Šiltėjant klimatui ir esant nepalankioms žiemojimo sąlygoms, žieminių rapsų auginimas dažnais metais tampa rizikingas. Kur kas mažiau rizikos auginant vasarinius rapsus, o ir priešsėlių pasirinkimas jiems yra didesnis. Tad mūsų šalies klimato sąlygomis vasarinių rapsų plotai turėtų sudaryti didesnę dalį negu žieminių.

Vasariniai rapsai – vieni iš jautriausių augalų bet kokiems, net ir nedideliems, auginimo technologijos pažeidimams. Todėl norint išauginti gerą jų derlių, labai svarbu visus darbus atlikti laiku ir kokybiškai.

Vasariniai rapsai geriausiai auga lygiuose, drenažu nusausintuose, vidutinio sunkumo ir smėlingo priemolio bei priesmėlio su laidžiu podirviu, neutraliuose ir rūgštokuose (pHKCl 5,6 ir daugiau), gausiai maisto medžiagų turinčiuose dirvožemiuose.

Laukai, kuriuose bus auginami rapsai, numatomi iš anksto. Tai gali būti įvairiai rudenį įdirbtos dirvos: nuskustos ir paskui giliai (20–25 cm) suartos arba tik suartos dirvos. Gali būti nuskustos, o paskui rudenį sekliai įvairiais padargais supurentos. Kaip rudenį skirtingu būdu įdirbtos dirvos ir jose priešsėliams panaudotos organinės trąšos veikia vasarinių rapsų derlių, galima įsitikinti iš LŽI Vėžaičių filiale darytų tyrimų sėjomainos grandyje dobilai–žieminiai kvietrugiai–vasariniai rapsai.

Prieš dvejus metus auginant raudonuosius dobilus, vieno varianto laukeliuose raudonųjų dobilų žalioji masė buvo išvežta iš lauko, antrojo varianto laukeliuose – dobilų masės pirmoji žolė susmulkinta ir paskleista, o trečiojo varianto laukeliuose, dobilų žaliąją masę išvežus, iškratyta 40 t ha-1 mėšlo. Visas laukas sulėkščiuotas, įterpiant žaliąją trąšą ir mėšlą, vėliau viena lauko dalis suarta giliai, kita įdirbta sekliai. Prieš žiemkenčių sėją išbertos mineralinės trąšos ir, vieną kartą per lauką pravažiavus sėklų guoliavietės ruošimo padargu (germinatoriumi), buvo pasėti žieminiai kvietrugiai.

Antraisiais metais, nuėmus žieminius kvietrugius, pirmuosiuose lauke­liuo­se šiaudai išvežti (paveiksle ra­žie­nos+ražienos, tai yra dobilų ražienos ir šaknys bei kvietrugių ražienos ir šaknys), antrojo ir trečiojo varianto laukeliuose šiaudai susmulkinti prie kombaino esančiu smulkintuvu ir išberta po 10 kg azoto tonai šiaudų. Po to visas laukas sulėkščiuotas įterpiant šiaudus. Viena dalis, kaip ir po dobilų, buvo giliai (20–25 cm) suarta, kita lauko dalis rudenį sekliai įdirbta (8–10 cm). Pavasarį, išbėrus mineralines trąšas, visas plotas įdirbtas germinatoriumi (PS-3000) ir su sėjamąja, turinčia inkarinius noragėlius („Saxonia“), pasėti vasariniai rapsai Lindmark.

Labai sausą pavasarį ir vasarą, kokia buvo 2005 m., vasariniai rapsai geriau derėjo giliai suartoje dirvoje, nes sekliai rudenį įdirbtoje dirvoje vasarinių rapsų augalų buvo 11 proc. mažiau, palyginti su giliai suarta dirva. Vasarinių rapsų derlius nebuvo gausus, nes žydėjimo metu vyravo karšti ir sausi orai, todėl po 6–8 viršutinius kiekvieno augalo žiedus nudžiūvo ir ankštaros neužsimezgė.

Sekliai dirbtoje dirvoje, palyginti su giliai suarta, vasarinių rapsų sėklų derlius buvo 13 proc. mažesnis dėl mažesnio augalų skaičiaus (11 proc.), jie mažiau šakojosi (15 proc.), mažiau subrandino ankštarų (27 proc.).

Dėl organinių trąšų giliai suartoje dirvoje rapsų sėklų derlius padidėjo 18 procentų, įterpus dobilų žaliąją masę – šiaudus ir mėšlą-šiaudus – 21 proc., o rudenį sekliai įdirbtoje dirvoje rapsų derlius padidėjo atitinkamai 12 ir 13 proc., palyginti su laukeliais, kuriuose įterptos tik augalų liekanos (ražienos, šaknys).

Vasarinių rapsų fiziologinius poreikius dygimo metu (sėklos guoliavietės tankis 1,27 Mgm-3 ir drėgmė 16–19 procentų) geriausiai atitiko gilus arimas, įterpiant žaliąją trąšą – šiaudus arba mėšlą ir šiaudus. Sausą vasarą žydėjimo laikotarpiu augalams trūko drėgmės. Mažiausiai jos trūkumą jautė rapsų augalai, augę giliai suartoje dirvoje. Taigi rapsai teigiamai reaguoja į įvairių organinių trąšų panaudojimą priešsėliuose, o dygimo ir žydėjimo metu būtinas optimalus drėgmės režimas.

Šio pavasario dienos labai permainingos: tai palyja, tai saulė, vėjas, pašalo nėra. Tad labai svarbu, neleisti perdžiūti dirvoms, taupyti drėgmę. Vasarinių rapsų sėklos smulkios, jose mažai atsarginių maisto medžiagų, todėl jų sėjai dirva turi būti ruošiama labai rūpestingai. Jų sėkla turi patekti į purią, glaudžią, nesuardytais drėgmės pakėlimo kapiliariais iš gilesnio dirvos sluoksnio, neperdžiovintą, nepiktžolėtą dirvą.

Iš Vėžaičiuose darytų trejų metų tyrimų duomenų matyti, kad dirvą dirbant kultivatoriumi KPS-4, ji buvo supurenta per giliai – net 10,8 cm gyliu, sėkla įsiterpė giliau negu rekomenduojama. Pagrindinis priešsėjinio dirvos dirbimo rapsams reikalavimas – įdirbti tokiu gyliu, kokiu įterpiama sėkla. Sėkla turi atsigulti ant sutankinto, bet nesupuolusio apatinio dirvos sluoksnio ir būti užžerta puria dirva. Optimaliausias vasarinių rapsų sėjos gylis 1,5–3,0 cm. Rapsų sėklos kultivatoriumi įdirbtoje dirvoje įsiterpė per giliai – 3,8 cm gyliu, todėl sudygo mažiau augalų, nes kultivatorius giliai suardė kapiliarus ir drėgmė nepasiekė rapsų sėklų. Giliai supurentoje dirvoje rapsai dygsta netolygiai ir ilgai.

Vasariniams rapsams sudygti geriausios sąlygos susidarė, vieną kartą germinatoriumi pravažiavus per lauką. Dirva supurenta normaliu 3,18 cm gyliu ir sėkla įterpta optimaliame rekomenduojamame gylyje. Šiuo atveju rapsų augalų sudygo 12 procentų daugiau negu kultivatoriumi dirbtoje dirvoje.

Neturint specialių sėklų guoliavietę formuojančių padargų, iš bėdos galima rapsams dirvą sėjai paruošti ir virbalinėmis zig-zag tipo akėčiomis.

Esant gerai arimo kokybei, užtenka vieną kartą pervažiuoti dirvą atitinkamais padargais, ir laukas sėjai paruoštas. Germinatoriumi paruoštoje dirvoje rapsų sėk­lų prikulta 210 kg, arba 10 proc. daugiau negu ruošiant dirvą kultivatoriumi (kultivuojant giliai).

Rapsų sėkla smulki, jie reiklūs drėg­mei, tad juos reikia sėti anksti, kai tik galima paruošti sėjai dirvą. Mūsų sąlygomis dažniausiai geriausias sėjos laikas balandžio pabaiga – gegužės pradžia.

Nemažai tyrimų atlikta, siekiant išsiaiškinti, kokio tankumo turėtų būti pasėlis ir kiek reikia išsėti sėklų. Primename, kad optimalus vasarinių rapsų pasėlio tankis turėtų būti 100–120 augalų kvadratiniame metre. Tai pasiekiama pasėjus 7–8 kg ha-1 100 proc. ūkinės veiklos sėklų. Įsigyjant sėklą, būtina sužinoti ir kokiu beicu ji beicuota – ar vien fungicidiniu, ar ir turinčiu insekticidų. Jei beicas be insekticido, tai skilčialapių tarpsniu pasėlį reikės nupurkšti nuo kryžmažiedžių spragių. Pastebėta, kad germinatoriumi sėjai ruoštame lauke būna lygesnis dirvos paviršius, mažiau didesnių grumstų ir, esant saulėtoms, šiltoms dienoms, ne taip intensyviai rapsus puola spragės.

Tyrimus rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų ir Žemės ūkio mokslų vystymo fondai.