Europos Sąjungos džemų gamybos rinka pasižymi stabilumu. Naujųjų ES šalių perdirbėjams įsitvirtinti joje įmanoma tik atradus nedideles nišas ir siūlant kokybišką bei originalią produkciją.

Norinčiųjų tiekti desertinę vaisių ir uogų produkciją daugėja, nes tai pelninga. Pavyzdžiui, 2006 m. viena tona vėlyvųjų aviečių kainavo 8 296 Lt, braškių – 5 000 Lt. Aukštos kokybės desertinių vaisių ir uogų stinga, palyginti didelė dalis – daugiau kaip 80 proc. – supirktos sodų ir uogynų produkcijos skiriama perdirbti. Obuolių pasiūla yra didžiausia, superkama per 70 proc. jų derliaus.

Žemės ūkio ir maisto produktų gamintojų galimybės mažinti gamybos išlaidas ribotos, todėl ypatingas dėmesys skiriamas naujiems gaminiams kurti ir jiems parduoti. Tiekti rinkai naujus gaminius yra rizikingiau, negu gerai žinomus. Kita vertus, nuo perdirbėjų sugebėjimo prisitaikyti prie rinkos pokyčių priklauso augintojų verslo perspektyva. Pavyzdžiui, vaisių ir uogų auginimo verslas yra priklausomas nuo džemų, marmeladų, tyrių, drebučių ir pastų (toliau – džemų) gamintojų sėkmės.

Importas lenkia eksportą

Džemų gamyba Lietuvoje 2001–2005 m. nuolat augo. Pavyzdžiui, 2005 m., palyginti su 2001 m., produktų gamybos apimtys (4,2 tūkst. t) išaugo 61,5 proc. Gamintojų parduotos produkcijos kiekiai kasmet didėjo gana tolygiai. 2005 m., palyginti su 2004 m., parduota beveik 10 proc. daugiau produkcijos. Per 2003–2005 m. išaugo džemų pasiūla ir paklausa, tačiau pusiausvyra nebuvo pasiekta, mat pasiūla augo sparčiau už paklausą. Didžiosios gamintojos Lietuvoje – UAB konservų fabrikas „Gerovė“ ir UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ taiko rinkos plėtros strategijas, o sėkmė didžiąja dalimi priklauso ne tik nuo papildomų investicijų rinkodaros priemonėms. Itin svarbu yra užsitikrinti nuolatinį žaliavos tiekimą, nes neįmanoma planuoti pramonės plėtros, žaliavos.

Per 2002–2005 m. džemų pardavimo kaina labiausiai buvo nukritusi 2004 m., o 2005 m., palyginti su 2004 m., ji pakilo daugiau kaip 11 proc. ir be pridėtinės vertės bei akcizo mokesčių vidutiniškai siekė 2,5 Lt/kg. Gaminių pasiūla didėjo kasmet, gamintojai kitų šalių rinkoms skirtą produkciją 2002–2005 m. pardavė vidutiniškai perpus pigiau negu šalies rinkoje. Pajamos už parduotus džemus kasmet didėjo, taip pat augo ir už eksportuotus gaminius gaunama pajamų dalis.

Daugiausia lietuviškų džemų 2002–2005 m. eksportuota į Latviją (58,3 proc. eksporto) ir Rusiją (31,5 proc.). Šių gaminių į Lietuvą daugiausia importuota iš Latvijos (23,9 proc. importo), Lenkijos (21,6 proc.), Čekijos (12,3 proc.). 2002–2005 m. džemų grupės gaminių importas ir eksportas vis didėjo. 2005 m., palyginti su 2004 m., importas augo sparčiau už eksportą.

Perspektyviausios nedidelės rinkos

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2005 m., palyginti su 2004 m., iš Lenkijos į kitas šalis eksportuota 24 proc. mažiau džemų. ES didžiosios džemų ir marmeladų gamintojos – Vokietija, Didžioji Britanija ir kitos šalys – yra įsitvirtinusios rinkoje, todėl naujųjų ES šalių narių produkcija turėtų būti pateikiama vartotojams itin išradingai taikant rinkodaros rėmimo priemones. Perspektyvi išlieka tolimesniam perdirbimui skirta produkcija, pa­vyzdžiui, konditerijos pramonei, tačiau tokiu atveju mažėja galimybės didinti pridėtinę vertę, gamintojai lieka nežinomi, didinti prekės ženklo žinomumą nebėra prasmės ir galimybių – taip prarandamas perspektyvumas. Be to, analogiškos trečiųjų šalių produkcijos pasiūla nuolat skatina ieškoti naujų būdų išlikti rinkoje, o kai savikainos mažinimo galimybės ribotos, pagrindiniu privalumu išlieka išskirtinė kokybė, natūralumas. Tad gamybos tęstinumą užtikrintų Nacionalinės maisto kokybės schemos taikymas.

ES džemų rinkoje Lietuva negali prilygti Vokietijai ar Didžiajai Britanijai pagal parduotos ar suvartojamos produkcijos kiekį (šimtai tūkstančių tonų), todėl tikslingiau rinktis nedidelių rinkos nišų užėmimo strategijas. Lietuvoje nėra gamintojų organizacijų, todėl tenka konkuruoti su geriau organizuotais kitų šalių gamintojais, gaunančiais ES paramą, kuri pavieniams augintojams ir gamintojams yra neprieinama. Tai reiškia, jog įmanoma išvengti kai kurių nesėkmių ir perimti gerąją patirtį, pasiūlyti rinkai kai ką unikalaus. Pavyzdžiui, itin vertinami vadinamieji „etniniai ingredientai“.

Džemų rinka ES mažai kinta: vartojimas pastovus, stambieji gamintojai Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, kai kuriose kitose ES šalyse turi stiprius prekės ženklus ir yra užsitikrinę perspektyvą. Problemų nekyla ir dėl žaliavos. Po ES plėtros Bendrija tapo didžiausia perdirbti skirtų vyšnių, serbentų, braškių, aviečių, agrastų augintoja pasaulyje. Vien kaimyninė Lenkija tiekia daugiau kaip 67 proc. žaliavos, kuri neturėtų brangti. Kas tokiu atveju rekomenduotina? Tikslinga plėsti produktų rinkas ar sukurti naujas? Europos Komisija pataria kurti naujus produktus ir naudotis Kaimo plėtros programos parama rinkodaros priemonėms, žaliavai perdirbti, maisto kokybei gerinti. Konkurencingumui sustiprinti siūloma diegti inovacijas ir taikyti rėmimo priemones.

Lietuva ES užima gana kuklią vietą pagal džemų gamybos apimtis: 2001–2005 m. vidurkis – 3,4 tūkst. t. Mažiau gaminama tik Airijoje, Estijoje, Slovėnijoje (Maltos ir Kipro duomenys nepateikiami).

Trūkumus paversti privalumais

Lietuvoje 2003–2005 m. vidutiniškai suvartota apie 5,1 tūkst. t džemų kasmet. Per 2006 m. sausio ir rugsėjo mėnesius Lietuvoje suvartota 3,5 tūkst. t džemų. Palyginti su 2005 m. tuo pačiu laikotarpiu, produkcijos suvartota 20,5 proc. mažiau: šalyje pagamintos – 20 proc., importinės – 21 proc. Lietuvoje pagaminta produkcija 2005 ir 2006 m. sudarė 57 proc. visų suvartotų džemų. Rinka sparčiai siaurėjo, todėl tikėtina, kad dalies produkcijos gamyba bus nutraukta, atsiras daugiau naujų tos pačios prekių grupės gaminių.

Lietuvoje išlikusi tradicija virti uogienes namų sąlygomis, tad prarandama rinkos dalis reiškia, kad įsiūlyti vartotojams naujus gaminius nėra lengva. Tačiau vadinamosios „namų sąlygos“ ir šeimos receptai yra gana palanki aplinkybė naujai veiklai. Kaimo plėtra ir mikroįmonių bei smulkių įmonių steigimas yra suderinami procesai, galimybė ūkiuose ne tik auginti uogas, vaisius, bet ir juos perdirbti – tai pirmiausia būdas gauti didesnį pelną. Svarbiausia kruopščiai pasirinkti asortimentą, rasti, kas padėtų sukurti prekės ženklą, numatyti, kas, kur, už kiek galėtų pirkti naujuosius gaminius. Vertėtų išvengti tų pačių rinkų ir asortimento, kuriuos jau yra pasirinkę fabrikai. Natūralių gaminių paklausa priklausytų nuo to, kaip sėkmingai būtų pritaikytos rinkodaros priemonės, pavyzdžiui, platinimo tinklą galima sukurti kaimo turizmo sodybose, lietuvių bendruomenėse Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, kitose šalyse. Džemų rinkos dalyviai turėtų pasirinkti, kokias papildomas paslaugas verta derinti su produktų gamyba, nes užimti palyginti nedideles rinkos nišas reikia ypatingo išradingumo. Europoje populiarėja ne tik tai, kas „seniai užmiršta“, bet ieškoma atsvaros ir stambiųjų prekybos centrų siūlomoms masinio vartojimo prekėms, siekiama priimtino kokybės ir kainos santykio.

Augant įvežtinių džemų, marmeladų, drebučių, tyrių ir pastų pasiūlai, Lietuvos gamintojams būtina:

• pateikti rinkai naujų gaminių;
• kurti produkcijos platinimo tinklą;
• daugiau investuoti į rinkodaros rėmimo priemones.