Daugumoje Lietuvos ūkių melžiamos karvės vis dar laikomos pririštos, tačiau, pasinaudodami Europos Sąjungos parama ir investuodami savo lėšas, nemažai ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių tvartus rekonstruoja.

Rekonstrukcija ar naujo tvarto statyba verčia apsispręsti, kokį gyvulių laikymo tipą pasirinkti, kokią grindų dangą kloti?

Pienininkystės ūkiuose palaidi galvijai dažniausiai laikomi ant gilaus kraiko arba nekreikiamose guoliavietėse. Tokiuose tvartuose praėjimo takų grindinys paprastai įrengiamas iš vientiso betono su nuolatinio mėšlo šalinimo įranga arba praėjimuose įrengiamos grotelinės grindys. Koks grindinys tinkamiausias galvijams? Vokietijos mokslininkai palygino įvairią grindų dangą. Šioje šalyje auginama 4,2 mln. melžiamų karvių, daugiausia jos laikomos palaidos.

Didesnis dėmesys grindiniui

Pastaruoju metu dėmesys karvidžių grindiniui ypač padidėjo, nes palaido laikymo tvartuose galvijai pradėjo dažniau sirgti nagų ligomis, padažnėjo ir reprodukcijos sutrikimų. Manoma, kad ne visuose ūkiuose grindų danga atitinka gyvulio reikmes. Vokietijoje dėl nagų ligų brokuojamų karvių skaičius padidėjo nuo 6,8 iki 9,6 procento. Šalies veterinarijos tarnybos duomenimis, daugiau kaip pusė melžiamų karvių serga nagų ligomis, dėl to gyvulių augintojai patiria didelių nuostolių, nes sumažėja produktyvumas, padidėja išlaidos gydymui, sutrinka pieno gamyba, padidėja tvartų rekonstrukcijos išlaidos.

Apytikriai apskaičiuota, kad dėl nagų ligų Vokietijos galvijų augintojai patiria daugiau kaip 100 mln. EUR išlaidų. Ang­lijos mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad nagų ligos užima antrą vietą po mastitų. Nagų ligos – kelių veiksnių poveikio, taip pat ir grindų dangos kokybės, pasek­mė.

Grindinio dangos funkcijos

Praėjimo tako grindinys karvidėje atlieka skirtingas funkcijas. Tai tarpinė jungtis tarp skirtingų zonų, be to, čia paliekama didžioji mėšlo dalis. Grindų danga turi atitikti natūralias gyvulių vaikščiojimo sąlygas, kad jie galėtų natūraliai elgtis ir nesutriktų reprodukcija.

Grindų dangos būna neelastingos (betonas, asfaltas ir kt.) ir elastingos (guma). Taupant pinigus, takai karvidėse dažniausiai išliejami iš vientiso betono, kuris turi vieną trūkumą – jo paviršius greitai dėvisi, tampa pernelyg glotnus ir slidus, todėl gyvuliai eidami slidinėja, vaikšto atsargiai, bijodami. Nuo dangos paviršiaus tekstūros priklauso ne tik gyvulio judėjimo sąlygos ir vaikščiojimo greitis, bet ir nagų būklė.

Per slidžias grindis karvės, bijodamos paslysti, eina lėtai, elgesi nenatūraliai, mažiau domisi aplinka. Jos eina trumpais žingsniais. Tyrimais nustatyta, kad šlubuoti pradeda dažniau tie gyvuliai, kurie laikomi ant slidžių grindų.

Kuo dažniau valyti

Norint nuvalyti mėšlą ir srutas nuo praėjimo takų, vietoj traktoriaus geriau naudoti stacionarius įrenginius, pavyzdžiui, skreperius ir transporterius, kurie turi gumos ar plastiko apsaugos įtaisus, apsaugančius betoninį paviršių nuo susidėvėjimo. Kadangi darbo sąnaudos mažesnės, skreperiais mėšlą iš praėjimo takų galima šalinti dažniau negu traktoriais.

Kad gyvulys kuo ilgiau saugiai judėtų betoniniu paviršiumi, grindinį reikėtų kloti iš atsparaus trinčiai betono. Betoninės dangos slidumą galima sumažinti, ką tik išlieto betono paviršiuje padarius rombo formos įpjovas, tačiau jose užsilaiko srutų ir mėšlo likučiai, todėl grindinį sunku gerai išvalyti.

Dangos atsparumas padidėja, jei ant betono užliejamas 3–4 cm sluoksnis tam tikro tipo asfalto. Tokios dangos paviršius pažeidžiamas tik tuomet, kai išsiplauna rišančiosios medžiagos, paprastai po 4–5 eksploatavimo metų.

Pagerinto grindinio paviršius tampa šiurkštesnis dėl pigių asfalto mišinių, neprofesionalaus darbo. Liejant papildomą asfalto sluoksnį, 1 m2 grindinio dangos kaina padidėja nuo 15 iki 30 EUR (51,75–103,5 Lt). Liejant asfalto dangą, reikia stebėti, kad paviršius nebūtų per daug grubus. Nors kai paviršius esti šiurkštesnis, gyvuliai jaučiasi drąsiau, tačiau atsiranda didesnis pavojus pažeisti nagas. Labai grubūs paviršiai irgi neigiamai veikia karvių judesius, be to, vaikštant ant šiurkštaus paviršiaus, nagos greičiau nusitrina.

Grotelinės grindys brangesnės

Norint įrengti praėjimuose grotelines grindis, prireiks gerokai daugiau investicijų, palyginti su vientisomis grindimis, nes papildomai reikia įrengti požeminį srutų surinktuvą. Kad gyvuliai išvengtų nagų traumų, plotis tarp grotelių turėtų būti ne didesnis kaip 35 mm. Aštrūs naujų grotelinių grindų kraštai gali sužeisti nagas, todėl prieš suleidžiant gyvulius į karvidę, kraštus reikia nugludinti.

Remiantis Šveicarijoje atliktų bandymų rezultatais, nepastebėta didelių karvių sveikatos skirtumų, ar jos laikomos ant geros kokybės grotelinių grindų, ar ant betoninių.

Geriausia grindinį iškloti guma

Apie guminės dangos klojimą praėjimuose beveik visi specialistai yra vienodos nuomonės: ši danga užtikrina beveik natūralų gyvulių judėjimą, yra neslidi, gyvuliai ant tokios dangos daugiau juda. Be to, sumažėja rizika susirgti nagų ligomis.

Guminės dangos poveikis karvių nagoms ir vaisingumui buvo tiriamas Vokietijoje ir kitose užsienio šalyse. Ne visų tyrimų rezultatai sutapo. Daugumoje tirtų ūkių buvo nustatytas teigiamas elastingų grindų dangų poveikis nagų sveikatingumui ir karvių vaisingumui, tačiau kai kurių bandymų rezultatai neigiami.

Vienai girdyklai – 20 karvių

Kad gyvulių judėjimas tvarte nebūtų chaotiškas, nekeltų stresų, būtina tinkamai sutvarkyti girdymo sistemą. Kai kuriuose ūkiuose nepatogu organizuoti karvių girdymą. Tai priklauso nuo girdyklų formos ir jų skaičiaus, vandens pratekėjimo greičio, girdyklų aukščio, jų išsidėstymo, geriamojo fronto pločio, vandens kokybės.

Vienai girdyklai turi tekti 20 karvių (10 cm geriamojo fronto – 1 gyvuliui). Girdyk­los aukštis turi būti ne mažesnis kaip 60 cm, kad karvės jos neužterštų, bet ne aukštesnis kaip 80 cm. Jei girdykla bus įrengta per aukštai, gyvuliai išgers mažiau vandens negu jiems reikia.

Praėjimų prie girdyklų plotis turi būti ne mažiau kaip 3 m, kad karvės, bandoje užimančios aukštesnę hierarchinę padėtį, negalėtų trukdyti atsigerti žemesnio bandos rango gyvuliams. Rekomenduojama girdyklas įrengti ir prie išėjimo iš melžimo aikštelės.

Pagal užsienio spaudą parengė
Vilma ŽIVATKAUSKIENĖ, LŽŪKT