Vis daugiau miško įveisia privatūs savininkai. Želdintojams norisi, kad įveisti želdiniai susiformuotų į produktyvius medynus. Deja, Lietuvoje penktadalio įveistų miško želdinių būklė prasta arba medeliai visai sunykę. Žuvimo priežastys įvairios: nuo žvėrių pakenkimų žūva 48 proc., kitų medžių stelbimo – 23 proc., išmirkimo – 13 proc. ir dėl kitų priežasčių – 16 procentų želdinių. Yra sakoma, kad pasodinti mišką – tik pusė darbo, likusi pusė darbo ir išlaidų tenka priežiūrai.

Vieni pavojingiausių želdinių kenkėjų yra žvėrys, kurie nukandžioja medelių viršūnes ar aplaupo stiebų žievę. Kai viršūnė nukandama kelis kartus, medelis krūmijasi ir pagaliau žūva. Per žievėje padarytas žaizdas pakliūva įvairūs grybai ir pūdo stiebelius, kol medeliai nudžiūna. Labiausiai želdinius apgraužia briedžiai, elniai ir stirnos. Pakenkimo laipsnis ne visiems želdiniams vienodas. Kai kurių rūšių medžiams gresia didžiausi pavojai, o kitų žvėrys visai neliečia.

Pasodintus medelius iš pradžių stelbia žolės, vėliau krūmai ir peraugę juos minkštieji lapuočiai. Šlapiose augavietėse, netinkamai paruošus dirvą, sodinukams kyla pavojus užmirkti. Iš kitų sodinukų žuvimo priežasčių paminėtinos: vėlyvosios šalnos, sausros, vabzdžiai, grybai ir kultivuojamos rūšies neatitikimas augavietei ar netinkama želdinių rūšinė sudėtis.

Pasodintų medelių sunykimo problema labai aktuali, nes tai susiję su materialiniais, darbo ir laiko nuostoliais. Kaip minėta, želdinių žūva vidutiniškai penktadalis, tačiau kai kuriose vietose žūva iki pusės ir net daugiau sodinukų.

Dėl blogos priežiūros dažnai mažėja želdinių ir būsimų medynų vertė. Pavyzdžiui, želdiniai išretėja, todėl medeliai auga šakoti. Jei įsiveisia minkštieji lapuočiai, kurie perauga kultivuojamų rūšių medelius ir juos nustelbia, medynas formuojasi menkos vertės.

Sunykusių medelių atsodinimas

Praėjus mėnesiui po sodinimo, sodinukai apžiūrimi, ar neužbyrėjusi ant jų žemė, o lengvose miško žemėse yra pavojus, kad vėjas gali nupustyti žemę ir apnuoginti medelių šaknis. Nuvytusių sodinukų vietoje pasodinami nauji. Jei aplink sodinukus laikosi vanduo, padaromi grioveliai jam nutekėti. Pasitaiko šalčio iškilnotų ar nekokybiškai pasodintų medelių, kurie neišgyvena.

Žuvę medeliai atsodinami iš palikto rezervo. Rezerviniai sodinukai laikomi šaldytuvuose iki birželio, arba juos galima auginti aikštelėse iki rudens ar kitų metų pabaigos. Žuvę sodinukai tą patį pavasarį atsodinami dar nepradėjusiais augti medeliais, paimtais iš šaldytuvų. Rezerviniais sodinukais iš augynų aikštelių miškas atsodinamas tik ne vegetacijos metu.

Apsauga nuo piktžolių

Patikimiausias ir ekologiškiausias priežiūros būdas – piktžolių ravėjimas aplink sodinukus. Ravimų plotelių (aikštelių) dydis paprastai daromas 0,4x0,4 arba 0,5x0,5 m. Nurovus piktžoles, kauptuku purenamas paviršinis žemės sluoksnis. Ravėti pradedama, kai žolės perauga sodinukus, užstoja šviesą ir mechaniškai juos užgožia. Ravima pagal reikalą: pirmaisiais po sodinimo metais minimaliai 2–3 kartus, antraisiais – 1–2, trečiaisiais pakanka vieno karto.

Vėliau piktžoles galima šienauti arba rudeniop aplink medelius apmindžioti žolę – medeliai gauna šviesos, o žiemą kartu su piktžolėmis neprispaudžiami prie žemės. Kitas piktžolių šalinimo būdas – arboricidais (chemikalai krūmams naikinti) ir herbicidais. Tačiau ne visus chemikalus galima naudoti. Būtina vadovautis Profesionalaus naudojimo augalų apsaugos produktų sąrašu (http://www.vaat.lt).

Miškų ūkyje naudojami augalų apsaugos produktai: Glifosas, Raundapas Klasik, Raundapas Bio, Uraganas, Dalgis, Glifoganas, Glifosas Bio, Fiuziladas Super, Jablo, Jupiteris, Kernel, Oregonas, Ranger, Rodeo ir kt. Augalų augimo laikotarpiu (nuo kovo 15 iki spalio 15 d.) chemikalais apipurškiamos tik aikštelės 0,4–0,4 m aplink sodinukus. Purškiama vegetacijos metu, nuo birželio iki rugpjūčio, arba rugsėjo mėnesį, pasibaigus spygliuočių vegetacijai ir susiformavus pumpurams. Nerekomenduojama purkšti arti vandens telkinių, tose vietose, kur intensyviai lankosi žmonės, ir urbanizuotose teritorijose.

Praėjus porai metų po sodinimo, suželia puskrūmiai, krūmai ir menkaverčiai lapuočiai. Juos būtina iškirsti ar apipurkšti arboricidais. Nepatartina vėluoti, nes užstelbti medeliai sunkiai atsigauna ir blogai auga.

Ruošiant dirvą želdiniams, būtina pasirūpinti, kad augalai neužmirktų. Jei taip atsitiko, kad sodinukai užmirko, reikia nusausinti dirbtinai – svarbiausia nuleisti perteklinį vandenį. Jei to atlikti negalima, užmirkusiuose ploteliuose tenka iš naujo ruošti dirvą kauburėliais ir į juos sodinti medelius.

Apsauga nuo žvėrių

Jaunų medelių viršūnes ir šakutes apkandžioja žvėrys. Medeliams ūgtelėjus, elniai, stirninai ir briedžiai laupo žievę ar trindamiesi į medelius valosi ragus. Kartais žvėrys visiškai sunaikina želdinius, todėl juos būtina apsaugoti. Ąžuoliukus, uosiukus ir klevukus pažeidžia ne tik minėti žvėrys, bet ir kiškiai. Šernai suėda ąžuolų giles, pelės apgriaužia stiebelių žievę prie pat žemės. Piktžolės – būstas peliniams graužikams, kur jie mielai veisiasi.

Apsaugos priemonės parenkamos pagal želdinių rūšinę sudėtį ir plotą bei žvėrių skaičių. Patikimiausia priemonė – aptverti. Dar galima ūglius aptepti repelentais (žaliuoju talo aliejumi G-4) arba apsaugoti medelius individualiai: šoniniais plastmasiniais ar vielos gaubtais, lotelių vėriniu ar plastmasinėmis spiralėmis. Medelius galima aplinkui apkalti ir kuolais, kad žvėrys jų nepasiektų.

Aptveriant tvora, jos aukštis nuo stirnų turi būti 1,5 m, o nuo elnių ir briedžių – 2–2,5 m. Pirmenybė aptveriant teikiama vertingiems ąžuolo, uosio, klevo, selekcinės drebulės ir pušies želdiniams. Beržo ir juodalksnio želdinių galima neaptverti, nes žvėrys jų nepažeidžia arba pažeidžia nežymiai.

Elniniai žvėrys atbaidomi repelentais. Jie gaminami ir Lietuvoje, Dubravos eksperimentinėje mokomojoje miškų urėdijoje arba gaunami iš užsienio. Specialistams patarus, galima ir patiems pasigaminti. Repelentai, aptepus jais augalus, veiksmingi išlieka vienerius metus. Todėl tepti tenka kasmet, kol medeliai ūgtelėja ir žvėrys nebepasiekia viršūninio ūglio. Tepama rudenį sausu oru, kai temperatūra ne žemesnė kaip 15o C. Repelentai aptepami specialiais teptukais ar apipurškiami purkštuvais. 1 000 spygliuočių medelių aptepti reikia 10–12, lapuočių – 5–6 kg repelentų.

Apsisaugoti nuo smulkių graužikų galima ne tik šalinant piktžoles, bet ir sudarant sąlygas plėšriesiems paukščiams miške plisti (kertant palikti uoksinių medžių, nedraskyti lizdų, įkalti kuolų paukščiams nutūpti. Netoli želdinių pravartu pasėti grūdinių ar ankštinių kultūrų, įveisti vaismedžių. Tai vilioja paukščius.

Apsauga nuo ligų ir kenkėjų

Apsauga nuo parazitinių grybų ir kenkėjų susideda iš daugelio priemonių ir jų naudojimo būdų, priklausomai nuo pakenkimų pobūdžio. Paminėsime dažniau pasitaikančius.

Šakninė pintainė labiausiai pasireiškia, įveisus želdinius žemės ūkio naudmenose, nes azoto ir kitos mineralinės trąšos sunaikina mikorizinius grybus, kurie padidina maisto medžiagų absorbciją ir iš dalies apsaugo nuo patogeninių grybų. Šakninė pintainė pažeidžia daugelio rūšių medelius, tačiau labiausiai – pušaites. Rekomenduojama veisti želdinius mikorizuotais sodmenimis.

Mikoriziniai grybai dėl didelės siurbiamosios galios padeda sėjinukams lengviau pasisavinti azotą ir kitus maisto elementus iš sunkiai skaidomų organinių junginių, kartu paimdami iš augalų angliavandenius. Mikorizė padidina sėjinukų šaknų paviršiaus imlumą, persodinimo metu sustiprina jų atsparumą biotiniams (ligų sukėlėjams) ir abiotiniams (sausrai, dideliems temperatūros svyravimams, aplinkos užterštumui) veiksniams.

Turėdami daugiau smulkių šaknų, sodmenys geriau prigyja ir sparčiau auga, būna atsparesni šakninei pintainei. Kai trūksta mikorizinių grybų, paprastosios pušys auga lėčiau, tampa nykštukinėmis arba visai žūva. Miško žemėse minimu grybu medeliai grupėmis apsikrečia nuo grybine liga sergančių nukirstų medžių kelmų. Apsaugoti nuo infekcijos galima nukirstų medžių kelmus aptepant 10 proc. karbamido tirpalu.

Žemės ūkio plotuose sodinukus dažnai pažeidžia giliai esančios grambuolių lervos. Jos graužia medelių šaknis. Todėl, prieš įveisiant želdinius, reikia patikrinti dirvos užkrėstumą. Efektyviausia priemonė – gilus ištisinis arimas: vasarą išverstas lervas surenka paukščiai, o žiemą jos sušąla.

Kirtavietėse ar šalia jaunuolynų įveistus sodinukus užpuola didysis pušinis straubliukas. Jis graužia šaknis ir stiebelius. Padaro didelių nuostolių. Apsaugai nuo šio kenkėjo patartina prieš sodinimą dalį stiebelio ir šaknų apvelti molio-mėšlo tyre.

Gana efektyvi priemonė – pamirkyti sodinukus Fastako emulsijoje. 10 proc. koncentruota emulsija atskiedžiama vandeniu: pušies sodinukams 1,75 l emulsijos imama 100 l vandens, o eglės – 1 l emulsijos – 100 l vandens. Šiuo tirpalu galima apipurkšti ką tik pasodintus medelius arba purkšti jau vegetacijos metu pasirodžius kenkėjams.

Insekticidas Aktara naudojamas 0,2–0,7 proc. tirpalo pavidalu, jame sodinukai mirkomi prieš sodinimą. Vegetacijos metu galima purkšti insekticidais: Deciu, Dimilinu, Karate Zeon ir kt. Siekiant apsaugoti pušies želdinius nuo vabzdžių, sukeliančių ūgliasukį, būtina iškirsti drebulių atžalas ne tik želdinių plote, bet ir aplink želdomą plotą.

Želdinių apsauga nuo gaisrų

Želdinių apsauga nuo gaisrų yra viena iš būtiniausių apsaugos priemonių. Ypač degūs spygliuočių želdiniai, kai susiglaudžia medžių lajos. Sodinius gali sunaikinti pavasarį padegta sausa žolė. Rekomenduojama aplink želdinių sklypą palei kelius ir žmonių susibūrimo vietas suarti ir suakėti 1,5–2 m pločio priešgaisrines juostas. Tokios juostos sulaiko gaisro plitimą nuo šalia užsidegusių želdinių.

Kol pasodintų medelių lajos nesusiglaudusios, jie vienas kito nestelbia. Sodinukus stelbia tik žolės ir puskrūmiai. Susiglaudus lajoms, pasireiškia tarprūšinė ir vidurūšinė medelių konkurencija dėl erdvės, šviesos ir maisto medžiagų. Paveiksluose parodyti medelių augimo į aukštį skirtumai, kur matoma konkurencijos dėl šviesos kova ir stelbimo tikimybė pagal atskiras šviesomėges rūšis. Norint išvengti stelbimo, turi būti taikomas tinkamas tarprūšinis medelių mišrinimas.

Ugdomieji kirtimai

Želdinių priežiūra po lajų susivėrimo ir tankumyno fazėje yra ugdomieji kirtimai: šviesinamieji, valomieji ir retinamieji.

Šviesinamųjų kirtimų tikslas – šalinti stelbimą, iškertant išvešėjusius medelius ir formuojant rūšinę sudėtį.

Valomieji kirtimai sudėtingesni. Jais formuojamas želdinių optimalus tankumas, gerinama rūšinė sudėtis, iškertami augimu atsiliekantys, mažai gyvybingi ir prastos kokybės medeliai.

Retinimais siekiama pagerinti medynų kokybę, optimizuoti tankumą, didinti medienos prieaugį. Tinkamai ugdomuosius kirtimus gali atlikti tik aukštos kvalifikacijos miškininkai.