- Jurga ZALECKIENĖ, „Mano ūkis“
- Mano ūkis
Smagiai vingriu keliu per Labanoro girią pasiekus Švenčionių apylinkes, neįmanoma nepastebėti, kad čia plyti daug nedirbamos žemės. Nėra ko stebėtis – Švenčionių rajonas priskiriamas didelio nepalankumo ūkininkauti kategorijai, kaip ir Ignalinos, Molėtų, Trakų, Varėnos ir Zarasų rajonai. Bet čia gyvenantys žmonės yra giliai įleidę šaknis į skurdžią akmenuotą žemę ir nepailsdami bando joje išsilaikyti. Cirkliškio seniūnijos Modžiūnų kaimo ūkininkas Alfonsas Pošiūnas – vienas iš tokių.
„Ir kaip ūkininkas, ir kaip pilietis mąstau, ką čia galėtume auginti, kad nepavirstų žemė dykviete, – susirūpinęs lėtai renka žodžius Alfonsas. – Kas čia per politika – gauti išmokas ir jas pravalgyti? Juk išmokos skirtos tam, kad investuotume į žemės ūkį, plėstume gamybą ir didintume savo pelną.“
Žinant, kad tradicinių žemės ūkio augalų perprodukcija mūsų šalyje kasmet didėja, nerealu tikėtis juos pelningai auginti skurdžiose žemėse. Yra ir dar viena ūkininkavimą sunkinanti problema – palyginti su kita Lietuvos dalimi, klimatas šiame regione yra atšiaurus. Alfonsas dažnai važinėja į Žemės ūkio rūmus ir aiškiai mato, kad pavasarį aplink Kauną jau ariama ir sėjama, o čia, aplink Švenčionis, dar sniegas dengia žemę. Mažiausiai dvi savaites visada pavasaris vėluoja. O vietovės kalvotos, ne taip greitai išdžiūsta. Tad ir lieka sėti tik tuos augalus, kuriems nereikia ankstyvos sėjos – avižas ir grikius. „Grūdinių augalų čia auginti neapsimoka. Ką dar būtų įmanoma plėtoti – tai paslaugos, kaimo turizmas ir sveiko maisto gamyba“, – įsitikinęs ūkininkas.
Pirmųjų metų entuziazmas išblėso
Modžiūnuose gimęs ir augęs, daug metų zootechniku fermose išdirbęs Alfonsas ūkininkauti pradėjo vos tik atgavęs tėvų žemę, prieš penkiolika metų. Dabar šiek tiek su nostalgija prisimena pirmųjų metų entuziazmą, kai visa šeima – jis, žmona ir keturi vaikai – draugiškai kibo į darbus. Ir javus sėjo, ir gyvulius augino, išlieto prakaito sūrumo nejautė ir jėgų negailėjo – per darbymečius būdavo tokių dienų, kai nuo aušros iki aušros bluosto nesudėdavo.
Daug konsultuodavosi su Žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistais, nepraleisdavo nė vieno seminaro, kaupdavo žinias visais įmanomais būdais. Tiesa, vien tik iš ūkininkavimo nė vienais metais taip ir negyveno, vis papildomai dirbdavo: ir siuvimo fabrike plušėjo, ir žemės matininku buvo, ir pašte darbavosi, ir krosnis mūrydavo – geras meistras buvo.
„Pradėjęs ūkininkauti, pelnus popieriuje skaičiavau neblogus, bet paskui įsitikinau, kad realybėje taip neišeina. Neturėjau gero kombaino, grūdai būdavo prastai išvalyti, per drėgni, tad kaina nukrisdavo“, – prisimena ūkininkas.
Septynerius metus, nuo 1997 m., plėtojo mišrų ekologinį ūkį. Per tą laiką spėjo įsitikinti, kad ekologinė žemdirbystė – sunkus verslas. „Visada sąžiningai laikydavausi ekologiniams ūkiams keliamų reikalavimų, nes supratau, kad jie nėra iš piršto laužti. O norint viską daryti pagal taisykles, reikia labai daug darbo įdėti“, – tą laikmetį prisimena Alfonsas.
Lietuvai įstojus į ES, patyręs žemdirbys suprato, kad ekologinei produkcijai keliamus reikalavimus sunkiai įvykdys, jei nedarys naujų didelių investicijų (sandėliams, perdirbimui). Tuomet ėmė Alfonsas galvoti, kur link kreipti ūkinę veiklą. Idėją pasufleravo būtent ekologinė žemdirbystė – ieškodamas tinkamiausių augalų apsauginėms laukų juostoms apželdinti, jis atkreipė dėmesį į pakelėse savaime augančius nelepius ir greitai želiančius karklus.
Nei arti, nei sėti, tik 30 metų derlių imti
Pasidomėjęs sužinojo, kad šie augalai puikiai tinka kurui ir gali augti skurdžioje žemėje. Pernai pavasarį, parengęs projektą pagal Kaimo plėtros 2004–2006 m. plano priemonę „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“, jis gavo 36 tūkst. Lt paramą ir apsodino 9 ha (iš 12 turimų) nuosavos žemės plotą gluosniniais žilvičiais. Švediškų žilvičių sodinamąją medžiagą pirko iš UAB „Jūsų sodui“, pasodino tiksliai pagal jų parengtą technologiją į suartą ir sukultivuotą žemę. Tarp augalų atstumas – 60 cm, tarp vagų – 75 cm, sodinta dvigubomis vagomis, paliekant tarp jų 1,5 cm pločio tarpueilius.
Prieš žiemą gluosnius labai žemai nupjovė paprasta rotorine šienapjove – tai skatina šakojimąsi. Dabar čia reikėtų vežti ir pilti srutas – tręšti. Patręšti augalai būna stipresni ir greičiau nustelbia žolę (herbicidų visai nenaudoja). Alfonsas planuoja vežti po 10 m3/ha srutų iš kiaulininkystės komplekso. Žilvičius galima tręšti ir nuotekų dumblu – tai kartu spręstų ir aplinkosaugos problemas. Pirmąjį žilvičių derlių bus galima imti po trejų metų. Iš 1 ha per metus užauga 20 tonų produkcijos. Žilvičiai specialiais kombainais imami nuo lapkričio iki kovo mėnesio, smulkinami ir tiesiai iš lauko vežami į katilines. Džiovinti jų nereikia, nes ne vegetacijos periodu jų drėgnumas būna 50 procentų. Nei sėti, nei arti nereikia, o vieną kartą pasodinęs, eksploatuosi gluosnyną mažiausiai 30 metų.
Koją pakišo žemės našumo balai
Tam, kad apsimokėtų pirkti techniką gluosninių žilvičių derliui nuimti, reikia didelio jų ploto. Pasak Alfonso, sodinamąją mašiną verta pirkti tada, jei turi 150 ha ir daugiau gluosnynų. Naujai veiklai plėtoti Alfonsas rado bendraminčių ir įkūrė UAB „Biogluosniai“. Šiemet jau buvo su kolegomis pasirengę užsodinti karklais 70 ha plotą, bet negavo leidimo iš žemėtvarkininkų – mat žemės derlumo balas nusipirktuose plotuose yra didesnis negu 39, o tokiose žemėse žilvičių auginimas neremiamas.
„Čia baltžemis, vieta labai šlapia, dirbti neįmanoma, bet našumas peršoka 40 balų ir viskas. Kol važinėjome tarp vietos ir apskrities valdininkų, taip ir praėjo laikas paraiškoms teikti. Valdininkai vadovaujasi taisyklėmis ir jie savotiškai teisūs. Bet juk visi matome, kokia mūsų aplinka, kaip tuštėja laukai. Kodėl nesistengiama padėti žemdirbiui?“, – nuoskaudų neslepia Alfonsas. Aišku, galima būtų sodinti ir be leidimų, bet tada prarandama teisė pretenduoti į ES paramą, o be paramos – sudėtinga. Ūkininko apskaičiavimu, geriausiu atveju rentabilumas sieks 10 procentų. „Mokant po 1 000 Lt už hektarą žemės, investuojant po 5 000 Lt/ha, kiek metų tektų dirbti, kad visa tai pradėtų nešti pelną?“, – klausia Alfonsas.
Dar vienas gluosnių augintojams metamas kaltinimas – neva augalų šaknys sugadins visas melioracijos sistemas. Melioratoriai tvirtina, kad gluosnių šaknys giliai skverbiasi, pats ūkininkas dar neturėjo laiko įsitikinti, kokį gylį pasiekia šaknys. Švedijos mokslininkai teigia, kad žilvičiai nesiskverbia labai giliai, bet sudaro savotišką šaknų kilimą. Be to, tręšiami augalai gauna visų reikalingų maisto medžiagų ir jiems nereikia šaknimis skverbtis kuo giliau į žemę. Gluosnių augintojas įvardija ir kitą problemą – tai konkurencija su miškininkais dėl valstybinės žemės. Ūkininkas įsitikinęs, kad gluosniai yra pranašesni už mišką, greičiau atsiperka, o ir žemės paskirtis jais užsodinus nesikeičia. Nusprendus jų nebeauginti, nesudėtinga išnaikinti ir vėl pereiti prie tradicinių žemės ūkio augalų.
„Kažkada taip vargau su ekologiniu ūkiu, nes tuomet sakydavo, kad ekologiškos produkcijos nereikia. Kai nebeištvėręs viską mečiau, staiga prireikė. Ar nebus taip ir su gluosniais?“, – pasikartojančią negerą tendenciją įžvelgia ūkininkas, džiaugdamasis bent tuo, kad savo ūkį kuru tikrai apsirūpino.
Didžiausia problema – surasti darbininkų
Dalį savos žemės Alfonsas jau keleri metai aria tik tam, kad būtų palaikyta gera jos agrarinė būklė. Planuoja joje įveisti uogynus, bet pirmiausia nori išsiaiškinti, ar bus kur uogas realizuoti ir ar ras tuštėjančiame kaime darbo rankų derliui skinti. Žmonės išvažiuoja gyventi į miestą, o pastaraisiais metais – vis daugiau ir į užsienį. „Aš net ir savo šeimos narių nesulaikiau, vaikai gyvena ir dirba Airijoje. Bet tikiuosi, kad, užsidirbę pinigų, grįš čia“, – sako Alfonsas.
Jis įsitikinęs, kad dėl išmokų, bedarbių rėmimo programų žmonės labai pagedo. Apie 70 gyventojų turinčiame Modžiūnų kaime yra koks dešimt darbingo amžiaus žmonių, kurių niekaip nepriversi dirbti. „Nueini, iš lovos prikeli, nuveži į darbą ir visą laiką turi prie jų būti, prižiūrėti. O kitą rytą jau randi išgėrusius“, – apmaudžiai sako Alfonsas pabrėždamas, kad rėmimo programos turi būti nukreiptos į naudingos veiklos skatinimą, o ne tam, kad tik palaikytų egzistenciją.
„Aš juk pats kaime užaugęs, matęs ir juoda, ir balta, bet šitokios tragiškos situacijos kaime dar nebuvo. Nusiritome į dugną ir kažkas dar padeda tame dugne pagulėti. Juk gyvenime taip yra – tik tada, kai jauti, kad tau blogai, gali išsikapstyti. Užauginau sūnų ir tris dukras, mažiau dviejų darbų niekada nedirbau ir nesakau, kad buvau nelaimingas. Neaukštinu savęs ir kitų nežeminu, tik visada sakau, kad ir jūs taip galite gyventi“, – kaimo nuosmukiu susirūpinęs Alfonsas.
Modžiūnuose aktyvus ūkininkas kuria bendruomenę „Varpas“, dalyvauja jau veikiančios bendruomenės „Brydė“ veikloje. Jis tikisi, kad žmones pavyks „užsukti“ ir kilstelėti visų gyvenimo lygį per bendruomeninę veiklą.