Šiandieninio Lietuvos kaimo analizė sufleruoja tiesmuką teigiamą atsakymą į klausimą, ar šaliai reikia kaimo plėtros organizatorių. Kodėl jų reikia, kas sustiprina šį poreikį ir kokios yra galimybės jam realizuotis?

Kaimo plėtros specialistas iš esmės yra vietos savivaldos ekspertas ir vietos bendruomenės organizatorius, kuris sugeba: identifikuoti svarbiausias kaimo plėtros problemas ir numatyti jų sprendimus; sutelkti žmones ir socialinius partnerius kaimo arba miestelio prob­lemoms spręsti.

Kaimo plėtra palyginti nauja Lietuvos socialinio, politinio ir ekonominio gyvenimo sritis. Vienas aiškiausių kaimo plėtros rodiklių gali būti kaimo bendruomenių organizacijų steigimasis ir aktyvus veikimas. Per keletą pastarųjų metų kaimiškųjų bendruomenių šalyje sparčiai daugėjo. Šiuo metu Lietuvoje jų veikia daugiau kaip 1 200 (Registrų centro duomenimis, 2004 m. Lietuvoje buvo įregistruota per 1 000 kaimo bendruomenių organizacijų, dauguma jų įsikūrė 2003 m.).

Kam steigiamos organizacijos

Analizuojant kaimiškųjų bendruomenių iškeltus tikslus, galima pastebėti keletą tendencijų. Pavyzdžiui, spartų kaimiškųjų bendruomenių organizacijų skaičiaus augimą lemia įvairūs materialinio ir idėjinio pobūdžio tikslai ir lūkesčiai. Vis dėlto pačių organizacijų suformuluotuose tiksluose dominuoja ne tiek noras kurti iš esmės kažką naujo, kiek taisyti esamą padėtį.

Tradiciškai kaimo bendruomenė yra suvokiama kaip gana homogeniška, darni socialinė grupė, išlaikanti tradicijas, nusistovėjusias normas ir vertybes. Tačiau bendruomenių organizacijų keliami tikslai rodo, kad kaimo žmonės praranda bendrumo jausmą, o kasdienio gyvenimo rutina kuria uždaro gyvenimo būdą. Kaimiškosios bendruomenių organizacijos pirmiausia  siekia išjudinti vietos gyventojus iš kasdienės rutinos, telkti juos bendrai veiklai, skatinti patiems ieškoti kelių ir būdų spręsti savo ekonomines, socialines, aplinkosaugos, kultūrinio gyvenimo, švietimo problemas.

Šiuo metu bendruomenių veikloje dominuoja kultūrinė veikla. Tai yra klasikinis bendruomeninio gyvenimo vystymosi kelias. Kitose Europos šalyse kaimo bend­ruomenės veiklą pradeda būtent nuo kultūrinių renginių organizavimo (tradicinių švenčių, sporto varžybų, festivalių ir kt.). Tokia veikla padeda sutelkti žmones, sukurti bendruomeniškumo atmosferą, sumažinti priešiškumą ir nepasitikėjimą. Ilgainiui bendruomenės subręsta ir kitokiai veiklai, ima galvoti apie bendruomenės verslą, galimybę teikti socialines paslaugas. Deja, didesnė dalis Lietuvos kaimiškųjų bendruomenių organizacijų dar nepasiekė tokios brandos. Daugiau kaip 60 proc. bendruomenių artimiausiu metu neketina imtis verslo iniciatyvų.

Stokojama kompetencijos ir įgūdžių

Vienas iš galimų trukdžių naujoms veiklos kryptims plėtotis yra bendruomenės aktyvistų kompetencijos ir įgūdžių stoka. Aktualia problema kaimo bendruomenių organizacijos pripažįsta faktą, kad organizacijų nariai nemoka užsienio kalbų (87 proc.). Apie 80 proc. respondentų įvardijo, kad jų organizacijai aktualu tai, kad trūksta paraiškų/projektų rengimų patirties; 72,2 proc. kaip aktualią problemą įvardijo kompiuterio ir interneto naudojimo įgūdžių stoką (čia ir toliau remiamasi 2004 m. Atviros Lietuvos fondo ir Vilniaus universiteto Socialinių studijų centro tyrimu „Kaimiškųjų bendruomenių organizacijos”).

Vis dėlto dauguma kaimo bendruomenių organizacijų stengiasi spręsti jų darbus ribojančias problemas. Iš planuojamų darbų pirmiausia siekiama gerinti  bendruomenės informacinių technologijų infrastruktūrą, ugdyti piliečių gebėjimus naudotis informacinėmis technologijomis, atgaivinti vaikų ir jaunimo užimtumo centrus, rengti įvairių bendruomenės renginių, konkursų  projektus ir kita. Respondentai, vertindami savo organizacijų veiklą, mano, kad veiklos spektras plečiasi. Bendruomenių inicijuota vykdoma veikla keičia visą bendruomenę: suaktyvėja žmonių dalyvavimas bendruomeninėje veikloje, vyksta daugiau renginių, vietos žmonės tampa labiau vieningi, pagerėja jų santykiai, atsiranda didesnis pasitikėjimas, daugiau dėmesio skiriama gyvenamajai aplinkai, jos puoselėjimui.

Kadangi kaimo plėtra yra nauja sritis, bendruomenių organizacijų aktyvistams ir vietos veiklos grupių nariams, dalyvaujantiems šiuose procesuose, dažnai pritrūksta žinių, jie privalo nuolat mokytis, kad įgytų pakankamą kvalifikaciją ir kompetenciją kaimo plėtros procesams skatinti ir juos valdyti. Tačiau šis poreikis nėra lengvai realizuojamas. Siekiantiems įgyti žinių, reikalingų darbui kaimo plėtros sferoje, yra prieinami seminarai ir trumpalaikiai mokymai (1–5 dienų), kurie suteikia tik praktinių žinių, tačiau jų nepakanka kaimo plėtros specialisto kvalifikacijai gauti.

Vilniaus universiteto Sociologijos katedra 2005 m. atliko „Molėtų rajono plėt­ros sąjūdžio“ organizacijos kokybinį tyrimą ir nustatė, kad: aktyvėjant kaimo plėtros procesams, apklausoje dalyvavusiems kaimo plėtros specialistams vis labiau trūksta žinių tiems procesams suprasti ir valdyti; aktualiausios yra dalykinės ir giluminės žinios kaimo plėtros srityje; dalykinių ir giluminių žinių poreikio netenkina trumpalaikiai seminarai; pati trumpalaikių seminarų mokymo forma nėra tinkama dalykinėms ir giluminėms žinioms įgyti. Tai, kad suaugusiųjų mokymas Lietuvoje nėra pakankamai išplėtotas, rodo tyrimai ir oficiali statistika. Ypač tai žymu regionuose: suaugusiųjų švietimo institucijų pasiskirstymas yra palankesnis didiesiems miestams, o siekiant įveikti šiuos skirtumus, būtina aktyvesnė regioninė suaugusiųjų švietimo politika.

Sunkiai įveikiami studijų barjerai

Kaimo plėtros procesams skatinti ir valdyti reikalingos žinios bei kompetencijos turi apimti tiek praktinių, tiek dalykinių ir teorinių žinių lygmenis. Deja, šiuo metu Lietuvoje neorganizuojamos kaimo plėtros srities studijos, galinčios suteikti dalykinių ir teorinių žinių.

Dabartinis kaimo plėtros specialistų formalus išsilavinimas nesuteikia šiuolaikiniams kaimo plėtros procesams reikalingų žinių. Vidutinis kaimo bendruomenės aktyvistas yra vyresnis nei 40 metų. Tai reiškia, kad išsilavinimą jis įgijo maždaug prieš 15–20 metų, kai galimybių studijuoti kaimo plėtrą Lietuvoje nebuvo, o bendra politinė ir ideologinė situacija Lietuvoje buvo labai nepalanki gyventojų idėjoms įsijungti į kaimo plėtrą.

Lietuvoje nėra neformalių ir sisteminių studijų kaimo plėtros srityje (sisteminės studijos – tai galimybė studijuoti keliolika kursų, susietų į vieną sistemą (modulį) tokiu būdu, kad kursai vienas kitą papildytų ir suteiktų sisteminių žinių).

Neformalūs trumpos trukmės seminarai kaimo plėtros srityje, siūlomi Lietuvoje, nesuteikia būtinų dalykinių (ekonominių, sociologinių, psichologinių, edukologinių) žinių. Kaimo plėtros specialistai negali studijuoti formaliose magistro lygio kaimo plėtros studijose, nes dažniausiai neturi tinkamos kvalifikacijos bakalauro lygio diplomo. Lietuvos žemės ūkio universitetas vienintelis Lietuvoje siūlo formalios kaimo plėtros studijas pagal Ekonomikos ir vadybos fakulteto magistrantūros reglamentą. Deja, šio fakulteto magistrantūros studijose gali studijuoti asmenys, „sėkmingai užbaigę ekonomikos, vadybos ir verslo administravimo studijų krypčių pagrindines universitetines arba joms prilygintas studijas ir turintys atitinkamą diplomą“. Dėl savo amžiaus dauguma kaimo plėtros srityje dirbančių specialistų tokios kvalifikacijos diplomo neturi.

Kaimo plėtros specialistai, norintys studijuoti formaliose bakalauro lygio kaimo plėtros studijose, turi įveikti sudėtingą procedūrą, susijusią su seniau baigtų vidurinių mokyklų brandos atestatų perkvalifikavimu pagal dabartinius reikalavimus. Savo ruožtu šis barjeras taip pat atriboja dalį vyresnių nei 40 metų žmonių, aktyviai besidominčių kaimo plėtros procesais, nuo formalių studijų.

Ši situacija nulemia nepageidaujamus padarinius: a) kaimo plėtros specialistų veikla dažnai yra spontaniška ir frag­mentiška, nes neapima visų sudėtinių kaimo plėtros proceso dalių (ekonominė padėtis, bendruomeniškumas, pilietiškumas, kultūra ir laisvalaikis bei kt.); b) žema kaimo plėtros specialistų motyvacija (trūkstant kompetencijos, specialistai linkę rinktis kitas veiklas); c) neefektyvus kaimo regionų interesų atstovavimas ­trūksta ­kompetencijos įvardinti ir ginti kaimo regionų interesus, lengvai pasiduodama kitų, ne kaimo interesų grupių įtakai); d) žemas kaimo regionų gyventojų pilietiškumas (kaimo plėtros specialistams trūksta kompetencijos paaiškinti dalyvavimo prasmę ir organizuoti atitinkamas struktūras).

Teigiami pokyčiai

Vis dėlto yra ir teigiamų pokyčių. Vyriausybė savo dokumentuose pripažįsta kaimo plėtros specialistų poreikį (Kaimo plėtros 2006–2008 metų programoje pabrėžiamas kaimo plėtros specialistų poreikis ir numatomos konkrečios priemonės kaimo plėtrai skatinti, jos siejamos su tokių specialistų – kaimo bendruomenių konsultantų – veikla, kuriems numatytas ir finansavimas). Šalia trumpalaikių seminarų pradedamos organizuoti ir platesnę programą apimančios studijos.

Šiuo metu vykdomas projektas „Vilniaus universiteto nenuosekliųjų studijų sistemos pritaikymas ir išplėtimas kaimo plėtros specialistų rengimui” sudaro sąlygas pagerinti susiklosčiusią padėtį. Projekto metu sukurta neformalių studijų sistema, joje studijuojantys potencialūs kaimo plėtros specialistai įgis žinių, padėsiančių skatinti ir valdyti kaimo plėtros procesus. Sukurti mokymo moduliai, mokymo metodika ir sistema, geriausiai atitinkantys kaimo aktyvistų specifiką:

• naikinamas amžiaus barjeras, kuris reikšmingai daliai kaimo plėtroje dalyvaujančių asmenų kliudo tobulinti savo kvalifikaciją;
• nuotolinio ir auditorinio mokymo derinimas padidina švietimo ­galimybes;
• sudaryta modulių programa padeda geriau atsižvelgti į potencialių kaimo plėtros organizatorių poreikius; sudarytos sąlygos kaimo plėtros procesuose dalyvaujantiems asmenims įgyti žinių, padėsiančių  valdyti kaimo plėtros procesus.

Tikimasi, kad nenuosekliosios studijos, suteikiančios kaimo plėtros specialistams būtinų dalykinių ir teorinių žinių, prisidės prie kaimo plėtros procesų (kaimo ekonominio konkurencingumo didinimo, gamtos išteklių racionalaus panaudojimo, socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros) skatinimo. Kaimo plėtros specialistų veikla prisidės prie regioninių skirtumų mažinimo, leis efektyviau naudoti finansinius, organizacinius ir socialinius vietos išteklius.