23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/04
Kaip žiemojo žiemkenčiai
  • Dr. Irena GAURILČIKIENĖ, dr. Eglė PETRAITIENĖ, LŽI
  • Mano ūkis

Žieminiai javai nuo pernykščio rudens kėlė žemdirbiams nemažai rūpesčių. Dėl lietaus stygiaus rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais žiemkenčiai dygo ir vystėsi netolygiai. Tik po gausaus lietaus rugsėjo paskutinėmis dienomis sudygo iki tol nesudygę grūdai. Visą spalį išsilaikę šilti ir saulėti orai su rasotomis naktimis sukėlė labai stiprų miltligės protrūkį beveik visuose žieminių javų pasėliuose – želmenys buvo padengti vešliu miltuotu valkčiu, o apatiniai lapeliai nuo stipraus pažeidimo gelto. Pernykštis ruduo buvo ilgas ir šiltas – javai vegetavo iki pusės lapkričio ir, palaipsniui vėstant orams, gerai pasiruošė žiemai.

Žiemojimo sąlygos visoje šalyje iki sausio paskutiniojo dešimtadienio speigų buvo gana geros. Daugelyje rajonų laukai buvo padengti sniego, o trumpalaikiai atlydžiai gruodžio mėnesį neturėjo pakenkti augalams. Stiprūs šalčiai į Lietuvą įsiveržė sausio 19–23 dienomis. Žemiausia oro temperatūra daugelyje rajonų nukrito iki -26–29o C šalčio, pajūryje ir pietvakariuose – iki -23–25o C. Rytiniame šalies pakraštyje spaudė -30–31o C šaltis. Nuo tokių speigų žiemkenčius gelbėjo nors ir nestoras sniego užklotas. Tačiau Suvalkijoje sniego buvo tik vietomis, kituose rajonuose dėl atodrėkio sausio viduryje sniego dangos storis taip pat buvo gerokai sumažėjęs. Per smarkiausius šalčius daug kur vidutinis sniego dangos storis buvo 2–7 cm, tik Žemaitijoje, taip pat Švenčionių ir Varėnos rajonuose, šiek tiek storesnis – 10–13 cm.


Dauguma žieminių kviečių veislių nesunkiai ištveria šaltį iki kol krūmijimosi mazge temperatūra nukrenta iki -15 C. Kai kurios veislės yra ypač atsparios, kad ir mūsų senoji Širvinta 1, ir pakelia iki -18 C. Ten, kur žemė buvo padengta nors ir nedideliu sniego sluoksniu, net ir per didžiuosius speigus vargu ar temperatūra javų krūmijimosi mazge krito žemiau kritinės ribos, tad pagrindo nerimauti nėra. Tačiau Suvalkijos rajonuose, kur sniego nebuvo, jautresnės žieminių kviečių ir žieminių miežių veislės galėjo nukentėti ir vargu ar visi laukai pavasarį sužaliuos.
Kaip žiemkenčiai baigia žiemoti, labai priklauso nuo pavasario pradžios orų. Įšalas visoje šalyje yra gana gilus – dirvos daug kur yra įšalusios 60–95 cm, Žemaitijoje ir pietvakariniuose rajonuose – 40–50 cm. Jei polaidis būtų staigus, žiemkenčiams gali pakenkti žemesnėse vietose susitelkęs vanduo, taip pat augalai gali nukentėti nuo iškilnojimo dėl besikaitaliojančių teigiamų temperatūrų dienomis ir neigiamų naktimis.


Šį pavasarį pavasarinis pelėsis javams neturėtų padaryti didesnių nuostolių, nes sniego danga per visą žiemą laikėsi ant įšalusios dirvos, o drėgmės stygius jaučiamas dar nuo praeitų metų rudens. Dėl tos pačios priežasties šiais metais žieminiuose kviečiuose neturėtų stipriai plisti javaklupė, o neužsitęsus pavasario vėsiems orams – ir stiebalūžė. Pastarosios ligos buvo gausiai išplitusios javų pasėliuose pernai po neįprastai šiltos ir šlapios žiemos. Tačiau pernai rudenį visų žiemkenčių želmenys kaip reta stipriai buvo užsikrėtę miltlige. Nepaisant speiguotos žiemos, ligos užkratas peržiemojo, ir, jei orai bus palankūs, galimas ankstyvas miltligės protrūkis.

 
Žieminiai rapsai dėl ilgo ir šilto pernykščio rudens nuėjo žiemoti gerai sustiprėję, vešlūs. Tačiau kai kuriuose tankesniuose ir piktžolėtuose pasėliuose augalai išstypo. Rapsų augimo pumpuras yra jaut­rus šalčiui ir gali nušalti, jei rudenį jis pakyla nuo dirvos paviršiaus daugiau negu 3 cm ir nėra apgaubtas centrinių skrotelės lapų. Tuose rajonuose, kur rapsų pasėlius dengė sniegas, didieji šalčiai augalams neturėjo pakenkti, bet besniegiuose laukuose nerimauti yra ko – vargu, ar tokią temperatūrą atlaikys jautresnės žiemojimui prancūziškos ar kitų pietesnių šalių veislės.

 
Rapsai ypač jautrūs pavasario išmirkimui ir iškilnojimui. Dėl gilaus įšalo, polaidžio vanduo laukuose greitai nesusigers, kaupsis ir, jei išsilaikys ilgiau, rapsams gali būti pražūtingas.


Žemdirbiams belieka tikėtis geriausio, o pavasarį nepraleisti optimalių terminų žiemkenčiams tręšti, kad augalai greičiau sustiprėtų ir subrandintų gerą derlių.