Bene daugiausia investicijų pieno ūkyje skiriama tvartų statybai. Labai svarbu, kad į naujus pastatus ir įrangą būtų investuota apgalvotai, o pasirinkta gyvulių auginimo technologija atitiktų jų natūralius poreikius.

Bendrieji reikalavimai

Reikia atsisakyti pririšto galvijų laikymo. Kai fermoje mažiau kaip 100 karvių, visi galvijai dažniausiai telpa po vienu stogu. Kai galvijų daug, statomi keli pastatai. Svarbu parinkti optimalius tvartų matmenis ir jų išdėstymą, atsižvelgiant į šiuos kriterijus:

• bandos dydį;
• statybos teritorijos būklę;
• plėtros galimybes;
• vyraujančius vėjus;
• galimybes rekonstruoti ir pritaikyti senus statinius;
• gyvulių judėjimo takus;
• pastatų vėdinimo sistemą;
• darbuotojų vaikščiojimo takus ir mašinų kelius;
• pašarų saugyklų ir mėšlidės vietą.

Karvidės dydis

Didelėms karvių bandoms statomos šešių boksų eilių karvidės su vienu cent­riniu šėrimo taku. Tokios karvidės plotas išnaudojamas ekonomiškai (karvei tenka 8 m2 grindų ploto), pakanka ėdžių ilgio. 80 m ilgio šešių boksų eilių karvidėje telpa 350 karvių. Karvidės plotis palyginti nedidelis, apie 35 m, todėl ją lengva išvėdinti. Trisienės karvidės su lauke įrengtomis ėdžiomis tinka tik nedidelėms bandoms ir švelnaus klimato zonoje. Nors dažnai norisi rekonstruoti ir pritaikyti senus tvartus, tačiau dažniausiai tai ekonomiškai neapsimoka, nes juose apstu technologinių trūkumų. Jeigu vis tik apsispręsta rekonstruoti seną tvartą, reikėtų atsisakyti (nors ir tilptų) vienos boksų eilės, kad gyvuliams pakaktų vietos vaikščioti, o patalpa geriau vėdintųsi.

Dėmesys vėdinimui

Kadangi šiuolaikinių pastatų vėdinimasis priklauso nuo vėjo greičio ir krypties, labai svarbi pastato padėtis vietovėje. Pageidautina, kad pastato ilgoji ašis būtų statmena vyraujančių vėjų krypčiai, nes išilginėje sienoje galima įrengti daug vėdinimo angų. Be to, atstumas tarp atskirų pastatų turi būti ne mažesnis kaip 20–25 m, kad gerai vėdintųsi kiekviena karvidė. Kai pastatytos kelios karvidės, bendros paskirties patalpas reikia įrengti fermos centre.

Bendros paskirties patalpos

• melžykla su surinkimo (priešmelžimine) zona;
• pieno aušinimo ir laikymo patalpa;
• izoliatorius;
• veršiavimosi patalpa;
• nagų priežiūros patalpa;
• kitos patalpos, skirtos gyvulių priežiūrai.

Kai karvidė ilgesnė kaip 80 m, per jos vidurį įrengiamas skersinis takas, kad kelias į melžyklą būtų kuo trumpesnis. Po šiuo bendru (centriniu) visų karvidžių taku galima įrengti centrinį skystojo mėšlo surinkimo kanalą. Įrengus pašarų saugyk­las ir mėšlo kauptuvus prie pastatų galų, nelieka trukdžių tolesnei fermos plėtrai.

Galvijų laikymo patalpų mikroklimatas turi tenkinti produktyvių karvių reik­mes, o įrengiant melžyklą, pirmiausia, reikia atsižvelgti į melžėjų darbo sąlygas. Karvės jaučiasi geriau, kai oras sausas ir šaltas, o ne drėgnas ir šiltas.

Vėdinimas pakankamas, jeigu žiemą karvidėje oras pasikeičia 4–6 kartus per valandą, o vasarą net 60–100 kartų. Kad tvartai vasarą būtų intensyviai vėdinami (60–100 kartų per val.), reikia visiškai atidengti vieną karvidės išilginę sieną.

Per vasaros karščius oro srautas turi pasiekti gyvulius. Kai karvidės neužstoja kiti statiniai, vienai karvei turi tekti vidutiniškai 0,6 m2 atviros angos, jei vėją sulaiko kiti statiniai, – 1 m2. Šešių boksų eilių karvidės šoninių sienų aukštis turi būti 3,4–5,0 m, o jose įrengtų vėdinimo angų aukštis – 2,7–4,0 m.

Šoninių sienų užuolaidos būna dviejų tipų: susukamos ir sulankstomos. Labiau tinka susukamos. Įrengus pastarąsias, anga atidaroma arba nuo viršaus (A), arba nuo apačios (B). Pastarasis variantas taikomas tik tada, kai anga būna arba visai atidaryta, arba visai uždaryta. Angą darinėjant iš viršaus (A), galima reguliuoti vėdinimo intensyvumą. Žiemą, pravėrus nedidelį plyšį, šaltas lauko oras, prieš patekdamas į gyvulių zoną, spėja sušilti. Vasarą angą galima atidaryti visai, kad ir gulinčius gyvulius pasiektų šviežias oras.

Kad vasarą gerai vėdintųsi gyvulių zona, šoninių sienų apatinės vientisosios (sandariosios) dalies aukštis turi būti 40–60 cm, t. y. ne didesnis kaip pusė bokso aukščio. Tokio aukščio žiemą pakanka apsaugoti nuo sniego.

Nebijokite žiemos

Per šalčius primilžiai nemažėja, o pašarų gyvuliai suėda daugiau. Didžiausia problema, kurią gali sukelti šalčiai, – technikos, ypač mėšlo šalinimo įrangos, darbo sutrikimai. Todėl reikia rūpintis, kad patalpa per daug neatšaltų. Pačių karvidžių stogo plotas 6 kartus didesnis už sienų plotą. Stogą galima šiek tiek apšiltinti kelių centimetrų storio termoizoliaciniu sluoksniu. Tačiau žiemą svarbiausia sumažinti vėdinimo angų plotą, kad oras patalpoje pasikeistų tik 4 kartus per valandą. Didelėse fermose galima įrengti automatinius įtaisus vėdinimo angų plotui reguliuoti.

Vėdinimo sistemos efektyvumas

Vėdinimo sistema turi ne tik įleisti šviežią lauko orą, bet ir pašalinti iš patalpos vandens garais, anglies dvideginiu ir kitomis kenksmingomis dujomis užterštą orą. Karvės produktyvumas didžiausias tik tada, kai ore beveik nejaučiama kenksmingų dujų.

Vasarą didžiausias užtrešto oro kiekis pašalinamas per pavėjui esančios sienos angas. Tai vadinama skersiniu vėdinimu.

Rudenį, žiemą ir pavasarį, kai angos sienose privertos, užterštas šiltas oras šalinamas per kraigo plyšį. Reikalingas kraigo plyšio plotas 0,15 m2 vienai karvei. Kad trauka būtų efektyvi, labai svarbi plyšio forma.

Paprasčiausia ir pigiausia įrengti atvirą kraigo plyšį. Tačiau toks plyšys efektyviai šalina užterštą orą tik tuomet, kai nėra vėjo. Pučiant vėjui trauka „apsiverčia“, t. y. lauko oras per plyšį patenka į patalpą ir sutrikdo vėdinimą. Per plyšį taip pat lyja, sninga. Tokį plyšį galima palikti tik laikinai, trūkstant lėšų, ar dar neapsisprendus, kokį įtaisą pasirinkti.

Įrengus vėjo atmušiklius, trauka tampa stabilesnė. Kuo aukštesni atmušikliai, tuo didesnė tikimybė, kad trauka bus stabili. Todėl atmušiklių aukštis turi būti ne mažesnis kaip plyšio plotis arba net 1,5 karto didesnis. Kaip ir pirmuoju atveju, pro šį plyšį į patalpą patenka krituliai. Tokį plyšį galima įrengti virš takų, tačiau jis netinka, jeigu po juo yra ėdžios ar gyvulių guoliavietės.

Virš plyšio su vėjo atmušikliais įrengtas plokščias (horizontalus) stogelis, pučiant vėjui, stabdo trauką. Be to, jis neapsaugo nuo sniego. Pajūrio zonose, kur vyrauja vienos krypties vėjai, plyšį galima įrengti, plačiąją stogo dalį iškėlus virš siaurosios arba įrengus vienšlaitį stogą. Plyšys efektyviai ištraukia orą, kai vėjo kryptis sutampa su iš patalpos šalinamo oro kryptimi arba kai nėra vėjo. Jei vėjas pučia į plyšį, oras iš patalpos nepasišalina.

Plyšys su vėjo atmušikliais ir dvišlaičiu šviesą praleidžiančiu stogeliu geras tuo, kad sukuria stabilią trauką ir apšviečia patalpos vidurį. Taip taupoma elektros energija, didėja gyvulių produktyvumas.

Vėdinimo intensyvumas taip pat labai priklauso nuo stogo konstrukcijos. Siauriems dviejų gyvulių eilių pastatams pakankamas stogo nuolydis 15o. Tačiau plataus pastato stogo nuolydis turi būti 20–25o. Apšiltinus stogą, trauka per kraigo plyšį suintensyvėja. Jeigu skardinis stogas neapšiltintas, pakilęs šiltas oras atvėsta ir krenta žemyn. Trauka per kraigo plyšį sumažėja. Apšiltinus stogą, patalpa vasarą mažiau įšyla, tačiau dėl didelės kainos stogą rekomenduotina apšiltinti tik šalto klimato zonose.

­

Anksčiau, statant karvides, pirmoje vietoje buvo technikos ir žmonių poreikiai. Dabar pirmiausia reikia sukurti normalias sąlygas gyvuliams. Svarbiausia, kad oras būtų švarus. Tam reikia įrengti efektyvią vėdinimo sistemą ir tinkamai pastatyti tvartą.

Parengta pagal užsienio spaudą

***

• Gyvulius ištinka šilumos stresas: karvės aptingusios, mažiau ėda ir gromuluoja, sutankėja kvėpavimas. Temperatūrai pakilus nuo 20 iki 30 oC, gyvuliai sausųjų medžiagų suvartoja 1,5 kg mažiau, o primilžiai sumažėja 3–5 kg per parą.
• Kai oras drėgnas, vasarą karvėms dar šilčiau, o žiemą dar šalčiau, nes sudrėgsta kailis. Be to, drėgname ore daugiau patogeninių mikroorganizmų.
• Gyvuliai daugiau prikvėpuoja dulkių, kylančių iš pašarų ir kraiko.
• Susikaupia daugiau kenksmingų dujų (anglies dvideginio, amoniako ir metano). Gyvuliams trūksta deguonies.