Mėsinė galvijininkystė – patraukli gyvulininkystės šaka, nes jos kol kas neriboja kvotos, o siekiantiems šiame versle įsitvirtinti skiriama nemaža valstybės parama veisliniam prieaugliui įsigyti. Deja, pirmieji metai daugumai mėsinės galvijininkystės ūkių būna ne tokie sėkmingi: kartais dėl technologinių laikymo klaidų prarandama apie 30 proc. prieauglio. Kaip mėsinius galvijus augina Alzaso provincijos (Prancūzija) fermeriai, domėjosi mūsų šalies šarolė veislės galvijų augintojai.

Į Alzaso provincijos šarolė ūkį-veislyną, priklausantį Ernestui Hiofeliui (Ernest Hoeffel), Lietuvos ūkininkai vyko turėdami vieną tikslą – kuo daugiau sužinoti apie šarolė veislės mėsinių galvijų laikymo ir šėrimo technologijas, priežiūros ypatumus. Klausydami E. Hiofelio pasakojimo, lietuviai su pavydu žvelgė į rinktinius veislyno gyvulius, tik ką atvestus veršelius. Ne vienas mūsų šalies augintojas dėl veršiavimosi komplikacijų yra keikęs pačią populiariausią ir daugiausiai prancūzų pagyrų sulaukusią šarolė veislę. Tačiau pamatę E. Hiofelio augintines, lietuviai suprato, kad kalta ne veislė, o priežiūros klaidos.

„Prancūzijoje šarolė bandoje netekti iki 10 proc. veršelių – normalu. Tačiau nenoriu prarasti nė vieno jauniklio, todėl žiemą, kai karvės veršiuojasi, jas stebiu ištisą parą. Kai kada joms reikia nedidelės pagalbos, – pasakojo E. Hiofelis. – Tas, kurios prieauglį veda labai sunkiai, be gailesčio brokuojame“. Prancūzo ūkyje žindenės iš viso atveda po 8–10 veršelių. Ūkininkas su pasididžiavimu rodė dvi „garbaus“ (13 ir 14 m.) amžiaus karves, kurias veislininkystės specialistai atrinko embrionams gauti. Ūkio savininkas priklauso Prancūzijos šarolė veisėjų asociacijai.

E. Hiofelis didžiąją dalį (per 80 proc.) veislyne atvedamo prieauglio parduoda nuolatiniams Vokietijos ir Austrijos mėsinių galvijų pirkėjams. Pasak ūkininko, siekdamas komercinio patrauklumo, jis ne tik prekiauja veisliniais gyvuliais, bet ir nemokamai konsultuoja, kaip juos laikyti, kuo šerti, kaip žindenėms parinkti kergimui tinkamą bulių. „Iškišti“ veislinį prieauglį – pats primityviausias būdas pinigams uždirbti. Turi ne tik parduoti gyvulį, bet ir pasidomėti, kur jis bus laikomas, kuo šeriamas“, – apie veislininkystės verslo esmę kalbėjo E. Hiofelis. Pasak prancūzo, būta atvejų, kai dėl netinkamų būsimo pirkėjo ūkio sąlygų savo augintinių jis nepardavė. Ernesto nuomone, labai svarbu patiems ūkininkams rinktis veislynus, iš kurių jie ketina pirkti prieauglį. „Sėkmingai įsigyti veislinį prieauglį galima tik kartu su laikymo technologija“, – neabejojo patyręs augintojas.

Didžiausias dėmesys genetikai ir pašarams

Dairantis po E. Hiofelio valdas, į akis krenta nepriekaištingas gyvulių eksterjeras, pavyzdinė jų higiena, racionalus ir apgalvotas šėrimas. Iš to, kaip tvarkomasi ūkyje, galima spręsti, kad Ernestas vėjais pinigų nešvaisto: tvartų sienų spalva ir klebančios durys jam nė motais. Daug svarbiau sutelkti dėmesį į šarolė gyvulių genetiką. E. Hiofelis skrupulingai vertina kiekvieno gyvulio ne tik eksterjero pliusus ir minusus, bet ir paveldėtas gerąsias savybes: lengvą veršiavimąsi, atvestus smulkius veršelius, greitą prieauglio penėjimąsi, mažą galvijų kaulingumą.

Kas kelerius metus E. Hiofelis nepagaili pinigų jauniems buliukams įsigyti. „Svarbu laiku pakeisti veislyno reproduktorius“, – pastebi Ernestas. Kad pats nesusipainiotų kelių kartų veislinių karvių genealogijoje, jis ant ilgo popieriaus ritinio tvarkingai susižymėjo viso ūkio karvių tėvus, senelius, prosenelius ir dar ankstesnes gyvulių kilmės ištakas. Informacijos apie vienų ar kitų Prancūzijoje veisiamų garsių bulių palikuonių specifines perduodamas savybes stokojantys lietuviai nesunkiai prancūzo buvo įtikinti, kad tokios gyvulių genetikos išklotinės ūkyje būtinos.

Nemažą lietuvių nuostabą sukėlė ir gyvulių šėrimo organizavimas: išdalijus pašarus, ryte ir vakare, karvės dviem valandoms fiksuojamos, kad daugiau suėstų, o jų dėmesys būtų kuo mažiau blaškomas kitų aplinkos veiksnių.

Prancūzo ūkyje karvių veršiavimosi laikas organizuojamas taip, kad nuo žiemos vidurio iki ankstyvo pavasario visos atvestų prieauglį. Jei pirmaveršėms pritrūksta noro maitinti jauniklius, rūpestingumo jos mokomos atskiruose garduose, kur laikomos kartu su veršeliais. Jei ir tai nepadeda, veršelius maitinti patikima ūkyje laikomoms keturioms holšteinų veislės karvėms. Žinoma, motinystės instinkto stokojančios ir ilgainiui to neišmokusios karvės brokuojamos.

Kelis mėnesius auginamos tvarte, prasidėjus ganiavos sezonui, karvės su jaunik­liais išgenamos į ganyklas. „Šarolė karvė lyg akordeonas, – aiškina E. Hiofelis. – Ganoma jaunoje žolėje be papildomo pašaro ji taip atsigauna, kad bemat priauga po 50–150 kg. Tuo tarpu rudenį, ribojant pašarus, gali numesti iki 15 proc. svorio“. Prasidėjus ganiavos sezonui, kartu su karvėmis į bandas įleidžiami ir buliai-reproduktoriai. Karvių bandos suformuojamos atsižvelgiant, koks bulius yra parenkamas žindenei. Po poros mėnesių buliai nuo karvių vėl atskiriami. Ganiavos pabaigoje, prieš sugenant galvijus į tvartus, veršeliai atjunkomi ir, įvertinus jų eksterjerą, sugrupuojami į penimų ir veislinių gyvulių bandas. Pasak šeimininko, ūkyje penimas šarolė prieauglis per parą priauga apie 1 500 g.

Kad karvės su jaunikliais būtų švarūs, vienai žindenei skiriama net 14 m2 gardo ploto. Kartą per dieną jis gausiai kreikiamas šiaudais. Kad gyvuliai neužsikrėstų įvairiais parazitais, ūkyje vykdoma speciali sveikatingumo programa ištisus metus.

Per prievartą baigtas „universitetas“

Prancūzijos Alzaso provincija nuo seno garsėja puoselėjama prancūzų-vokiečių kultūra ir derlingomis žemėmis. Ilgą laiką priklausęs Vokietijos jurisdikcijai Alzasas – ir šiandien pusiau vokiškas kraštas. Hiofelių (Hoeffel) pavardę šioje provincijoje daugelis vietinių gyventojų sieja su politikų ir kunigų dinastija. Ernesto tėvas kilęs iš Strasbūro ir iš giminės išsiskyrė netradicine veikla – ūkininkavimu. Netoli Strasbūro jis turėjo mišrų ūkį: augino kiaules, tabaką, vynuoges ir šparagus. Prieš keturiasdešimt metų, 1966-aisiais, Ernesto tėvai nusprendė specializuotis ir didinti ūkį: už keliasdešimt kilometrų nuo Strasbūro, prie Valburgo (Walbourg), įsigijo 180 ha žemės ir grynaveislių šarolė galvijų bandą. Iš pradžių daug eksperimentavęs, mišrinęs gyvulius, ilgainiui vyresnysis Hiofelis apsisprendė veisti tik grynaveislius šarolė galvijus.

Baigęs mokyklą, Ernestas neplanavo ateities susieti su tėvo ūkiu. Deja, sulaukęs šešiolikos metų, tėvų spaudžiamas jaunuolis atsisakė svajonės studijuoti aukštojoje mokykloje. Šiandien Ernestas šypsodamasis prisimena laikus, kai būdamas aštuoniolikos slapta planuodavo pabėgti iš namų ir pradėti savarankišką gyvenimą. „Gimiau su pirmaisiais ūkio grynaveisliais šarolė veršeliais. Manau, kad tai ir nulėmė tėvų svajonę perduoti verslą man. Taigi mano universitetas, galima sakyti, per prievartą baigtas čia – ūkyje“, – pasakojo Ernestas.

Kaip jaunajam Hiofeliui perduotas ūkis tapo pavyzdiniu, Ernestas neslepia: tėvo du veisliniai buliai ir du seni tvartai neatitiko jo ūkio vizijos, todėl nusprendė bandą didinti iki 150 mėsinių galvijų, rekonstruoti vieną tvartą. Ir nors tada tokia drastiška ūkio plėt­ra pareikalavo daug lėšų, šiandien Ernestas rizikingu sprendimu džiaugiasi. Pasak prancūzo, būtent didesnis karvių žindenių skaičius ir keturi rinktiniai buliai buvo veislininkystės verslo sėkmės garantas. Tvarkytis dideliame ūkyje Ernestui padeda brolis, vienas samdomas darbuotojas ir jaunas praktikantas iš Vokietijos.