Vyšnynuose svarbu tinkamai prižiūrėti pomedžius ir subalansuotai tręšti medelius. Vyšnios herbicidams jautresnės už obelis, todėl pirmaisiais ir antraisiais metais, kol medeliai jauni, pomedžiuose piktžoles rekomenduojama naikinti mechaniškai.

Šiuolaikinių intensyvių sodų tarpueiliuose dažniausiai įsėjamas daugiamečių varpinių žolių mišinys, o pomedžiai purškiami herbicidais. Vyšnyno įveisimo metais, kad jauni medeliai geriau ir greičiau augtų ir jiems būtų daugiau maisto medžiagų ir drėgmės, žolės įsėjamos tik kas antrame tarpueilyje.

Likusieji tarpueiliai nuolat kultivuojami ar lėkščiuojami, kad neaugtų piktžolės. Purenamais tarpueiliais, kol suželia ir sutvirtėja veja, važinėja sodo technika. Po metų ar dvejų žolės pasėjamos kituose tarpueiliuose. Sėjai tinka mišinys iš pievinių miglių (5 kg/ha), raudonųjų eraičinų (5 kg/ha), daugiamečių svidrių (10 kg/ha). Kad žolės iki pirmosios žiemos pakankamai sustiprėtų, jas būtina pasėti iki rugpjūčio vidurio.

Tarpueilius dažnai šienauti

Žolės konkuruoja su vaismedžiais dėl maisto medžiagų ir drėgmės, todėl tarpueiliai turi būti dažnai šienaujami, o sodas gausiau tręšiamas azoto trąšomis. Kai žolė užauga apie 15 cm aukščio, veja nušienaujama, o žolė paliekama kaip trąšos ir mulčias. Antroje vasaros pusėje žolei galima leisti užaugti šiek tiek aukštesnei, bet rudens pabaigoje tarpueilius būtina nušienauti, kad žolėje nesiveistų graužikai, galintys žiemą apgraužti vaismedžius. Vejos juosta turi būti kuo siauresnė, kad žolės mažiau pasisavintų vaismedžiams reikalingų maisto medžiagų ir drėgmės (tačiau ne siauresnė už technikos ratų vėžes).

Mažiau derlinguose dirvožemiuose įveistuose vyšnių soduose pirmaisiais ant­raisiais metais visuose tarpueiliuose patartina laikyti juodąjį pūdymą. Taip prižiūrimame sode sudaromos geresnės sąlygos vyšnioms augti. Tarpueiliuose piktžolės naikinamos kultivatoriais ir tik supuolusioms sunkesnėms dirvoms labiau tinka lėkštinės akėčios. Dirbant tarpueilius, kaskart reikia keisti lėkštinių akėčių dirbimo kryptį, kad išilgai eilių nesusidarytų sumetimų. Jauname sode dirva purenama 20 cm atstumu nuo medelių.

Herbicidais purkšti atsargiai

Vyšnios herbicidams jautresnės už obelis, todėl vyšnynų pomedžiuose piktžoles pirmuosius dvejus metus rekomenduojama naikinti mechaniškai. Tam tinka įrenginys su plokščiapjūviais noragėliais arba specialiomis frezomis. Likusios prie medelių kamienų piktžolės išravimos rankomis. Nuo trečiųjų metų pomedžiuose galima naudoti herbicidus. Dažniausiai naudojami visuotinio veikimo glifosatų grupės herbicidai (1,5–4 l/ha). Pomedžių juostoje varpučius galima sunaikinti Agilu 100 g/l k. e. (1,5–2 l/ha) arba Fuziladu forte 150 g/l k. e. (1,5–3 l/ha).

Herbicidams purkšti reikia 200–300 l/ ha vandens. Purškiama specialiais purkš­tuvais su apsaugomis, neleidžiančiomis skiediniui patekti ant vaismedžių lapų. Prieš purškiant pomedžius, būtina pašalinti poskiepio atžalas. Purškimo metu turi būti nevėjuota, o nupurškus – bent 3–4 valandas nelyti. Lenkijoje pomedžių priežiūrai registruotus kontaktinio veikimo herbicidus Basta 200 SL (3–6 l/ha), Reglone Turbo 200 SL (1,5–3,5 l/ha), Tarol 200 SL (1,5–4 l/ha) galima naudoti jau nuo pirmųjų augimo sode metų saugant, kad herbicidų nepatektų ant vyšnaičių lapų. Kadangi šie herbicidai sunaikina tik sudygusias piktžoles, purškimus po 4–8 savaičių tenka kartoti.

Mulčiuoti sintetiniais ar organiniais mulčiais

Nuo piktžolių pomedžius galima apsaugoti, naudojant sintetinių ­plėvelių ­mulčią. Organiniai mulčiai (mėšlas, durpės, pjuvenos, medžio žievės) vienus dvejus metus taip pat sumažina piktžolių plitimą. Paskui jų sluoksnį reikia atnaujinti arba pradėti purkšti herbicidais. Organinio mulčio sluoksnis turi būti 10–15 cm.

Mulčiuojant pomedžius pjuvenomis ar medžio žievėmis, kasmetinę azoto trąšų normą reikia padvigubinti, nes dalis azoto sunaudojama mulčiui mineralizuoti. Lenkijos mokslininkai teigia, kad mulčiuoti labai tinka rapsų šiaudai. Pūdami jie dirvą praturtina biostimuliatoriais, nedidina dirvos rūgštingumo. Mulčiuojant mėšlu, tinkamiausias laikas jį paskleisti yra vėlyvas ruduo ar žiemos pradžia, kai pašąla žemė. Jei naudojamas šviežias mėšlas, jis neturi liestis prie vaismedžių kamieno, kad jo neapdegintų.

Pomedžius mulčiuoti, kaip ir dirbti mechaniškai, yra brangiau negu naudoti herbicidus. Tokie pomedžių priežiūros būdai tinkami ekologiniams sodams, kur herbicidus naudoti draudžiama.

Vaismedžių tręšimas

Vyšnios, kaip ir kiti vaismedžiai, mitybos elementams nereiklios. Derantis vyšnių sodas per metus iš dirvos pasisavina apie 30 kg/ha azoto, 10 kg/ha fosforo, 50 kg/ha kalio, 40 kg/ha kalcio ir 5 kg/ha magnio.

Tręšimas azotu

Tinkamai paruoštoje dirvoje pirmuosius dvejus trejus metus vaismedžiams paprastai pakanka tik azoto trąšų. Pirmą kartą azotinėmis trąšomis vyšnaitės tręšiamos praėjus mėnesiui po pasodinimo (jei sodinta pavasarį) arba gegužės pradžioje (jei sodinta rudenį). Trąšos išbarstomos atskirai kiekvienam vaismedžiui šaknų zonoje. Jaunų vaismedžių šaknys auga greičiau negu vainikai, todėl trąšos išberiamos 1,5 karto didesniame už vainiko projekciją plote. Į 1 m2 išberiama 10–20 g azoto veikliosios medžiagos. Mažiau trąšų beriama lengvesniuose dirvožemiuose, daugiau – sunkesniuose. Kai sunkesni dirvožemiai yra humusingi (humuso daugiau kaip 2,5 proc.), trąšų galima sumažinti.

Jei lengvuose dirvožemiuose pasodinti vaismedžiai prastai auga, juos galima patręšti per du kartus mažesne trąšų norma. Per du kartus atiduotas azotas geriau išnaudojamas, negu tręšiant vieną kartą. Parenkant trąšų normas, būtina vizualiai įvertinti vaismedžių būklę. Tamsiai žaliais lapais, vešliai augantys vaismedžiai tręšiami minimaliomis trąšų normomis.

Pirmaisiais augimo sode metais tręšiamas 1,5 m2 pomedžio plotas, antraisiais – 3 m2. Trečiaisiais metais trąšos išbarstomos apie 1,5 metro pločio pomedžių justose. Nuo ketvirtųjų metų azoto trąšomis gali būti tręšiamas visas plotas, išberiant 50–80 kg N/ha, arba 30–50 kg N/ha tręšiant 2 m pločio juostas. Nustatyti tinkamas trąšų normas padeda ir atlikta vyšnių lapų cheminė analizė. Optimalus azoto kiekis vyšnių lapuose yra 2,3–2,8 procento.

Tręšimas kaliu, magniu ir fosforu

Jei prieš vyšnyno įveisimą buvo įvertintas dirvožemio derlingumas ir ruošiamas laukas tinkamai patręštas, sodas kalio, magnio ir fosforo trąšomis pradedamas tręšti tik trečiaisiais ketvirtaisiais augimo metais. Tuomet reikia atlikti pomedžių dirvožemio agrochemines analizes. Pagal dirvoje esantį judriojo fosforo ir kalio kiekį galima spręsti apie tręšimo šiais elementais reikalingumą ir trąšų normas. Jei sodui ruošiamas laukas dėl kokių nors priežasčių nebuvo patręštas, į jauno sodo pomedžių juostas išberiama 40–60 kg/ha kalio (K2O).

Tręšiant derantį vyšnių sodą, be dirvožemio agrocheminės analizės reikia atlikti ir lapų cheminę analizę. Optimalus kalio kiekis lapuose yra 1,2–1,8 procento. Kai dirvožemis kalio vidutiniškai turtingas (100–150 mg/kg dirvožemio), derantis vyšnių sodas tręšiamas 50–80 kg/ha K2O norma. Lengvesnių dirvožemių mažesnė sorbcinė galia, todėl juose augančias vyšnias reikėtų tręšti mažesnėmis kalio trąšų normomis (rinktis nurodyto intervalo mažiausiąją ribą), bet dažniau negu sunkesniuose.

Kalio trąšos dažniausiai būna chloridinės arba sulfatinės. Kalio chloridą patartina išberti rudenį, kai vaismedžiai baigia vegetuoti. Su kalio chloridu į dirvą patekusį chlorą per žiemą ir ankstyvą pavasarį vanduo išplauna iš šaknų zonos, ir neigiamo poveikio vaismedžiams nepadaroma. Kalio sulfatas yra brangesnis, bet jis labiau tinka kalkingose dirvose.

Gera trąša yra kalio magnezija. Ja reikia tręšti tik tais atvejais, kai vaismedžiams trūksta ne tik kalio, bet ir magnio. Optimalus magnio kiekis vyšnių lapuose yra 0,26–0,40 procento. Iš magnio trąšų tinka magnio sulfatas (bevandenis ir hidratuotas) ir kizeritas. Magnis lengvai išsiplauna į gilesnius dirvos sluoksnius, todėl jo trūkumo požymiai gali pasireikšti jaunuose soduose, kol medelių šaknys pasiekia tam tikrą gylį.

Kai trūksta magnio, antroje vasaros pusėje ūglių apačioje ant senesnių lapų tarp šoninių gyslų ir aplink pagrindinę gyslą atsiranda geltonų dėmių. Vėliau jos parusvėja. Ūgliai pavasarį auga normaliai, o liepos-rugpjūčio mėnesiais nuo jų apačios nukrinta senesni lapai. Magnio dažniausiai trūksta lengvesniuose dirvožemiuose. Magnį pasisavinti sutrukdo kalio trąšų perteklius.

Fosforas (dažniausiai su kaupu) atiduodamas ruošiant dirvą sodams, nes jo perteklius įtakos augalams paprastai neturi. Šio elemento sodo augalams pritrūksta labai retai, nes vaismedžių šaknys ant jų gyvenančių grybų dėka (tai vadinama mikorizė – abipusiškai naudinga augalų šaknų simbiozė su grybais) pateikia augalams lengvai prieinamą fosforą iš tokių dirvos junginių, kurie neprieinami kitoms žemės ūkio kultūroms.

Optimalus fosforo kiekis lapuose – 0,16–0,30 procento. Minimalus fosforo kiekis dirvoje apie 100 mg/kg. Iš fosforo trąšų paminėtini superfosfatai ir amofosai. Superfosfatas gali būti su boru ir be jo. Amofose be fosforo yra ir amoniakinio azoto. Iš amofoso fosforas greičiau pasisavinamas. Fosforo trąšomis patartina tręšti iš rudens, kai dirvoje daugiau drėgmės, ir trąšos greičiau įsigeria.

Vyšnynams tręšti tinka ne tik paprastos, bet ir sudėtinės ar kompleksinės trąšos. Svarbiausia nustatyti, kokio elemento vaismedžiams trūksta. Pavyzdžiui, jei trūksta kalio, pakanka patręšti kalio trąšomis, nebūtina naudoti kompleksines trąšas su mikroelementais. Kompleksinės trąšos labiau tinka nederlinguose dirvožemiuose. Jos gali būti su chloru ir bechlorės. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia pasirinkti tokias trąšas, kurios atitiktų augalo poreikius ir papildytų dirvožemį trūkstamais elementais. Jei tręšiama rudenį, trąšose turi būti mažiau azoto (iki 5 proc.) arba visai nebūti. Tręšiant pavasarį, priklausomai nuo dirvos, azoto ir kalio santykis trąšose turėtų būti 1:1–2. Jeigu nepavyksta parinkti trąšų, kurios visiškai atitiktų konkrečius reikalavimus, trūkstamo elemento kiekis papildomas iš kitų trąšų.

Papildomas tręšimas per lapus

Kai vaismedžiams akivaizdžiai trūksta vieno ar kito elemento, juos būtina apipurkšti vandeniniais trąšų tirpalais. Patręšti per lapus profilaktiškai verta nuo nepalankių veiksnių nukentėjusius vaismedžius. Po šaltos žiemos, šalnų ar sausros metu neretai sutrinka vaismedžių mityba. Tokiu atveju trąšomis nupurkšti vaismedžiai greičiau atsigauna.

Papildomai tręšiant per lapus azotu, populiariausia naudoti karbamidą. Kai vyšnios auga silpnai, po žydėjimo ir birželio mėnesį purškiamos 0,5 proc. karbamido tirpalu (5 kg/ha). Lengvose ir rūgščiose, taip pat kalkingose dirvose naudinga nupurkšti magnio sulfato (MgSO47H2O) tirpalu. Purškiama po žydėjimo 1–2 procentų tirpalu. Kartais vyšnioms trūksta boro ir cinko. Jų, kaip ir magnio, kiekis nustatomas atlikus lapų analizę, o likviduojamas purškiant lapus 0,5–1 proc. borakso tirpalu po žydėjimo ir lapams krintant. Kai trūksta cinko, pumpurams sprogstant vyšnynai purškiami 0,3 procento cinko sulfato (ZnSO4) tirpalu. Purškimas kartojamas prieš lapų kritimą, koncentraciją didinant iki 0,5 procentų.