• ryšių ir elektros tiekimo linijų apsaugos zonose;
• kelių, geležinkelių ir jų įrenginių, oro uostų sanitarinės apsaugos zonose;
• magistralinių dujotiekių ir naftotiekių bei jų įrenginių, kuro tiekimo bazių, degalinių ir kietojo kuro cechų apsaugos zonose;
• kurortų apsaugos zonose;
• istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, saugomo kraštovaizdžio zonose;
• vandens telkinių (vandenviečių) apsaugos zonose.

Iš gyvulininkystės fermos į aplinką patenka daug teršalų: amoniakas, sieros vandenilis, anglies dvideginis, dulkės, oru plintantys mikroorganizmai.

Amoniakas (NH3). Ribinė amoniako koncentracija suaugusių gyvulių patalpose – 20 mg/m3, o prieauglio – 10 mg/m3. Jei ore yra 0,1 mg/l amonia­ko, gyvulių sveikata pa­stebimai pablogėja. Mirtina dozė – 3 mg/l. Apie 90 proc. ore esančio amoniako patenka iš gyvulininkystės fermų. Jis susidaro pūvant tvarte šlapimui, mėšlui, pakratams ar pašarų likučiams. Amonia­ko koncentracija priklauso nuo ventiliacijos efektyvumo, sanitarinės būklės, gyvulių skaičiaus. Amoniakas ardo ozono (dujos, kurios sulaiko kenksmingus trumpabangius ultravioletinius saulės spindulius) sluoksnį atmosferoje.

Sieros vandenilis (H2S). Kai sieros vandenilio tvartuose daugiau kaip 1 mg ­l-1, gyvuliai staiga gaišta. Šios nemalonaus kvapo dujos į orą gali patekti iš srutų duobių, jų ypač daug susidaro tvartuose, kuriuose per didelė drėgmė.

Anglies dvideginis (CO2). Šios dujos turėtų neviršyti 0,2–0, 25 proc. Tvarto ore esant 0,5–1 proc. anglies dvideginio, gyvuliai gali apsinuodyti.

Dulkėtumas. Pavojingiausios dulkės yra 0,2–5 µm dydžio. Didesnės dulkės sulaikomos gyvulių viršutiniuose kvėpavimo takuose.

Oro mikroorganizmai. Daugiausia fermose aptinkama saprofitų, kokų, pelėsių ir grybelių. Labiausiai jais užteršiamas oras penimų kiaulių tvartuose.

Reikalavimai mėšlo tvarkymo sistemai

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad 50–60 proc. azoto ir 10–20 proc. fosforo, esančio Lietuvos upėse, yra žemės ūkio kilmės. Norint sumažinti aplinkos taršą, reikia tinkamai įrengti mėšlides ir sandarius srutų surinkimo rezervuarus. Ūkininkas turi apskaičiuoti mėšlidžių talpą įvairių rūšių mėšlui kaupti.

Kad mėšlidėse saugomas mėšlas neterštų aplinkos, ji turi atitikti aplinkosaugos reikalavimus. Geriausia mėšlides statyti iš betono. Nustūmus augalinį dirvožemio sluoksnį, reikėtų užpilti 200–300 mm smėlio, pakloti 0,2–0,8 mm storio nepralaidžią plėvelę, o ant jos užpilti 180 mm betono sluoksnį. Lietuvos teisės aktuose nurodyta, kad kaupyklose turi tilpti 6 mėnesių mėšlo kiekis.

Kraikinį mėšlą geriausia krauti 1,5 m aukščio mėšlidėje. Jos dugną reikėtų įrengti 50–100 mm aukščiau žemės paviršiaus pavėsingoje tvarto pusėje, toliau nuo gyvenamojo namo ir geriamojo vandens šulinio. Kad amoniako išgaruotų mažiau, kraikinio mėšlo mėšlidę reikia uždengti plėvele ar šiaudais.

Tinkamai įrengus mėšlidę, sumažėja ne tik azoto, bet ir fosforo bei kalio nuostolių. Lietuvoje per 8 mėnesius (šaltąjį laikotarpį), priklausomai nuo kritulių kiekio, iš kraikinio mėšlo išplaunama 4–9 proc. azoto, 2–11 proc. fosforo ir 5–13 proc. kalio. Dar 5–7 proc. azoto išgaruoja. Pavyzdžiui, Kėdainių rajone dėl netinkamai tvarkomo mėšlo kasmet į aplinką nuteka 79 t azoto, 32 t fosforo ir 107 t kalio junginių.

Kuo galvijų ir kiaulių mėšlas sausesnis, tuo nuostoliai didesni, kuo sausesnis paukščių mėšlas, tuo jie mažesni. Paprasčiau sumažinti amoniako nuostolius iš skystojo mėšlo negu iš kraikinio. Užpildant skystojo mėšlo kaupyklą iš apačios, amoniako nuostoliai sumažėja trečdaliu, negu pilant jį iš viršaus. Ūkininkams siūloma statyti cilindro formos, iki 10 m skersmens skystojo mėšlo rezervuarus. Siekiant išvengti azoto nuostolių, geriausia laikyti mėšlą ant betoninio pagrindo tvarte ir iš ten vežti tiesiai į lauką. Azoto netenkama mažiau, jei galvijai laikomi nekreikiamose karvidėse.

Lietuvoje neleidžiama laikyti mėšlo rietuvėse arčiau kaip 100–150 m nuo vandens telkinių. Mažesnių melioracijos griovių apsauginė zona siekia 1 m.

 
Geriausia mėšlą iškratyti pavasarį arba vėlai rudenį.

Draudžiama vartoti stimuliuojančias medžiagas gyvulių produktyvumui gerinti. Tokios medžiagos gali pakenkti jų sveikatai ir su produktais patekti į žmogaus organizmą.

Apie nugaišusį gyvulį savininkas turi pranešti veterinarijos gydytojui. Gaišenas reikia sutvarkyti taip, kad nebūtų žalos aplinkai. Nugaišusius gyvulius reikia laikyti žmonėms, gyvūnams ir vabzdžiams neprieinamoje vietoje, nelupti odos ir nepjaustyti mėsos. Apie masinius gyvulių kritimus nedelsiant būtina pranešti artimiausiam Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos padaliniui.

 
Gyvulių gaišenos utilizuojamos UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“. Gavusios pranešimą apie kritusius gyvulius, įmonės turėtų gaišenas paimti per kuo trumpesnį laiką. Nugaišusių dėl pavojingų žmonėms ir gyvuliams užkrečiamųjų ligų gyvulių kūnai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gydytojo nurodymu ir jam prižiūrint gali būti sudeginami su visa oda ir vidaus organais, kad liga neišplistų.

Gyvulininkystės ūkių aplinkos būklė stebima ir kontroliuojama pagal Aplinkos ministerijos tarnybos nustatytą tvarką. Ūkiai, kuriuose vandens sunaudojama daugiau kaip 10 m3 per parą, turi gauti Gamtos išteklių naudojimo leidimą. Aplinkos monitoringas privalomas didelėse fermose, kuriose laikoma 500 SGV (sąlyginių gyvulių vienetų). Srutų laistymo, laukų drenažo ir paviršinio vandens kontrolė privaloma, kai ūkyje yra 200 ir daugiau SGV.