Zurnalui - A1-BASF + prenumerata 2024 11 19 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2007/10
Morkų ir kopūstų augintojų bėdos
  • Dr. Elena SURVILIENĖ, LSDI
  • Mano ūkis

Daržovių augintojai, siekdami didelių derlių, pirmiausia turėtų parinkti tinkamas dirvas. Jos turi būti neužkrėstos ligų pradais, tinkamos mechaninės struktūros, neužmirkstančios, drenuotos, be didelių lomų. Be abejo, labai svarbus faktorius – dirvos rūgštumas, neretai jis nulemia, kodėl viename ar kitame lauke plinta būtent ta liga. Pavyzdžiui, paprastosios rauplės mėgsta neutralias ir šarmines dirvas, o šaknų gumbu daržovės suserga augdamos rūgščiose dirvose.

Paprastosios rauplės (Streptomyces scabies), kai susidaro palankios joms plisti sąlygos, gali pakenkti morkoms, salierams ir šakninėms petražolėms. Pažeistų šak­niavaisių paviršius pasidengia ruduojančiomis rauplių dėmėmis. Morkos serga rečiau, daugiau sergančių pasitaiko ten, kur jos auginamos monokultūroje po kaupiamųjų augalų, neutralios ir šarminės reakcijos dirvose, kai nuolat stinga drėgmės.

Ligos prevencinės priemonės – teisingai parinkti dirvas, kurių pH nebūtų aukštas, ir užtikrinti reikiamą drėgmės kiekį daržovių augimo metu.

Kodėl šakojasi morkos

Šiemet dažname lauke užaugo daug morkų su išsišakojusiais šakniavaisiais. Tai gali būti nematodų ir patogeninių grybų kenkimo padariniai. Tačiau dažnai nenormalaus šakniavaisių augimo, formavimosi, šakotumo priežastys yra fiziologinės kilmės.

Šiaurinis gumbinis nematodas (Meloidogyne hapla) yra polifaginis kenkėjas, kenkiantis morkoms, bulvėms, žirniams, salotoms, burokėliams, petražolėms, runkeliams, dobilams ir kitiems augalams.

Pažeisti augalai lėtai auga, skursta, silpnai dera, vysta. Pasėlių nuostoliai gali siekti iki 50 procentų. Nematodų lervos, besiskverbdamos į šaknis, išskiria fermentus, kurie erzina augalų ląsteles, ir šios pradeda nenormaliai daugintis – susidaro gumbai, šakniavaisiai deformuojasi, išauga daug šoninių šaknelių (pasidaro „barzdoti“), ant kurių matyti kelių milimetrų dydžio gumbeliai. Dėl to, kad šakniavaisiai pernelyg šakoti ir apžėlę, juos sunku išrauti. Jei infekcija ankstyva, daigai gali visai sunykti. Daugeliu atvejų nematodai pasėlyje kenkia židiniais (lokaliai).

Nematodų patelės bespalvės, 0,5x1,0 mm ilgio, 0,4–0,5 mm pločio, kriaušės formos, gyvena šaknų gumbuose. Patinai – kirmėliški, 1,2–1,5 mm ilgio, gyvena dirvoje. Šaknų viduje patelė sudeda iki kelių šimtų kiaušinėlių. Kiaušinėliai žiemoja pažeistų augalų šaknų gumbuose ar dirvoje drebutinės masės maišeliuose. Pavasarį išsiritusios lervos pasklinda dirvoje ir skverbiasi į sveikų augalų šaknis. Jas privilioja cheminės prigimties išskyros morkų dygimo ir ląstelių augimo metu. Per metus išsivysto dvi kenkėjo generacijos. Kenkėjai plinta per užkrėstą žemę, su įrankiais, padargais.

Profilaktinės ir apsaugos priemonės

  • Būtina laikytis sėjomainos: morkų, pet­ražolių neauginti po augalų, kurie gali būti nematodų maitintojai.
  • Aptikus kenkėjais užkrėstą lauką, mažiausiai 5 metus neauginti augalų, kuriuos gali pažeisti kenkėjas; tokiame lauke tinka sodinti javus, kopūstus.
  • Morkas auginti lengvose dirvose, geriausia po javų; neauginti po žirnių, morkų, pupelių, petražolių, pomidorų, bulvių.

Grybo Pythium spp. sukeltas puvinys ir šakotumas

Patogeninių grybų sukeltas šakotumas. Morkų šakniavaisių pažeidimai, sukelti Pythium spp., aptinkami visur, kur tik auginamos šios daržovės. Šakniavaisiai pernelyg šakojasi, trumpėja. Augalai labiausiai jautrūs patogeniniams grybams ankstyvuoju augimo tarpsniu. Pažeidimus skatina per drėgna dirva. Grybas pažeidžia pagrindinę šaknelę po sėklos sudygimo, redukuoja jos ilgį ir stimuliuoja šakojimąsi (kartais šakojimasis prasideda iš karto). Gausi Pythium sporų populiacija ir susidariusios palankios sąlygos (didelė dirvos drėgmė ir organinių medžiagų kiekis) skatina ligą plisti. Paprastai pažeisti šakniavaisiai aptinkami lomose, kur ilgiau užsistovi vanduo.

Pythium spp. gyvena dirvoje ir, susidarius nepalankioms augalui augti sąlygoms, užpuola jį. Į augalo vidų įsiskverbusi parazito grybiena plinta tarpuląsčiuose. Grybas produkuoja konidijas, kurios yra labai jautrios aplinkos sąlygoms. Patekusios į drėgną aplinką, jos virsta zoosporangėmis, kurios produkuoja zoosporas, sukeliančias pakartotinę infekciją. Žiemojimui grybas sudaro oosporas. Su sporomis ir miceliu grybas išplinta dirvoje. Plitimą skatina didelė dirvos drėgmė. Ligos sunku išvengti, jei per daug šlapia, nors literatūroje minima, kad kai kurios veislės yra tolerantiškos drėgmei.

Profilaktinės ir apsaugos priemonės

  • Tiksli sėklos sėjos norma vagotame paviršiuje, sėjomaina, lengvų, neužmirkstančių dirvų parinkimas, drenavimas padeda išvengti ligos protrūkio.
  • Patartina mažiausiai trejus metus neauginti morkų apkrėstose dirvose. Net dirvų dezinfekcija ir sėklos beicavimas neišsprendžia šios problemos, jei dirvos drėgmė ir infekcijos pradų lygis yra aukštas.
  • Akivaizdu, kad didelis azoto kiekis ir turinčios daug organinių medžiagų dirvos prisideda prie šios problemos.

Fiziologiniai pažeidimai

Morkų šakniavaisiai išsišakoja arba formuoja papildomas šonines ataugas dėl įvairių aplinkos veiksnių. Tai vadinamieji fiziologiniai pažeidimai. Morkos būna įvairiai šakotos, papildomų ataugų gali būti kelios.

Dažniausia to priežastis yra bloga dirvos struktūra, kai podirvyje arba suformuotoje vagoje yra daug grumstų. Todėl dėl šios priežasties šakotų šakniavaisių randama per visą lauką.

Nepalankios augimo sąlygos vegetacijos pradžioje dažnai padidina šakniavaisių šakotumo riziką. Žema temperatūra ar didelis kritulių kiekis po sudygimo, per didelės azoto trąšų normos gali būti šakotumo priežastys. Profilaktinės ir apsaugos priemonės – gerinti dirvos struktūrą, optimaliai tręšti.

Kopūstų šaknų gumbą sukelia rūgščios dirvos

Šaknų gumbas (Plasmodiophora brassicae) yra labai žalinga, plačiai išplitusi liga. Ja sirgti gali įvairūs kultūriniai ir laukiniai kryžmažiedžiai augalai.

Šaknų gumbu sergančių augalų antžeminės dalys silpnai vystosi, kopūstai nesuka gūžių. Ant apsikrėtusių augalų šak­nų atsiranda įvairaus dydžio išaugų, o šakniaplaukių būna mažai, todėl augalas nepajėgia apsirūpinti vandeniu ir maisto medžiagomis, kurių daug sunaudoja išaugų ląstelės. Palankios sąlygos ligai plisti yra rūgšti dirvos reakcija.

Kultūriniai augalai šaknų gumbu gali apsikrėsti vieni nuo kitų ir nuo laukinių augalų zoosporomis. Į audinių vidų zoo­sporos patenka per daigų arba suaugusių augalų šakniaplaukius. Susidariusiose šak­nų išaugose išsivysto plazmodžiai, pilni smulkių rutuliškų bespalvių ilgalaikių sporų. Supuvus pažeistiems augalo audiniams, jos patenka į dirvą, kur gali išsilaikyti gyvybingos nuo 4 iki 20 metų. Pagrindinis dirvos užkratas – gumbo pažeistos šaknys (ir kopūstinių daržovių, ir kryžmažiedžių piktžolių).

Profilaktinės ir apsaugos priemonės

  • Prieš auginant kryžmažiedes daržoves, rūgščias dirvas reikia pakalkinti.
  • Rekomenduojama šių daržovių 8 metus nesodinti į tą pačią dirvą, bet sporos gali išlikti gyvybingos dar ilgiau.
  • Sodinant patikrinti daigų šaknis ir ligotus augalus išbrokuoti.
  • Prieš sodinant daigus, juos reikėtų pamirkyti fungicidų tirpale.
  • Sodinti tik į nusausintą dirvą.
  • Per vegetaciją naikinti piktžoles, ypač kryžmažiedes.
  • Nuėmus derlių, pašalinti ar sunaikinti augalų liekanas, o dirvą suarti.
  • Daigams auginti skirtą žemę apdoroti termiškai (1–2 val. 90–100 °C temperatūroje) arba dezinfekuoti cheminiais preparatais.

Ateityje kopūstinėse daržovėse prob­lemų su kenkėjais ir ligų sukėlėjais gali tik daugėti – tai susiję su pastaruoju metu itin padidėjusiais rapsų plotais. Beveik neteko matyti kopūstų pasėlio, prie kurio arti nebūtų rapsų. Tai giminingi augalai, todėl juos puola tie patys kenkėjai ir ligų sukėlėjai.

Svarbu žinoti kenkėjų žalingumo ribas

Net ir laikantis Geros augalų apsaugos praktikos taisyklių, vis dar plačiai naudojamos augalų apsaugos priemonės, tačiau norima sumažinti jų kiekius, maksimaliai išnaudojant kitas, ne chemines, priemones. Pirmenybė teikiama sėklų apdorojimui, apsaugos produktų naudojimui daigų tarpsniu. Purškimų skaičių galima sumažinti reguliariai stebint augalus, taikant prognozavimo ir purškimo metodus, mažinančius chemikalų normas, kartu nesumažinant apsaugos nuo kenksmingų organizmų efektyvumo.

Laiku aptikti kenkėjai ir nustatytos jų žalingumo ribos padeda ekonomiškiau ir efektyviau naudoti apsaugos priemones.