- Dr. Alma VALIUŠKAITĖ, LSDI
- Mano ūkis
Fitoftorinių mikromicetų reikšmė ir daroma žala kasmet auga, nes jie plačiai išplitę dekoratyviniuose, miško ir sodo augaluose. Juos pažeidžia sukeldami įvairius puvinius, vytulius, nuo kurių augalai labai greitai sunyksta. Daugiau kaip 60 proc. visų žinomų puvinių ir daugiau kaip 90 proc. sumedėjusių augalų pašaknio puvinių sukelia Phytophthora genties mikromicetai.
Dauguma fitoftorinių (Phytophthoraceae) mikromicetų yra aukštesniųjų augalų parazitai, jie sukelia daugelio žolinių augalų, taip pat medžių ir krūmų ligas. Šių mikromicetų aptinkama požeminiuose ir antžeminiuose augalų organuose. Pažeisti augalai vysta, džiūsta, pūva. Geriausiai žinomas šios rūšies mikromicetas, su kuriuo yra susidūręs beveik kiekvienas augintojas, – bulvių marą sukeliantis Phytophthora infestans arba bulvinė fitoftora, išplitusi bulvių auginimo rajonuose. Ši rūšis yra prisitaikiusi parazituoti įvairiomis ekologinėmis sąlygomis.
Fitoftoriniai mikromicetai pastaraisiais metais daug rūpesčių kelia miškų specialistams, nes yra viena pagrindinių ąžuolynų ir alksnynų nykimo priežasčių. Europoje Phytophthora citricola, Phytophthora cactorum, Phytophthora quercina, Phytophthora alni, Phytophthora pseudosyringae sukelia paprastojo buko (Fagus silvatica), klevų (Acer platanoides, Acer pseudoplatanus), paprastojo kaštainio (Aesculus hippocastanum), valgomojo kaštainio (Castanea sativa), liepų (Tilia spp.), europinio kėnio (Abies alba), paprastosios eglės (Picea abies), paprastosios pušies (Pinus sylvestris), ąžuolų (Quercus robur, Q. petraea, Q. cerris, Q. ilex, Q. frainetto, Q. pubescens), alksnių (Alnus glutinosa, A. incana, A. cordata, A. viridis) šaknų ir pašaknio puvinius, žievės, šakų, kamienų vėžinius susirgimus. Kadangi šios fitoftoros rūšys į Europą atkeliavo iš kitų žemynų, mūsų augalai nėra prisitaikę ir todėl labai jautrūs šių patogenų invazijai.
Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai parodė, kad sinergetinė sąveika tarp Phytophthora genties dirvos patogenų sukeliamų puvinių ir klimato pokyčių yra pagrindinė Europos miškų nykimo priežastis. Phytophthora genties dirvos patogenai taip pat labai pavojingi medelynuose, nes sukelia sėjinukų vytulius, šaknų puvinius ir dėl to patiriama nemenkų nuostolių.
Obelų šaknies kaklelio puvinys (Phytophthora cactorum)
Europos sodininkystės regionuose obelų šaknies kaklelio puvinys plačiai paplitęs ir kasmet padaro daug žalos. Ligą sukelia Phytophthora genties mikromicetai: Ph. cactorum ir Ph. syringae. Gali sirgti ne tik obelys, bet ir kriaušės, serbentai, agrastai, braškės.
Ant suaugusių obelų žemutinės dalies, poskiepio, po žemėmis ties šaknies kakleliu žievė būna suminkštėjusi, lyg išbrinkusi. Puvinys po truputį pereina į medieną ir plečiasi į visas puses. Mediena po žieve būna raudonai ruda ar tamsiai ruda su gelsvu ar oranžiniu atspalviu, su apvadu. Žievės plyšiuose pradeda formuotis gelsvas kaliaus audinys.
Intensyviausiai liga vystosi per žydėjimą ir ūglių augimą. Sutrinka maisto medžiagų apykaita, lapija įgauna rausvai violetinį atspalvį, kai kurie lapai ūglių viršūnėse užsiraito ir anksti pradeda kristi. Vaisiai būna smulkūs, intensyvios spalvos, neskanūs, o jei laikosi drėgni orai, pasidengia neryškiu zoosporangių pelėsiu. Zoosporos plinta su rasos arba lietaus lašais, jos žiemoja nukritusiuose ligotuose vaisiuose. Juo drėgniau, juo labiau liga iš dirvos puola vaismedžius. Daugiausia žalos liga padaro suaugusiems vaismedžiams. Šaknies kaklelio puviniui itin jautrūs MM106, M9, M26 vaismedžių poskiepiai. Esant drėgnam oru bei dirvai ir pakankamai šilumos, puvinys per 2–3 mėnesius apjuosia kamieną, ir vaismedis pradeda džiūti. Pažeista žievė sutrūkinėja, atsiveria žaizdos.
Rekomenduojama integruota ligos kontrolės programa, kurią sudaro tinkama agrotechnika, augalo-šeimininko atsparumas, cheminės apsaugos priemonės. Pirmiausia reikia taikyti prevencines priemones, užkertančias kelią ligai pasireikšti – parinkti puviniui atsparius poskiepius, intarpus ir veisles, nesodinti augalų blogai drenuotoje, užmirkstančioje dirvoje.
Lietuvoje registruotų specifinių fungicidų nuo šaknies kaklelio puvinio nėra, ligos profilaktikai patartina naudoti vario grupės preparatus.
Braškių šaknų šerdies raudonligė
(Phytophthora fragariae var. fragariae)
Lietuvoje braškių šaknų šerdies raudonligė yra karantininė liga. Tai viena iš pavojingiausių pašaknio ligų, ją sukelia žemuoginė fitoftora. Yra dvi ligos plitimo stadijos: iš pradžių nuvysta 2–5 senesni lapai, o jaunesni – įsigaubia, neblizga, būna pilko ar melsvo atspalvio. Po kelių dienų žūsta visas augalas. Ši greitoji raudonligės forma pasireiškia gegužės–birželio mėnesiais, vėliau šiek tiek sustoja, o nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio mėnesio braškės vėl pradeda vysti.
Jei dirvoje pakanka drėgmės, vėliau susirgę braškių kereliai nežūsta, o liga pereina į lėtinę formą. Kereliai panašūs į verticiliozės pažeistus, tačiau skersai perpjautoje šaknyje matyti paraudusi šaknų šerdis. Išrovus vystantį kerelį, dalis sergančių šaknų lieka dirvoje. Augalas užsikrečia per smulkiąsias šaknis. Sukėlėjo hifai tankiai išsiraizgo šaknies audinių tarpuląsčiuose. Centrinėje šaknies dalyje susidaro ilgalaikės, žiemojančios oosporos. Kai šaknis supūna, oosporos patenka į dirvą ir joje išlieka gyvybingos 8–15 metų. Liga plinta per užkrėstus daigus, įrankius, ją perneša žmonės.
Pagrindinė prevencinė priemonė yra sodinamosios medžiagos kokybės kontrolė.
Patartina:
- sodinti tik sveikus, išaugintus specialiuose daigynuose, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus braškių daigus;
- auginti ligai atsparesnių veislių braškes;
- palaikyti optimalią dirvos drėgmę ir aeraciją, t. y. nesudaryti palankių sąlygų patogenui plisti;
- laikytis sėjomainos;
- prieš sodinimą braškių daigus pamirkyti fungicido skiedinyje ir rudenį nupurkšti;
- rudeninį purškimą fungicidais kartoti kasmet.
Braškių vytulys ir uogų odiškasis puvinys (Phytophthora cactorum)
Sukėlėjas Phytophthora cactorum gyvena dirvoje ir yra polifagas – gali pažeisti daugelio sodo augalų šaknis, kamienus, vaisius. Braškėms kenkia dvi šio sukėlėjo formos: viena gali sukelti braškių vytulį, kita – odiškąjį uogų puvinį. Mūsų klimato sąlygomis šis grybas labiau išplinta karštą ir drėgną vasarą. Jei uogų nokimo metu būna aukšta temperatūra, bet trūksta drėgmės, ant uogų atsiradusios tarsi išlietos gelsvos, vėliau bronzinės dėmės sustabdo uogų nokimą, bet visos uogos nesupūdo. Jei drėgmės ir šilumos pakanka, dėmės didėja, spalva keičiasi iki violetinės ir apima visą uogą. Uogos minkštimas pakeičia spalvą, sustandėja.
Sukėlėjo hifai neryškūs, uogų paviršiuje matomi po kelių dienų. Sukėlėjas žiemoja oosporomis pažeistose uogose ir dirvoje. Vytulį sukelianti sukėlėjo forma yra daug pavojingesnė negu odiškasis puvinys, nes braškių kereliai visiškai žūsta. Pirmieji požymiai pasirodo ant lapų – tai melsvai žalsvos ir raudonos dėmės ant lapkočių. Jaunesni lapai vysta. Lapų skrotelės audiniai ruduoja ir nyksta, sukėlėjas skverbiasi link šaknies ir sukelia šaknies kaklelio paraudimą.
Apsaugos priemonės:
- sodinti tik sveikus, išaugintus specialiuose daigynuose, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus braškių daigus;
- auginti ligai atsparesnes veisles;
- palaikyti optimalią dirvos drėgmę ir aeraciją, t. y. nesudaryti palankių sąlygų patogenui plisti;
- nesodinti braškių žemose, užmirkstančiose vietose;
- laikytis sėjomainos;
- prieš sodinimą braškių daigus pamirkyti fungicido skiedinyje ir rudenį nupurkšti;
- rudeninį purškimą fungicidais kartoti kasmet;
- nuo odiškojo puvinio veiksminga braškyną mulčiuoti ar kitomis priemonėmis neleisti uogoms liestis su žeme;
- purškimas fungicidais braškių žydėjimo metu sumažina odiškojo puvinio išplitimą.