„To, ko nedaro valdžia ir verslas, turi padaryti kažkas trečias – būtent čia ir atsiveria erdvės bendruomenės veiklai“, – sako Gelgaudiškio miestelio bendruomenės centro „Atgaiva“ tarybos pirmininkas Edmundas Rinkevičius. Aktyvi bendruomenės veikla prasidėjo prieš penkerius metus. Susibūrė patikimas aktyvių žmonių branduolys, išbandytas ir sunkesnių, ir geresnių laikų. Jie mano, kad aukso amžius bendruomenei dar neatėjo, bet bronzos – jau tikrai.

„Aukso amžius ateis, kai suremontuosime Gelgaudiškio dvaro rūmus ir pastatysime uostą“, – didelių užmojų neslepia E. Rinkevičius. Gelgaudiškis – seniausias ir antras pagal dydį Šakių rajono miestelis. Ant aukšto Nemuno slėnio šlaito stūkso dvaro rūmai, kuriuos supa senas parkas. Pagal kruopščiai bendruomenės apgalvotą veiklos planą šie rūmai turėtų tapti ašimi, aplink kurią suksis Gelgaudiškio miestelio gyvenimas.

Šventė tęsėsi aštuonias dienas

Gelgaudiškio miestelis 2004 m. minėjo 500 metų jubiliejų. Šiai šventei rengtasi beveik dvejus metus. Pagrindinis visų darbų koordinatorius ir užsakovas buvo bendruomenė – teko ir projektus kurti, ir rėmėjų ieškoti. Iki šventės suspėta išasfaltuoti pagrindinę miestelio gatvę, sutvarkyti šaligatvius, atnaujinti vasaros estradą, įrengti paplūdimį. Dirbant parengiamuosius darbus, atsirado vaikų darbo ir poilsio stovyklos, švaros akcijos (jos, beje, tapo tradicinės).

Šventės rengėjams teko ir pašaipių replikų išgirsti, esą Klaipėda švenčia tris dienas, Vilnius – dvi, o Gelgaudiškis – visas aštuonias. Kiekviena iš aštuonių šventės dienų turėjo savo pavadinimą: Atminties, Istorijos, Dvaro, Vandens ir oro, Vaikų ir jaunimo, Sporto, Vėliavos ir Žolinės.

Jubiliejaus metu surengtoje konferencijoje perskaityti du pranešimai dvaro ir uosto tema. Būtent tada gelgaudiškiai aiškiai įvardijo, kad bendruomenei ir miesteliui reikalingas dvaras, kuris pastaruosius 20 metų tiesiog nyksta.

Idėja sulaukė gyventojų palaikymo

Netrukus po jubiliejaus buvo sudarytas dvaro sodybos iniciatyvinis priežiūros komitetas, sukurta darbo grupė, parengta dvaro atstatymo ir panaudojimo koncepcija, kuri patvirtinta Šakių savivaldybės taryboje ir Marijampolės apskrities viršininko administracijoje. Pernai lapkričio 27 d., susėdus visų institucijų – pradedant Valstybės turto fondo ir baigiant Gelgaudiškio bendruomenės centro – atstovams, nuspręsta, kad dvaro rūmai turi būti išbraukti iš privatizuojamų objektų sąrašo ir perduoti Marijampolės apskrities viršininko administracijai. Tuomet reikėtų pasirašyti sutartį dėl penkių pastatų, kurie panaudos būdu  būtų perduoti bendruomenei.

Dvaro ansamblis įtrauktas į Panemunių trakto kelią. Bendrojo programavimo dokumente 2007–2013 m. numatyta 10 mln. Lt, kuriuos ne konkurso tvarka galima būtų gauti dvarui restauruoti. Prieš dvejus metus Gelgaudiškyje buvo surengtas referendumas, 1 056 miestelio gyventojai (iš viso Gelgaudiškyje gyvena 2 100 žmonių) pasirašė, kad jie pritaria dvaro atgaivinimo idėjai. „Ir pritaria ne tik žodžiais. Atidaryta sąskaita Gelgaudiškio rūmams atstatyti, joje jau yra 5 200 litų. Kaip idėjiniam projektui, tai jau svari suma“, – miestelio gyventojų solidarumu didžiuojasi E. Rinkevičius.

Dvare – ir muziejus, ir restoranas, ir viešbutis

Atgaivinto dvaro ansamblis įsivaizduojamas kaip viešosios ir privačiosios partnerystės modelis. Numatytos rekreacinė, reprezentacinė ir verslo zonos, būtinai turėtų atsirasti vietos turizmo informaciniam centrui.

Sukaupta nepaprastai daug įvairios etnografinės medžiagos: ir specialiojoje internatinėje, ir Gelgaudiškio vidurinėje mokyklose (beje, pastaroji yra seniausia Marijampolės apskrityje), tad muziejui įkurti eksponatų užtektų. Dvare būtinai turėtų atsirasti vietos maitinimo įstaigai – kavinei ar restoranui, viešbučiui, meno mokyklai (dabar Gelgaudiškyje veikia Šakių meno mokyklos filialas).

Koncepcija, be abejo, gali kisti, bet pagal planus patalpų netgi trūks. „Šiemet tikrai atgausime dvaro rūmus ir galbūt pradėsime rengti dokumentaciją struktūriniams fondams, kurie finansuotų projektų rengimą. Realiai pinigai atplauks tik metų pabaigoje. Tikimės, kad per penkerius metus dvarą atstatysime“, – optimistiškai nusiteikęs bendruomenės vadovas.

Planuose – uosto statyba

Kitas didelis projektas – uosto statyba. Parengta galimybių studija „Laivybos ir rekreacinės infrastruktūros plėtra bei kompleksinis sutvarkymas kairiajame Nemuno krante prie Gelgaudiškio“. Senais laikais uostas čia buvo. Gelgaudiškiečiai mano, kad neišnaudoti Nemuno kaip susisiekimo arterijos būtų neatleistina – juk Lietuvoje navigacinis sezonas trunka 230 dienų. Senieji karjerai prie Nemuno jau baigti eksploatuoti, reikėtų toje vietoje iškasti kelių šimtų metrų ilgio ir pločio kanalą ir panaudoti kaip uostą. Uoste būtų galima krauti krovinius, statyti laivelius, keltus. Plaukiant nuo Nemuno iki pat Nidos nėra kur užsipilti degalų, nėra prieplaukos, kurioje būtų galima pasipildyti vandens. Jei vandens kelias neturi jokios infrastruktūros, tai juo neįmanoma naudotis. Jei pavyktų įgyvendinti uosto idėją, būtų galima tikėtis, kad tai pritrauktų ir turistų.

„Kiekvieną kartą nuvažiavęs į užsienį įsitikinu, kad mūsų žingsniai yra teisingi. Visame pasaulyje upės yra išnaudojamos ir kaip rekreacinės zonos, ir kaip transporto keliai. Neseniai buvau Londone ir ten grožėjausi po Temzę plaukiojančiais senais garlaiviukais. Olandijoje ar Danijoje žmonės net gyvena baržose“, – pasakoja E. Rinkevičius.

Projektų rengimas – kasdieninis darbas

Projektinė veikla – bendruomenės kasdienybė ir darbas, kuris dirbamas nuo ryto iki vakaro. Trečius metus prie projektų palinkusios administratorė Valda Jevaitienė ir buhalterė Rasita Kupstaitė. Nuolatinis administracijos rūpestis – ir rėmėjų ieškojimas. Parašoma šimtai laiškų įvairioms firmoms su prašymais paremti vieną ar kitą renginį ar projektą.

„Laiškus rašome motyvuotus ir konkrečius, savo planus išreiškiame skaičiais, kam gautos lėšos bus panaudotos. Internete visada skelbiame ir savo veiklos ataskaitą“, – sako R. Kupstaitė. Pasak jos, į maždaug 200 parašytų prašymų paprastai atsiliepia nuo penkių iki dešimties rėmėjų.

Bendruomenės centras pernai gavo didelę dovaną iš bendrovės „Microsoft Lietuva“ – programinę įrangą beveik už 17 000 Lt. Dabar centre veikia 11 kompiuterizuotų darbo vietų su interneto prieiga. Kompiuterinę įrangą mokymo centrui parūpino bendrovė ,, Gelgaudiškio gelžbetonis“, o kompiuterius darbui paruošė kompanija „Sonex“. Prie kitos biuro įrangos įsigijimo ir paruošimo daug prisidėjo Šakių rajono savivaldybė, bendrovė „Alna Intelligence“, privatūs rėmėjai.

Pastatas, kuriame dabar įsikūręs bend­ruomenės centras, buvo pasmerktas nugriauti, maždaug septynerius metus stovėjo visiškai apleistas. Dabar jis sutvarkytas, jaukus ir šiltas, apstatytas moderniais baldais. Pastate veikia Gelgaudiškio mokymo ir paslaugų centras, kuriame vyksta kompiuterinio raštingumo, anglų kalbos kursai, šokių pamokos, seminarai. „Iš pradžių reikėjo prašyti žmones, kad eitų mokytis, bet paskui įsidrąsino, dabar patys klausinėja, kada kokie kursai prasidės“, – sako R. Kupstaitė.

Bendruomenės centro patalpose rengiami miestelio gyventojų apskritieji stalai aktualioms problemoms aptarti, organizuojami susitikimai su „Civitas“ diskusijų klubu.

Nuo altruistinės veiklos – prie profesionalios

„Nuo altruistinės veiklos reikia pereiti prie profesionalios, iš kurios galėtume užsidirbti pinigų. Priklausyti nuo vieno ar kelių finansavimo šaltinių yra problematiška, nes jiems nutrūkus, sustoja ir veikla. Mūsų bendruomenės centro išskirtinumas yra tai, kad mes turime finansavimo šaltinius ir galime išlaikyti dvi darbuotojas“, – neslepia pasididžiavimo pasiektais rezultatais E. Rinkevičius.

Gelgaudiškio seniūnijoje veikia 14 privačių įmonių, stambiausios bendrovės – „Gelgaudiškio melioracija“ ir „Gelgaudiškio gelžbetonis“. „Vyrams darbo tikrai netrūksta, norint po 2 000–3 000 Lt per mėnesį galima uždirbti. Nereikia nė Airijos ar Anglijos“, – sako E. Rinkevičius ir priduria, kad vis dėlto emigracijos banga stiprokai palietė miestelį.

Nedarbas miestelyje sumažėjęs iki minimumo. „Bedarbystė – kaip sanitaras, kartais reikia pajausti į nugarą kvėpuojantį konkurentą“, – šypsosi E. Rinkevičius.

Aktyviausi bendruomenės nariai – Kultūros centro direktorius Edgaras Pilypaitis, bibliotekos vedėja Lina Uždravienė, Specialiosios internatinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Genė Žilinskienė ir kiti.

Pasak bendruomenės tarybos pirmininko, paprastai 10 proc. gyventojų yra labai aktyvūs, 10 proc. labai pasyvūs, o likusieji 80 proc. – per vidurį. Aktyvieji turi savyje turėti tiek jėgų, kad įtrauktų į veiklą visus kitus.

„Pirmiausia atsiranda idėja, o paskui ji apauga konkrečiomis mintimis, užduotimis, dokumentais. Tikiu, kad po mūsų atėjusios kartos pasakys ačiū“, – sako E. Rinkevičius.

***

Dvaro sodyba susiformavo XIX a. viduryje, kada jį valdė baronas Teodoras H. F. Koidelis. Koidelių valdymo laikotarpiu dvaras buvo laikomas pačiu stambiausiu dvaru Augustavo (Suvalkų) teritorijoje. 1892 m. Koidelis buvo priverstas dvarą parduoti. Vėliau jį įsigijo paskutinieji Gelgaudiškio dvarininkai Komarai. Po žemės reformos 1922 m. Komaro dvarą nupirko Amerikos lietuvių bendruomenės Šv. Jėzaus Kristaus vienuolės, kurios nusprendė jį panaudoti visuomeniniams tikslams. Dvaro sodyba buvo atiduota Lietuvių Moterų Globos komitetui ir čia įkurta vaikų našlaičių prieglauda. Nuo 1945 iki 1961 m. čia buvo vaikų namai, o nuo 1966 m. – ir mokykla-internatas. Sodyboje pastatyti nauji pastatai, priestatai, įrengtos sporto aikštelės, stadionas, vasaros estrada.

Gelgaudiškio dvaro pastatai (rūmai, kumetynas, oranžerija) 1998–1999 m. perduoti Valstybės turto fondui, o 2004 m. įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą. Keičiantis dvaro funkcijai ir šeimininkams, jo autentiškumas palaipsniui nyko. Nenaudojami pastatai keletą kartų buvo niokoti gaisrų. Kai kurių būklė dabar avarinė.

Gelgaudiškio dvaro sodyba – vertingas architektūrinis ansamblis, kultūros paveldo objektas, įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą (registro Nr. G251K). Centriniai rūmai – neoklasicizmo epochos architektūros paminklas, o pati dvaro sodyba, užimanti 118,5 ha teritorijos, įkurta ypatingoje vietoje – aukštutinėje Nemuno kairiojo kranto terasoje. Rūmus supantis vienas didžiausių Lietuvos parkų išsiskiria sudėtinga struktūra ir reljefu. Griežtos geomet­rinės formos pereina į natūralią Nemuno šlaitų girią. Pagrindinė šio parko ašis – ketureilė sidabrinių klevų alėja. Stambiausi iš Šiaurės Amerikos introdukuotos rūšies medžiai dabar yra daugiau negu metro skersmens. 2000 metais parke įrengtas Gelgaudiškio pažintinis takas.