- Dr. Angelė BALIŪNIENĖ, Lietuvos gėlininkų sąjunga
- Mano ūkis
Tarp žemės ūkio ir meno esanti sritis – gėlių pasaulis, atspindintis kiekvienos šalies kultūros ir materialinio išsivystymo lygį, tarnaujantis žmonių dvasiniams poreikiams. Gėlių poveikio visuomenei amplitudė yra labai plati. Gėlėmis išreiškiama meilė, džiaugsmas, pagarba, liūdesys – vien jau dėl to jos yra labai svarbios. Kita vertus, gėlės yra prekė, daugelyje šalių brangi ir rentabili.
Europos šalyse daugiamečių gėlių svarba pastebimai ėmė didėti nuo 1980 metų. Tada Olandijoje daugiamečių gėlių plotai buvo 293 hektarai. 1990 m. šių gėlių laukai padidėjo iki 419 ha, o 1998 m. sudarė 1 792 ha, t. y. per aštuonerius metus išaugo 4 kartus. Šiuo metu daugiametės gėlės eksportui auginamos Lenkijoje, Čekijoje, Belgijoje, Anglijoje. Teko girdėti, kad į Skandinavijos šalis jas eksportuoja Estija. Viena didžiausių pasaulio rinkų šiems augalams yra Rusija. Ir tai ne vien dėl to, kad ji didelė šalis, bet ir todėl, kad rusai myli gėles ir vardan jų gali daug ko atsisakyti. Deja, Rusijoje dar neatėjo daugiamečių gėlių miestų želdynuose laikas – iš ten geriausiu atveju po savaitės jos dingsta.
Anksčiau plačiausia daugiamečių gėlių rinka buvo Maskvoje, dabar išjudėjo ir Sankt Peterburgas, ir daugelis kitų didžiųjų Rusijos miestų. Lietuvoje išaugintos gėlės atsiduria net Krasnodare. Didelis šios komercinės plėtros stabdis yra nuolat kintanti ir dažnam sunkiai įveikiama Rusijos muitų sistema, tačiau šiais reikalais rūpinasi patys užsakovai.
Tikslių duomenų, nuo kada iš Lietuvos į Rusiją buvo pradėti eksportuoti gėlių sodmenys, nėra. Lietuvos gėlininkų sąjunga kartu su Lauko gėlininkystės bandymų stotimi (LGBS) šį darbą pradėjo 1997 metais: pirmiausia pradėjo dalyvauti tarptautinėje gėlių parodoje „Cvety“, kuri kasmet rudenį vyksta Maskvoje. Tai labai veiksminga vieta savų augalų reklamai, kontaktams su šios srities verslininkais, ieškant produkcijos užsakovų. Šioje parodoje Lietuvos gėlininkai dalyvavo 8 kartus dėka subsidijų, kurias skyrė Ūkio ministerija, o pastaruosius trejus metus – ir Žemės ūkio ministerija. Lietuvos gėlininkų ekspozicija nedingsta tarp daugiau kaip 600 eksponentų, atvykusių iš beveik 30 pasaulio šalių. Sidabro medaliais buvo įvertinta Lietuvos gėlininkų ekspozicija (2002 ir 2007 m.) ir augalų kokybė (2005 m.), o aukso medalį ekspozicija laimėjo 2006 metais. Dizainą kūrė tarptautinės klasės floristė Irena Ramanauskaitė. Tačiau tuo dalyvavimo tikslai neapsiribojo.
Per sodmenų eksporto metus buvo visko. 1999 metų krizę Rusijoje pajuto visi, taip pat ir mūsų gėlininkai. Žinome ir įsiskolinimų skonį. Tačiau mūsų užsakovai teigia, kad Rusijos rinkoje Lietuvoje išauginti augalai vertinami labiau negu išauginti Olandijoje, Čekijoje, Slovakijoje ar Vengrijoje. Pirmiausia, dėl geros kokybės, klimato sąlygų panašumo (augalai lengviau prigyja, geriau auga).
Lauko gėlininkystės bandymų stotyje, jau seniai tapusioje Lietuvos gėlininkų sąjungos centru, yra sukauptos didelės daugiamečių gėlių kolekcijos ir įsisavintas jų dauginimo ir auginimo būdas. Nuo 2000 m. kasmet į Maskvą išsiunčiama 120–170 tūkst. sodmenų. Parodų-mugių metu LGBS darbuotojai bendrauja su Lietuvos gėlių augintojais, siūlydami gėles auginti eksportui. Tačiau gėlių augintojai vieni patys sprendžia savo problemas, nes eksporto didmeninės kainos yra neaukštos ir jas reguliuoja Lenkijos augintojai, konkuruodami su kitomis šalimis. Ne kainos, o apyvartos dydis lemia veiklos pelningumą, todėl kai kurie gėlių augintojai (jų mūsų srityje priskaičiuojama apie 30) labai noriai tiekia augalus. Eksportuojamų augalų rentabilumas svyruoja nuo 165 iki 213 procentų, kai įskaičiuota veislinių sodmenų pirkimo vertė. Turint savus motininius augalų fondus, rentabilumas būtų dar didesnis.
Žvilgtelėkime į kaimyninę Lenkiją. Šioje šalyje svogūninių gėlių plotai užima 455 ha. Vyrauja tulpės – 300 ha, lelijos – 60 ha, narcizai – 50 ha. Sovietmečiu tulpių buvo auginama 150 ha. Lenkijos gėlininkai teigia, kad pagrindinė tulpių svogūnų dalis pražydinama Lenkijoje. Apie eksporto mastus nutylima.
Lenkijos medelynų asociacijai priklauso 140 narių, tarp jų ir gėlininkystės ūkių savininkai. Vienas iš asociacijos vadovų Bogdanas Hajdrovskis turi 9 ha žemės plotą prie Krokuvos. Jis 3 ha plote augina dekoratyvinius sumedėjusius augalus grunte, 4 ha plotas užimtas konteineriniais augalais. B. Hajdrovskis teigia esąs milijonierius, kaip ir kiti didesnių medelynų savininkai. Tai labiausiai išvystyta žemės ūkio sritis Lenkijoje. Didžiosios minėtos asociacijos narių dalies valdos neviršija 10 ha ir tik nedaugelis turi 25 ha ir didesnius plotus. 26 asociacijos nariai augina ir daugiametes gėles kartu su sumedėjusiais augalais.
Taigi lauko gėlininkystės sodmenų verslas yra labai perspektyvi sritis, tačiau šių augalų auginimo plėtrą turi lydėti labai intensyvi rinkų paieška. Vien tik išvardintų priemonių tikrai neužtenka. Įsivaizduočiau, kad lauko gėlininkystės panoramą turėtų sudaryti 3–5 stambesni (iki 10 ha) ūkiai – regioniniai centrai. Šie centrai jungtų ir smulkiuosius augintojus bei pagal nustatytas sąlygas realizuotų jų išaugintus sodmenis. Tokiuose centruose be elementarių pareigybių turėtų būti ir aprobatorių-konsultantų. Veikloje gali būti ir kooperatyvų elementų, pavyzdžiui, perkant trąšas, įvairius reikmenis. Centruose būtų paskirstomos auginamos kultūros atskiriems ūkiams, planuojamos auginimo apimtys, paremtos realiais užsakymais.
Lietuvoje nemažai kolegijų, kuriose dėstomas ir gėlininkystės kursas. Perspektyvų jaunimą reikėtų organizuoti lauko gėlininkystės veiklai, juos pasiųsti stažuotėms į Lenkiją, gilesnėms studijoms – į Olandiją, Vokietiją, kad pamatytų realią padėtį ir įsitikintų, kad ne šventieji puodus lipdo. Stažuočių grąža būtų ne tiktai nauja patirtis, bet ir realūs sprendimai, ką daryti geriau, ką visiškai keisti. Formuojantis tokioms struktūroms, bus sunku apsieiti be valstybės paramos, ypač išlaikant keletą specialistų, kurie tirtų rinką ir ieškotų užsakovų ne tik Rusijoje, bet ir kitose šalyse.
Raseinių r. Gabšių kaime gyvenantys Viktorija ir Kęstutis Vyšniauskai yra sukaupę retų ir labai įdomių daugiamečių gėlių kolekciją. Stambūs daugiamečių gėlių augintojų yra uteniškiai Danutė ir Vytautas Neliupšiai, Stasė ir Vytautas Bisliai iš Rokiškio rajono Bajorų kaimo, Jakniūnų šeima iš Biržų, Gražina Šimulionienė iš Panevėžio rajono, Ėriškių.
Labai didelė tulpių ir kitų svogūninių gėlių kolekcija yra Lidijos ir Vytauto Sarakauskų iš Mažeikių, retų svogūninių ir gumbinių augalų kolekciją turi Leonidas Bondarenka Vilniuje. Šiaulietė Janina Vestaitienė yra raganių selekcininkė ir augintoja. Kaunietis Ričardas Alijošius ne tik augina ir daugina rožes, bet ir organizuoja seminarus šių gėlių mėgėjams ir pradedantiems augintojams.
Į parodas ir muges ką nors naujo ir visada kokybiško atveža Gasiūnų šeima iš Kuršėnų, Jarmalų šeima iš Kretingos, Janina ir Steponas Budriai iš Druskininkų.