Apsauga nuo ligų

Užsitęsęs ilgas drėgnas ruduo ir neįprastai šilta žiemos pradžia sudarė palankias sąlygas pirmiausia vaismedžių žievės ligoms plisti, todėl pavasarį reikėtų skirti ypatingą dėmesį šių ligų profilaktikai ir gydymui.

Obelų paprastasis vėžys

Obelys paprastuoju vėžiu apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per žaizdas. Paprastasis obelų vėžys labiau plinta drėgnu oru, kai didelis santykinis oro drėg­numas antroje vasaros pusėje ir rudenį. Paprastojo vėžio sukėlėjas nereiklus šilumai. Staigi temperatūrų kaita lapkričio–gruodžio ir vasario–kovo mėnesiais skatina plisti obelų vėžį, nes nuo temperatūrų kaitos sutrūkinėja vaismedžių žievė ir paprastai būna daug drėgmės.

Obelų antraknozė

Antraknoze vaismedžiai užsikrečia dažniausiai pavasarį ir rudenį per žaizdotą žievę, sukėlėjas plinta visuomet, kai būna drėgna, netgi žiemą per atlydžius.

Svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo, išpjaustyti  pažeistas šakutes, o žaizdas aptepti. Šakose esančias žaizdas, jeigu jų negalima išpjaustyti, reikia dezinfekuoti ir aptepti apsauginiu mišiniu. Žaizdoms aptepti populiariausia priemonė yra vandens emulsinių dažų ir sisteminio fungicido skiedinys.

Obelų miltligė

Obelų miltligę galima pastebėti žiemą arba pavasario pradžioje. Sukėlėjo grybiena žiemoja pumpuruose. Šiems skleidžiantis, miltligė apninka lapų ir žiedų užuomazgas. Palankios sąlygos ligai plisti susidaro, kai nusistovi sausi (lietaus nėra, bet pakankamas santykinis oro drėgnumas ir aukšta temperatūra) ir šilti orai. Miltlige labiau serga azoto trąšomis pertręšti vaismedžiai ir šiai ligai neatsparių veislių obelys.

Miltligės pažeisti pumpurai būna ilgesni už sveikuosius, papurusiais žvyneliais, grublėtu matiniu paviršiumi. Jie vėliau sprogsta arba visai neišsprogsta. Ryškiausiai ligos požymiai pasimato ant sulapojusių vaismedžių – jauni ūgliai ir žiedai aptraukti balta valktimi, lapai smulkūs, siauri, į viršų užsirietusiais pakraščiais. Kritulių kiekis miltligei plisti įtakos neturi, bet svarbus faktorius yra didelė oro santykinė drėgmė ir šilti orai. Palankios sąlygos ligai vystytis nebūtinai turi sutapti su palankiomis sąlygomis grybo konidijoms plisti, todėl ligos protrūkį prognozuoti yra sunku.

Svarbu užkirsti kelią ligos pradams rastis, todėl anksti pavasarį reikia išgenėti obelų ūglius su miltligės pažeistais pumpurais. Nuo miltligės purškiama kritiniais ligos pasireiškimo momentais: žaliojo kūgio tarpsniu, žiedpumpuriams rausvėjant ir po žydėjimo. Pagrindiniai purškimai fungicidais kas 7–14 dienų derinami su bendra obelų apsaugos sistema. Jautrių ligai veislių obelis reikia purkšti dažniau.

Obelų rauplės

Pavasarį arba vasaros pradžioje viršutinėje lapų pusėje atsiranda apvalių, neryškiais kontūrais, juosvai žalių, vėliau paruduojančių aksominių dėmelių. Jos didėja ir tankėja. Lapai dažnai pirma laiko nukrinta. Ant vaisių rauplių dėmelės būna apvalios, iš pradžių pilkšvai rudos, vėliau žalsvai juodos, ryškių kontūrų. Dėmelių vietoje odelė sukamštėja, o vaisiui augant, kartais sutrūkinėja. Anksti apsikrėtę vaisiai būna smulkūs, kartais deformuoti. Rauplėtų ūglių žievė būna rudai dėmėta, sutrūkinėjusi. Ūgliai būna storesni, blogai auga, dažnai sudžiūsta.

Pradinis ligos užkratas susiformuoja pavasarį. Rauplėgrybio grybiena žiemoja šakutėse, nukritusiuose lapuose. Juose sukėlėjo aukšliasporės formuojasi, kai prasideda vaismedžio augimas – tai dažniausiai sutampa su žaliojo kūgio tarpsniu. Esant lietingam periodui, paskleidžiamos aukšliasporės, kurios gali toli plisti su oro srove.

Pasklidusios aukšliasporės patenka ant naujų lapų, žiedų ir vaisių užuomazgų, ir jeigu lapai ar vaisiai pakankamai ilgai būna drėgni, aukšliasporės sudygsta ir įvyksta pirminė infekcija. Ji trunka tol, kol paskleidžiamos visos peržiemojusios aukšliasporės. Priklausomai nuo vegetacijos metų meteorologinių sąlygų, tai paprastai trunka iki birželio pabaigos.

Pasibaigus pradinei infekcijai, ligos sukėlėjas vystosi ant lapų ir vaisių, kur formuojasi antrinės (vasarinės) sporos – konidijos. Jos plinta netoli, daugiausia su lietaus ar rasos lašais ir sudaro papildomą ligos atsiradimo šaltinį. Inkubacinis periodas, reikalingas konidijoms sudygti ir produkuoti  naujas, priklauso nuo temperatūros ir trunka nuo 9 iki 17 dienų. Konidijoms reikia panašaus ar net šiek tiek ilgesnio lapų drėgnumo periodo, palyginti su pirmine pavasarine infekcija, tačiau joms nereikia lietaus, kad sudygtų sporos. Anksti ryte iškritusi rasa yra svarbiausias drėgmės faktorius, kuris skatina konidijų dygimą. Antrinės infekcijos rauplių plitimas trunka apie porą mėnesių, kai ypač intensyviai produkuojamos rauplėgrybio konidijos. Labiau subrendę vaisiai yra atsparesni rauplių užkratui. Kuo vaisiai labiau subrendę, tuo ilgesnio drėgmės periodo reikia jų apsikrėtimui rauplėmis. Jei vaisių nokimo metu vyrauja lietingi orai, jų užsikrėtimas rauplėgrybio konidijomis gali trukti iki pat derliaus nuėmimo.

Pagal vaismedžių augimo tarpsnius, obelys nuo rauplių purškiamos žaliojo kūgio tarpsniu, žiedpumpuriams raus­vėjant ir po žydėjimo, vaisių užuomazgų kritimo tarpsniu (pirmąjį kartą dalis vaisių nukrinta, kai jie užauga iki 10 mm, antrasis vaisių kritimas, kai jie užauga iki 20 mm, dar vadinamas birželiniu vaisių užuomazgų kritimu) ir vaisiams augant. Purškimų laikas ir dažnis labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų ir rauplių vystymosi dinamikos. Pagal ligos prognozavimo signalizatorių obelys purškiamos tik tuo atveju, kai signalizatorius užfiksuoja infekciją. Jei užfiksuojama nedidelė rauplių infekcija, purškiamos tik jautriausių rauplėms veislių obelys, jei vidutinė – jautriausių ir vidutinio atsparumo, jei didelė, purškiamos jautriausių, vidutinio atsparumo ir iš dalies atsparių veislių obelys. Priklausomai nuo to, kiek laiko praeina nuo infekcijos iki purškimo, pasirenkami fungicidai. Produktus būtina keisti, kad ligų sukėlėjai prie jų nepriprastų. Atsparumo padeda išvengti kontaktinių ir sisteminių fungicidų maišymas, skirtingų cheminių grupių fungicidų naudojimas ir jų purškimas kritiškiausiais ligų pasireiškimo momentais.

Apsauga nuo kenkėjų

Obeliniai žiedgraužiai

Jau ankstyvą pavasarį galima bandyti nuspėti būsimą žaladarių antplūdį. Obeliniai žiedgraužiai labai išplinta, kai vidutinė oro temperatūra jų žiemojimo metu yra didesnė už daugiametę vidutinę. Žiedgraužiai išgraužia obelų, kriaušių žiedus, jie nustoja vystytis, neišsiskleidžia, ruduoja ir džiūsta. Kenkėjai daug žalos padaro, kai obelys žydi negausiai. Vabalai žiemoja žievės plyšiuose. Iš žiemojimo vietų žiedgraužiai išlenda orams atšilus iki 9° C šilumos – paprastai tai būna apie balandžio vidurį.

Kylant vidutinei paros oro tem­pe­ratūrai, vabalų skaičius gausėja. Praėjus 10 dienų, vabalų būna daugiausia, jie pradeda dėti kiaušinėlius į žiedpumpurius. Insekticidus reikia naudoti nuo obelinių žiedgraužių vabalų, nes kiaušinėlių jie neveikia. LSDI tyrimų duomenimis, efekty­viausias apsaugos priemonių panaudojimo laikas yra nuo vabalų pasirodymo pradžios (balandžio 18 ± 3 d.) iki tol, kol jie pradeda dėti kiaušinėlius (balandžio 26 ± 4 d.). Nustatyti, kada vabalai išlenda iš žiemojimo vietų, galima keliais būdais. Vienas iš jų – kratyti vaismedžius. Tai daroma maždaug balandžio viduryje. Kasdien kratoma ant patiestos polietileno plėvelės. Nuo to momento, kai randamas nors vienas vabalas, vaismedžius purkšti insekticidais geriausia pradėti po 5 dienų (nors galima ir tuojau pat) ir užbaigti ne vėliau kaip po 10 dienų.

Kitas būdas nustatyti purškimo laiką – pagal obelų vystymosi tarpsnius. Optimalus purškimo laikas – pažaliavus trečdaliui (bet ne daugiau kaip dviem treč­daliams) pumpuro ir kai ant vaismedžio tokių pumpurų būna dauguma. Kaip tik tuo metu vabalai dar nebūna pradėję dėti kiaušinėlių, o pačių vabalų būna gausiausiai.

Obelinės blakutės

Obelinių blakučių lervos ir nimfos čiulpia sultis iš besiskleidžiančių pum­purų, žiedpumpurių, žiedų ar vaisių užuo­mazgų, o suaugusios – iš lapų. Pažeisti lapai nebeauga, susisuka, blykšta, džiūsta, pažeistose vietose būna lipnių išskyrų. Kenkėjai labai išplinta, kai vidutinė oro temperatūra jų žiemojimo metu yra didesnė už daugiametę vidutinę.

Kenkėjų plitimą vegetacijos metu galima prognozuoti atlikus jų stebėjimus. For­muojantis lapų skrotelėms, patikrinama, ar nėra pažeistų skrotelių. Kiekviename sode ant pasirinktų vaismedžių iš skirtingų pusių tikrinama po 10 skrotelių nuo vieno vaismedžio. Apskaičiuojamas blakučių skaičius ant vienos skrotelės. Purkšti insekticidu reikia, jei pažeista daugiau kaip 30 proc. skrotelių.

Amarai

Obeliniai žalieji amarai čiulpia jau­nų ūglių, skrotelių lapus, pumpurus, žiedpumpurius. Iščiulpti ūgliai išsikraipo, sutrinka jų augimas, lapai susiraukšlėja ir susisuka, pajuosta, nes ant lipnių amarų išskyrų įsiveisia juodligės grybai.

Obeliniai pilkieji amarai čiulpia skrotelių lapus, kurie raukšlėjasi, parausta, pakraščiai sustorėja, riečiasi į apačią, dėl to sutrinka pažeistų skrotelių vaisių augimas, vaisiai būna maži, raukšlėti.

Vaisių augimo metu suskaičiuojami pažeisti ūgliai ir skrotelės. Jei amarai apnikę daugiau kaip 8–10 proc. ūglių, purškiama insekticidu.

Rožiniai tripsai

Tripsai čiulpia obelų pumpurus, vėliau žiedlapius, žiedus, jaunus lapus ir vaisius. Pažeistos dalys pabąla, vėliau ruduoja, sutrinka jų augimas. Vaisių brendimo metu ant jų išsivysto rusvas, sukamštėjęs tinklelis. Tripsų apskaita atliekama prieš obelų žydėjimą, tikrinama po 25 skroteles nuo vieno vaismedžio iš skirtingų vais­medžio pusių. Nustatomas tripsų skaičius ant vienos skrotelės. Žalingumo riba tiksliai nėra nustatyta, bet jei ant skrotelių rausvėjant žiedpumpuriams ar krentant žiedlapiams matyti tripsų, purškiama insekticidais.

Erkutės

Raudonosios sodinės erkutės čiulpia jaunų lapų sultis. Lapai pašviesėja, įgauna bronzinį atspalvį, labai pažeisti lapai gali nudžiūti ir nukristi. Žiemoja erkių kiaušinėliai ant vienamečių ūglių. Kiaušinėliai yra raudoni, apvalūs, apie 0,15 mm skersmens. Prieš pumpurų brinkimą ant vienamečių ūglių nustatomas erkių kiaušinėlių skaičius. Kiekviename sode imama apie 40 šakučių, kurių kiekvienos ilgis 10 cm ir skaičiuojami erkių kiau­šinėliai.

Vaisių augimo metu skaičiuojami pažeisti lapai. Sode tikrinama 100 lapų iš skirtingų pasirinkto vaismedžio pusių ir nustatomas vidutinis erkių skaičius. Jei randama vidutiniškai 3–5 erkės ant vieno lapo, reikia purkšti akaricidu.

Rusvosios sodinės erkutės čiulpia obelų lapų ir vaisių sultis. Pažeista apatinė lapų pusė įgauna šviesiai gelsvą, vėliau rudą spalvą, o ant nokstančių vaisių atsiranda labai smulkios, susiliejančios pilkšvai rusvos dėmės, kurios vėliau susilieja į su­kamštėjusį tinklelį. Per vegetaciją išsivysto penkios erkių kartos, iki liepos vidurio susiformuoja gausiausios populiacijos. Esant palankioms sąlygoms, ant vieno lapo galima rasti po kelis šimtus erkių. Vaisių augimo metu atliekama pažeistų lapų apskaita: kiekviename sode iš pasirinktų vaismedžių imama po 100 lapų iš skirtingų vaismedžio pusių. Jei randama 10–50 erkių ant vieno lapo, reikia purkšti akaricidu. Grobuoniškosios erkės (Phytoseiidae) labai efektyviai mažina erkių gausumą. Todėl naudojant akaricidus nuo rusvųjų sodinių erkių, reikia rinktis tuos, kurie mažai toksiški grobuoniškosioms erkėms.

Apsaugos priemonės

Iki pumpurų sprogimo vaismedžius galima nupurkšti Čempionu 5 kg/ha, Funguranu OH 2,5 kg/ha arba kitais vario grupės produktais. Purkšti ne anksčiau negu oro temperatūra pasieks 5 oC šilumos.

Vaismedžių žaliojo kūgio-žiedpumpurių rausvėjimo tarpsniu plinta obelų rauplių sporos. Šiuo metu naudotini fungicidai: Ataka NT 3,0 kg/ha, Chorus 0,2 kg/ha, Ditanas NT, 3,0 kg/ha, Efektorius 1,0 kg/ha, Funguranas OH 0,75 kg/ha (registruota naudoti tik iki žydėjimo), Penkocebas 3,0 kg/ha, Kanditas 0,2 kg/ha.

Žiedgraužių ir kitų kenkėjų gausumą ir žalingumą galima sumažinti panaudojus vieną iš registruotų insekticidų: Aktarą 0,2 kg/ha, Buldoką 0,2–0,3 l/ha, Kalypso 0,1–0,2 l/ha, Decį 0,5–1,0 l/ha, Fastaką 0,4 l/ha, Mospilaną 0,125–0,25 kg/ha.