Kiekvienais metais mūsų sodams kiškiai ir pelės padaro nuostolių. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad medeliai būna apgraužti taip, kad beveik nelieka šansų jiems išgyventi. Kaip apsiginti nuo graužikų?

Versliniuose soduose sodinamos pusiau žemaūgės ir žemaūgės obelys dažniausiai formuojamos įvairių modifikacijų verpstiniais vainikais. Tokių vaismedžių apatinės šakos auga 0,6–0,7 m nuo žemės ir yra horizontalios. Apsaugoti tokius sodus nuo kiškių, stirnų ir kitų žvėrių, kurie graužia žievę ar kitaip žaloja vaismedžius, galima tik juos aptvėrus. Lietuvoje pasitaiko sniegingų žiemų arba kai kuriose sodo vietose supustoma daug sniego, todėl tvora turi būti ne žemesnė kaip 2 m aukščio, o tvoros tinklas apie 20 cm įkasamas į žemę, arba iš abiejų pusių apariamas, kad kiškiai į sodą nepatektų pro apačią.

Kiekvieną rudenį tvora apžiūrima, užtaisomos skylės, užkasamos apačioje lapių ar šunų padarytos landos. Nors sodo tvora kiekvieną rudenį remontuojama, žiemą būtina bent kartą per savaitę arba po didesnių pūgų apžiūrėti, ar žemesnėse vietose nepripustyta, ar nėra naujų skylių, ar neatidaryti vartai. Žiemą į sodą patekusius žvėris reikia kuo greičiau išvaryti ar sumedžioti.

Vaismedžių žaizdas būtina sutvarkyti

Pastebėjus kiškių apgraužtus vaismedžius, jų padarytas žaizdas būtina tuojau pat aptepti sodo tepalu, kad žaizdos nedžiūtų. Vietoje sodo tepalo galima naudoti lygiomis dalimis sumaišytą molio ir karvių mėšlo tyrę. Ja storai užtepamos žaizdos ir aprišamos audiniu, kad tepalo nenuplautų lietus ir jis ne taip greitai išdžiūtų. Karvių mėšlas turi augimo hormonų ir labai gerai gydo žaizdas.

Gerai žaizdas gydo tik toks sodo tepalas, kuriame yra pikio. Paprastas sodo tepalas tik izoliuoja žaizdą: ji ne taip džiūsta, bet nuo infekcijos neapsaugo. Geriau negu paprastas sodo tepalas žaizdas gydo vandens emulsiniai dažai su 2 proc. sisteminio fungicido priedu. Laiku sutvarkius žaizdas, vaismedžiai ir toliau normaliai dera.

Pelės pavojingiausios jauniems sodams

Pelės ir pelėnai didžiausią ir, deja, dažnai nepataisomą žalą padaro jauniems sodams. Šie smulkūs graužikai nugraužia ne tik jauno medelio žievę, bet ir brazdą, o neretai ir šaknis. Tai pasimato tik nutirpus sniegui, o atšilus žemei medeliai nuvirsta, arba juos galima lengvai išrauti iš žemės. Tokie vaismedžiai žūsta. Šalyje yra nemažai dirvonuojančių plotų. Tai natūrali dirvinių pelių, paprastųjų pelėnų veisykla. Pelės veisiasi ir javų plotuose, ypač kur soduose žemė taip pat nedirbama. Sodo tarpueiliuose paprastai laikoma daugiametė veja ir tik pomedžių juostose būna herbicidais apdorotas pūdymas. Kuo rečiau pjaunama žolė, tuo daugiau atsiranda rizikos faktorių.

Paprastieji pelėnai gyvena kolonijomis. Rausia 2,5–5 cm skersmens urvelius, kurių gilumas ir sudėtingumas priklauso nuo dirvožemio struktūros ir metų laiko. Paprastai 10–30 cm gylyje pelėnai rausia vieną centrinį urvą, kuriame įsirengia suploto rutulio formos lizdą, ir 5–6 šoninius urvelius maistui kaupti. Netoli gyvenamųjų urvų po vešlia žole būna pelėnų maitinimosi aikštelės. Urvai ir maitinimosi aikštelės sujungtos antžeminiais takais, kuriuos lyg tunelius iš viršaus dengia žolė. Pelėnai veiklūs ištisą parą, su 2–3 val. pertraukomis. Žiemą aktyvesni negu vasarą. Ėda augalų stiebus, šaknis, vaisius, medžių ir krūmų žievę. Viena patelė gali atvesti iki 8 vadų. Paprastai vadoje būna 4–8 jaunikliai (vidurkis – 6,1 jauniklio). Daug paprastųjų pelėnų išgaudo plėšrieji žvėreliai ir paukščiai.

Lietuvoje visur yra ir dirvinių pelių. Jos mėgsta drėgnesnes vietas, todėl dažniau gyvena krūmais apaugusiuose paupiuose, paežerėse, pagrioviuose, bet jų būna ir soduose bei javų laukuose. Dirvinės pelės aktyvios ištisus metus. Maisto ieško paprastai naktį, bet rudenį ir žiemą bėgioja ir dieną. Ieškodamos maisto, gali nutolti nuo urvo iki 50–500 metrų. Pagrindinis maistas – grūdai ir įvairių laukinių augalų sėklos. Anksti pavasarį kartais nugraužia medelių ir krūmų žievę. Kai kurios patelės atveda 3–4 vadas. Vienoje vadoje būna nuo 2 iki 12 jauniklių.

Vandeniniai pelėnai sunkiai pastebimi

Vandeninių pelėnų pažeidimų galime rasti ten, kur sodai ribojasi su didesniais vandens telkiniais (prie ežerų, tvenkinių). Mėgstamiausi šių gyvūnų biotipai – šlapios, tankia augalija apaugusios ežerų, upių ir upelių pakrantės, durpynų pakraščiai, apžėlę tankia augalija, melioracijos grioviai. Veisiasi ir žiemoja urvuose. Trijų keturių metrų ilgio vandeninių pelėnų urvai dažnai jungiasi su kurmių požeminiais takais ir sudaro ištisus labirintus.

Vasaros pabaigoje ir rudenį vandeniniai pelėnai migruoja į laukus, krūmus, sodus, daržus. Tada jie gali nukeliauti 2–3 km nuo veisimosi vietų. Minta žaliu sultingu maistu – augalų lapais, stiebais, šaknimis, žieve. Rudenį dirvoje apgraužia bulves, daržoves, jaunų medelių žievę ir šaknis. Anksti pavasarį pelėnai daugiausia ėda augalų šaknis. Per parą kiekvienas pelėnas suėda maisto iki 85 proc. savo kūno svorio (graužikas sveria 60–100 g).

Vandeniniai pelėnai augalų šaknis nugraužia giliau po žeme, tad pažeidimų nesimato. Ir patys gyvūnai sunkiau pastebimi, nes gyvena po žeme. Pamačius panašių į kurmiarausius žemės kauburėlių, galima spėti, kad sode įsikūrė vandeninių pelėnų. Tokį plotą reikia pasekti: urvelius atkasti ir stebėti 1–2 paras. Jei juos rasime uždengtus (žemėmis su lapais) – pelėnai tikrai gyvena.

Dirvinės pelės ir paprastieji pelėnai kas keleri metai paplinta gausiai ir labai pakenkia obelų ir vyšnių sodams. Požymiai, rodantys, kad sode atsirado pelių ir pelėnų, – šviežiai iškapstyta žemė, apgraužti nukritę vaisiai, šviežios išmatos. Šių kenkėjų išplitimą geriausia nustatyti rudenį, įvertinant kolonijas. Reikia paeiti sodo eilėmis 400–500 metrų ir suskaičiuoti jų urvus. Jei viename sodo hektare rasime apie dešimt urvų – verta susirūpinti. Žiemą, pasnigus, aiškiai matyti pelių pėdsakai.

Apsaugos priemonės – nuo ežių iki nuodų

Kenkėjų populiacijos nyksta, kai nuolat naikinamos piktžolės, dažnai šienaujami žolynai, gerai įdirbamos dirvos. Pelėnus ir peles gaudo plėšrūs paukščiai, lapės, ežiai, šermuonėliai. Šiuos plėšrūnus reikėtų į sodą prisivilioti. Paukščiams tupėti įkasami ilgi stulpai (po keturis stulpus viename sodo hektare), žebenkštims sukraunamos akmenų krūvelės.

Nuo pelių saugo ir perforuoti plastmasiniai gaubtai, jei jų apačia įsmeigta į žemę. Kartais tam naudojami didelės talpos plastikiniai buteliai. Labai gerai žiemą po atodrėkių sniegą pomedžiuose suspausti. Sumintas sniegas neleis šiems graužikams prieiti prie šaknies kaklelio ir šaknų. Sniegą suspausti patartina po kiekvieno ilgesnio atodrėkio.

Efektyviausias apsaugos būdas yra graužikų nuodijimas. Tai daroma rudenį, nuėmus derlių, nuo rugsėjo iki lapkričio. Apnuodytas jaukas išdėstomas ne mažiau kaip du kartus su 2–3 savaičių pertrauka. Didesniuose soduose patogiausia jauką išdalyti traktoriniais dozatoriais. Juo nuodai įterpiami į požeminį kanalą. Jei jauką dėliojame rankomis, jį taip pat būtina paslėpti: padėti po šiaudų gniūžtėmis ar po iš anksto pasiruoštais šiaudų ritiniais. Tinka drenažo vamzdeliai, šeivos nuo siūlų – tik jas reikėtų pririšti prie medelių, kad nenuneštų vėjas. Atvirai išbarstytus apnuodytus grūdus sules paukščiai. Nuodus galima berti ir į šių graužikų iškastus urvelius. Jaukas išdėstomas mažomis porcijomis (po 20–50 g) ne tik sode, bet ir arti jo, kur yra pelių kolonijos (dirvonuose, griovių šlaituose). Jaukas išdėliojamas sausu oru, dirbant būtina mūvėti gumines pirštines, mat svarbu, kad jaukas neįgautų žmogaus kvapo.

Medžių kamienai balinami rudenį

Žiemą, o ypač pavasarį, vaismedžiams labai pavojingi temperatūros svyravimai. Neretai antroje žiemos pusėje dieną oro temperatūra pakyla iki pliusinės, o naktį nukrinta iki kelių ar net keliolikos laipsnių šalčio. Saulės įšildytuose kamienuose sužadinami audinių gyvybiniai procesai, be to, įvyksta ir kitų fiziologinių pakitimų ląstelėse, kurie sumažina jų atsparumą šalčiams. Staigus temperatūros kritimas naktį tokius audinius gali sužaloti. Po metų kitų stipriau pažeistose kamieno dalyse atsiranda atvirų žaizdų. Tokie pažeidimai dažniau pastebimi lepesnių veislių ir senesnio amžiaus obelų ir kitų vaismedžių kamienuose. Lengvose dirvose po sausų metų kamienų pažeidimo pavojus dėl temperatūros kitimo didesnis. Audinių jautrumas tokiam pažeidimui padidėja, kai kamiene yra neužgijusių žaizdų, pavyzdžiui, išpjauta šaka. Pažeistus kamienus sunku gydyti, todėl juos reikia saugoti, kad kuo mažiau būtų pažeidžiami.

Įprasta vaismedžių kamienus balinti kalkėmis. Nubalinti kamienai taip smarkiai neįkaista ir temperatūros svyravimų tarp dienos ir nakties įtaka jiems būna mažesnė. Balinama rudenį. Naudojamas 20 proc. šviežiai gesintų kalkių skiedinys su 3 proc. mėlynojo akmenėlio priedu. Kad skiedinys geriau priliptų prie žievės, dar įmaišoma 2 proc. medžio klijų ar nugriebto pieno. Į kalkių skiedinį galima įmaišyti molio ar karvės mėšlo. Dabar yra gaminami vandens emulsiniai dažai. Jie su 2 proc. sisteminio fungicido priedu tinka ne tik kamienams baltinti, bet ir, kaip jau minėta, žaizdoms gydyti, kamienus nuo nekrozių saugoti.

Kad vaismedžiai ateinančiais metais būtų sveikesni, lapams krintant, medžius reikia nupurkšti 5 proc. karbamido tirpalu. Tokiu tirpalu reikėtų apipurkšti ir į pomedžius nukritusius lapus.