Žemės ūkis yra viena iš labiausiai nuo orų priklausoma ūkio šaka. Augalų ligų ir kenkėjų požiūriu labiausiai tikėtina, jog klimato kaita turės įtakos trims sritims: dėl žaladarių patiriamiems nuostoliams, apsaugos nuo jų strategijų veiksmingumui ir geografiniam pasiskirstymui.

Apie klimato šiltėjimo ir kitų pokyčių svarbą pastaruoju metu diskutuojama labai daug. Šis klausimas domina mokslininkus, politikus, verslininkus ir visus kitus visuomenės narius, kadangi daugeliui ūkio šakų ir net kasdieniam gyvenimui klimatas daro didesnę ar mažesnę įtaką. Praėjusiais metais Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos darbuotojų išleistoje monografijoje „Lietuvos klimatas“ rašoma, kad Lietuvoje metinė oro temperatūra pakilo 0,7–0,9 °C, palyginti su XX a. pradžia.

Ir XXI amžiuje įvairių modelių skaičiavimo rezultatai rodo globalųjį temperatūros didėjimą. Prognozuojama, kad po keliasdešimt metų vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje bus keliais laipsniais aukštesnė negu dabar. Sparčiausiai oro temperatūra augs žiemos pabaigoje, o šiltuoju laikotarpiu lėčiau. Metinis kritulių kiekis taip pat augs, tačiau didžiausias kritulių augimas per metus numatomas šaltuoju laikotarpiu, o vasaros antroje pusėje, rudens pradžioje kritulių kiekis turėtų mažėti.

Žemės ūkis – viena iš labiausiai nuo meteorologinių ir klimatologinių veiksnių priklausomų ūkio šakų. Šiuo metu įvairiose šalyse parengtos arba rengiamos analitinės studijos, vertinančios klimato įtaką žemės ūkio produkcijos gamybai. Vertinami galimi teigiami ir neigiami pokyčiai, kai kurie reiškiniai modeliuojami. Kaip svarbiausi ligų ar kenkėjų plitimą lemiantys veiksniai dažniausiai nurodoma temperatūra, kritulių kiekis, santykinė oro drėgmė.

Šiltėjant klimatui, vieni žaladariai gali pasidaryti mažiau žalingi, kitų daroma žala gali labai išaugti. Kai kurios žaladarių rūšys gali pasislinkti iš vienų regionų į kitus, išsivystyti daugiau negu įprasta generacijų. Rusijos mokslininkų atlikta kenkėjų geografinio pasiskirstymo analizė parodė, kad kai kurių rūšių kenkėjai iš pietinių regionų pasislinko į centrinius ar šiaurinius, o iš vakarinių – į rytinius. Visiems gerai pažįstamas bulvių kenkėjas kolorado vabalas pasidarė gana dažnas bulvių pasėliuose Karelijos ir Archangelsko sričių pietinėse dalyse.

Gausėja kolorado vabalų

Lietuvoje kolorado vabalai pirmą kartą buvo aptikti 1953 m. ir buvo laikomi karantininiu objektu. Dabar šie kenkėjai bulvių pasėliuose gana dažni, juos, besimaitinančius bulvienojuose, galima matyti nuo bulvių sudygimo iki derliaus nuėmimo. Kolorado vabalai yra šilumamėgiai kenkėjai. Jie pradeda maitintis oro temperatūrai pasiekus 12 °C, o aktyviausiai maitinasi, esant 25–27 °C temperatūrai. Vyraujant šiltiems ir sausiems orams, šių kenkėjų maitinimosi laikotarpis būna ilgesnis, jie sunaikina daugiau lapijos, todėl prarandama daugiau derliaus. Ilgesnis augalų vegetacijos periodas (nuo 1960 m. augalų vegetacijos trukmė pailgėjo 10 d.), šiltėjančios žiemos yra palankios daugumai kenkėjų, tarp jų ir kolorado vabalams, geriau pasiruošti žiemai ir lengviau peržiemoti. Kuo daugiau kenkėjai sukaupia maisto atsargų prieš žiemą, tuo didesnė tikimybė jiems išlikti iki kito sezono.

Vykdant Valstybinio mokslo studijų fondo ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos remiamą projektą „Agroekosistemų produktyvumas ir stabilumas kintant klimatui“, Lietuvos žemdirbystės institute atlikta kolorado vabalų plitimo analizė 1993–2007 m. laikotarpiu. Analizuotas vabalų plitimas Dotnuvoje vykdytuose lauko bandymuose. Nustatyta, kad nuo 2000 m. stebimas kolorado vabalų ir jų lervų pagausėjimas, palyginti su 1993–1999 m. laikotarpiu. Tačiau bulvių gumbų derliaus priedai, panaudojus pasėlio apsaugai nuo kolorado vabalų lervų insekticidus, net ir esant panašiam kenkėjų gausumui skyrėsi.

Šiuos faktus vaizdžiai iliustruoja 2004 ir 2006 m. duomenys, kuomet, esant panašiam kenkėjų gausumui, derliaus nuostoliai gerokai skyrėsi. 2004 metų birželio–liepos mėnesiais vyravo vėsūs, lietingi orai. Kolorado lervos buvo aktyvios tik apie 2 savaites. Tuo tarpu šiltais ir sausais 2006 m. kenkėjai maitinosi labai intensyviai ir ilgai, nepurkštuose laukeliuose dauguma bulvių kerų palyginti anksti liko be lapų. Nenaudojant apsaugos nuo šių kenkėjų, tais metais buvo prarasta apie 10 t/ha gumbų derliaus.

Amarai jautriai reaguoja į klimato pokyčius

Kaip vieni iš jautriausiai į klimato pokyčius reaguojančių kenkėjų įvardijami amarai. Mat jų generacija trumpa, vystimuisi reikalingos temperatūros riba žema, švelniomis žiemomis peržiemoja ir nežiemojančios generacijos individai. Amarų tiesioginė žala bulvėse nėra itin didelė, tačiau šie kenkėjai, ypač persikiniai amarai (Myzus persicae), yra pagrindiniai virusinių ligų platintojai.

Valstybinės augalų apsaugos tarnybos duomenimis, pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje stebimas ­virusinių ligų bulvių pasėliuose pagausėjimas, o tai nedžiugina sėklinių bulvių augintojų. Panaši situacija ir Skandinavijos šalyse, Olandijoje. Septintąjį dešimtmetį Lietuvos žemdirbystės institute darytų tyrimų duomenimis, amarų buvo randama tik ant trečdalio bulvių kerų. Pastaraisiais metais bulvių pasėliuose randamų amarų kiekis išaugo kelis kartus. Vadinasi, ir pernešamų virusinių ligų rizika gerokai padidėjo. Apsauga nuo amarų, kaip virusinių ligų pernešėjų, yra gana sudėtinga, reikalauja specifinių žinių ir kol kas visiškai išbaigtos apsaugos strategijos nuo šio kenkėjo, kaip virusų platintojo, nėra.

Šyla klimatas – maras plinta sparčiau

Bulvių maras yra viena iš žalingiausių lauko augalų ligų. Šią ligą sukeliantis grybas Phytophthora infestant sėkmingai plinta tuomet, kai pakanka drėgmės ir oro temperatūra kinta nuo 7 iki 27 °C. Tačiau sparčiausiai liga vystosi tuomet, kai oro temperatūra būna 15–25 °C, o santykinė oro drėgmė artima 100 procentų.

Šiltėjant klimatui, prognozuojamas ankstyvesnis ligų plitimas, o, esant pakankamai drėgmės, dėl spartaus ligų vystymosi galimos ligų epidemijos. Suomijos mokslininkų duomenimis, 1998–2002 m. bulvių maro epidemijos buvo dažnesnės ir liga plito pasėlyje vidutiniškai dviejomis–keturiomis savaitėmis anksčiau negu 1933–1962 ir 1983–1997 m. laikotarpiais. Remiantis turimais Lietuvos žemdirbystės institute darytų tyrimų daugiamečiais duomenimis, sudaryta bulvių maro intensyvumo seka 1990–2007 m. laikotarpiui. Pirmajame duomenų analizės etape maro plitimo ir vystymosi aiškiai matomų pokyčių minėtu laikotarpiu neišryškėjo, tačiau, apsaugojus bulvių pasėlį nuo maro, išsaugotas gumbų derlius turi tendenciją didėti.

Įvertinti klimato pokyčių įtaką kenkėjų ir ligų plitimui, prognozuoti galimas pasekmes labai aktualu, ruošiant apsaugos nuo ligų ir kenkėjų programas ir tuo pačiu mažinant galimų nuostolių riziką.