Nebe naujiena Lietuvos ūkiuose išauginti 8–9 ir net 10 t ha-1 grūdų derlių. Pastaraisiais metais padidėjusi kviečių grūdų paklausa šalies ir užsienio rinkose ir dėl to padidėjusios kainos skatina žemdirbius ne mažinti, o plėsti kviečių laukus. Tačiau augalų plotus riboja šalyje susiformavę dirvožemiai ir tinkamų priešsėlių stoka.

Mūsų šalies ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių ūkių javų pasėlių struktūroje pastebimai dominuoja žieminiai kviečiai. Per septynerius trečiojo tūkstantmečio metus žieminių kviečių plotai sudarė beveik pusę (44–50 proc.) javų ploto. Palankiausiais žieminiams kviečiams augti 2004 metais buvo pasiektas didžiausias vidutinis respublikoje žieminių kviečių derlingumas – 4,12 t ha -1 grūdų. 2006 metais dėl nepalankių žiemojimui meteorologinių sąlygų žieminių kviečių plotai sumažėjo apie 13 proc., o derlius – 36 procentais.

Lengvos granuliometrinės sudėties ir rūgštesniuose negu pH 5,6 dirvožemiuose žieminių kviečių auginti neapsimoka. Vietoje jų tokiuose dirvožemiuose geriau auginti rugius arba žieminius kvietrugius.

Žieminiams kviečiams tinkamiausias priešsėlis – daugiametės ankštinės žolės. Dotnuvoje priešsėlių kviečiams tyrimuose po ankštinių žolių – dobilų, liucernų – buvo gauta 4,7–5,0 t ha-1 grūdų, o po daugiamečių varpinių žolių, kurios prilygtų dabartinėms dirvonuojančioms žemėms, – 4,10 t ha-1.

Didelė dalis ūkių, pasirinkę augalininkystės gamybos kryptį ir neaugindami gyvulių, visai neaugina dobilų. Javų sėjomainoje juos sėkmingai gali pakeisti žirniai. Ankstyvesniųjų veislių žirniai – gana geras, beveik prilygstantis liucernai, priešsėlis žieminiams kviečiams. Bandymuose po žirnių auginti žieminiai kviečiai, saikingai tręšti mineralinėmis trąšomis, davė 4,82 t ha-1 grūdų.

Ūkininkai, stokodami geresnių priešsėlių, neišvengiamai žiemkenčius atsėliuoja. Po kviečių auginti žieminiai kviečiai įstengė išauginti tik 3,62 t ha-1 grūdų. Augalininkystės krypties ūkiuose humuso balansui palaikyti užariami šiaudai. Norint, kad šiaudai nors iš dalies mineralizuotųsi ir juos ardantys mikroorganizmai nenaudotų dirvos azoto (taip mažindami kviečių derlių), būtina duoti azoto ir negiliai įterpti šiaudus. Galima naudoti biriąsias ir skystąsias azoto trąšas.

Bandymais nustatyta, kad optimali azoto norma 1 tonai šiaudų mineralizuotis yra 8–10 kg azoto. Atidavus visą azoto normą vasarą, iš mineralizavusiųjų šiaudų atsipalaidavęs azotas rudenį gali būti išplautas į gilesnius, augalų šaknims sunkiau pasiekiamus, sluoksnius. Todėl gamtosaugos sumetimais šiaudų mineralizacijai paspartinti, prieš juos įterpiant, reikėtų duoti tik pusę reikiamos azoto normos, o kitą pusę palikti pavasariui, pridedant prie pagrindinės tręšimo azotu normos.

Vienas iš svarbiausių žiemkenčių mitybos rudenį aspektų yra tręšimas fosforu ir kaliu. Kad augalai gerai pasiruoštų žiemoti, suformuotų stiprią šaknų sistemą ir šoninius ūglius, jiems yra būtinas atitinkamas kiekis minėtų maisto elementų. Augalai fosforą ir kalį naudoja iš dirvožemyje esančių resursų ir iš prieš sėją ar sėjos metu išbertų trąšų. Dėl fosforo ir kalio stygiaus augimo ir vystymosi pradžioje, žieminiai kviečiai sunkiai žiemoja, atsiranda didesnis iššalimo pavojus, susiformuoja retesnis pasėlis, augalai būna mažiau atsparūs infekcinėms ligoms. Fosforo ir kalio svarbą ankstyvuoju žieminių kviečių vystymosi laikotarpiu išryškina tai, kad augančiose antžeminėje ir požeminėje jaunų augalų dalyse šių maisto medžiagų koncentracija yra didžiausia. Be to, fosforo ir kalio trąšos didina azoto trąšų efektyvumą. Tyrimuose Dotnuvoje patręšus fosforu ir kaliu iš rudens, azoto trąšų efektyvumas padidėjo nuo 2,0 iki 4,1 karto.

Fosforą ir kalį augalams geriausia atiduoti iki sėjos arba įterpiant lokaliai sėjos metu, priklausomai nuo techninių galimybių. Fosforo ir kalio trąšų normos yra koreguojamos pagal dirvožemio fosforingumą ir kalingumą bei planuojamą išauginti derlių (pagal jo dydį numatoma, kokį kiekį maisto medžiagų augalai paims iš dirvožemio). Tam darbui yra parengta tręšimo planų sudarymo metodika, kurios pagrindu buvo pasirinkta LŽI pastarąjį dešimtmetį sukaupta lauko augalų tręšimo bandymuose surinkta norminė medžiaga. Nustatytas augalų standartinis derlius ir maisto medžiagų poreikis jam išauginti. Taip pat pateikiami NPK normų koregavimo koeficientai, atsižvelgiant į įvairius derlių lemiančius veiksnius – dirvožemio fosforingumą, kalingumą, granuliometrinę sudėtį, humusingumą, rūgštumą, priešsėlius ir t. t.

NPK poreikis derliaus vienetui išauginti priklauso nuo atskirų veislių grūdų ir šiaudų santykio bei veislėms charakteringos pagrindinės ir šalutinės produkcijos cheminės sudėties. Naujausių tyrimų duomenimis, naujos kartos trumpašiaudžių žieminių kviečių veislių paimamas NPK kiekis, reikalingas 1 tonai pagrindinės ir atitinkamam kiekiui šalutinės produkcijos išauginti, nuo ankstesniojo skiriasi šiek tiek didesniu azoto poreikiu 1 tonai masės išauginti.

Augalai tręšimo metais sunaudoja tik dalį su trąšomis atiduoto fosforo ir kalio. Dėl vandenyje mažai tirpių junginių susidarymo su trąšomis atiduoto fosforo iš dirvožemio išplaunama labai mažai. Kalis dirvoje taip pat yra sorbuojamas ir jo nuostoliai labai nežymūs. Taigi nebūtina fosforo ir kalio trąšas sėjomainos augalams duoti kasmet. Galima didesnę šių trąšų normą, apskaičiuotą vienos rotacijos augalams, išberti geriau fosforą ir kalį pasisavinantiems augalams. Taip būtų ekonomiškiau, negu tręšiant atitinkamai mažesnėmis normomis visus augalus.

Ilgamečiais tyrimais LŽI Dotnuvoje nustatyta, kad ekonominiu požiūriu fosforo ir kalio trąšomis verta tręšti kas ket­veri metai. Ketverių metų sėjomainoje fosforo ir kalio trąšas geriausia atiduoti pirmaisiais rotacijos metais.