui, derlinguose dirvožemiuose tinka ąžuolai, uosiai, klevai, liepos, vinkšnos, beržai ir drebulės. Palydoviniais medžiais gali būti eglės, miškinės kriaušės ir obelys, skroblai, ievos, lazdynai, trešnės ir šermukšniai. Iš krūmų minėtinos gudobelės, šaltalankiai, sausmedžiai, sedulos, šeivamedžiai, lanksvūnės, serbentai ir pan.

Skurdžiuose dirvožemiuose rūšių asortimentas mažesnis. Iš medžių tinka pušys, maumedžiai, beržai, kalninės pušys, iš krūmų – kadagiai, sausmedžiai,  lanksvūnės. Atsparūs vėjovartai medžiai ­išdėstomi šachmatine tvarka 5–7 m atstumais vienas nuo kito. Palydoviniai medžiai sodinami 2–3 m atstumu vienas nuo kito, krūmai – kas 2 metrai.

Miško pakraščių tinkamą suformavimą lemia geomorfologiniai, landšaftiniai ir fitocenotiniai veiksniai. Į juos įsigilinus ir įvertinus konkrečią situaciją bei sudarius atitinkamą miško želdinių projektą, galima prisidėti prie krašto ekologinės būklės gerinimo, estetiškai gražaus landšafto formavimo ir ekonominės vertės didinimo.

Miško pakraščių natūraliai formai sudaryti ir išsaugoti:

• miško pakraščiams skirti reikiamo dydžio žemės juostas; pietinėse ekspozicijose jos daromos platesnės, šiaurinėse – siauresnės;
• įveisiant želdinius miško pakraščiuose, juos derinti su esama natūralia augmenija;
• priežiūros priemones parinkti, atsižvelgiant į dirvožemio ypatumus, augavietės sąlygas, ekspoziciją ir esamų medžių bei krūmų amžių;
• neardyti esamų natūralių miško pakraščių, kurie atlieka savo funkciją – jie turi toliau patys formuotis ir įgauti stabilią formą;
• gamtinę brandą pasiekusius medžius keisti palaipsniui, neiškertant plynai.

Miško pakraščiams išsaugoti ir puoselėti:

• planuojant kelių trasas, energijos perdavimo linijas, išsaugoti esamas pamiškes;
• palikti kelių metrų pločio natūralių žolių ar krūmų juostas aplink mišką;
• miško pakraščiuose nestatyti rekreacinių statinių bei įrenginių – poilsio namelių ar aikštelių.
  

Įveisiant mišką žemės ūkiui nenaudojamose žemėse:

• miško pakraščiuose sudaryti apsaugines zonas: žolinės dangos, krūmų, mišrių želdinių (krūmų, medžių – lapuočių ir spygliuočių);
• medžius ir krūmus parinkti pagal rekomenduojamą sąrašą