03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/01
Lenkijos pienininkystė – gamintojų rankose
  • D. Stanišauskienė, „Mano ūkis“ Kaunas – Bialystokas
  • Mano ūkis

Išvengę kolektyvizacijų, „prichvatizacijų“ ir kitokių revoliucingų pertvarkų, Lenkijos pieno gamintojai kartu su perdirbėjais jau daugelį metų bendradarbiauja kooperacijos pagrindais ir pasitiki vieni kitais bešališkai. Būdami perdirbimo įmonių savininkais, ūkininkai neabejoja pieno tyrimų rezultatų tikslumu ir nesiskundžia per mažomis supirkimo kainomis

Daugiausia pieno gaminančioje (per 2 mln. t) Paliankės vaivadijoje 1962 m. įsikūrusi Hajnuvkos (Hajnówka) kooperatinė pieno perdirbimo įmonė, palyginti su Lenkijos pieno perdirbamosios pramonės milžinais (šalyje veikia daugiau kaip 300 pieno įmonių), tėra nykštukas, nors turi apie 2 tūkst. narių. Iš viso pieninėje darbuojasi 200 žmonių. Per metus įmonėje perdirbama 60 mln. litrų pieno, iš kurio daugiausia pagaminama fermentinių sūrių (3 tūkst. t). Antroje vietoje pagal gamybos apimtis yra varškė ir varškės sūriai (apie 2 tūkst. t), o lieso pieno miltelių ir sviesto gaminama nedaug. Pasak kooperatyvo valdybos pirmininkės Veros Pavlušuk (Vera Pawluszuk), gaminti sviestą nėra labai pelninga, geriau parduoti grietinę. „Grietinę eksportuojame į Vokietiją, Olandiją, todėl pajamų už ją gauname daugiau. Pernai eksportavome apie 30 proc. visos produkcijos, daugiausia fermentinių sūrių. Visi įmonėje pagaminti lieso pieno milteliai taip pat yra išvežami į kitas rinkas“, – teigė pirmininkė. Beje, Hajnuvkos kooperatyvas yra vienas iš 32 Lenkijos įmonių, kurioms suteiktas Rusijos Veterinarijos tarnybos sertifikatas, leidžiantis produkciją eksportuoti į Rusiją. Daug pieninės produkcijos (kefyro, išrūgų, pasukų ir kt.) parduodama Krokuvoje ir kituose didžiuosiuose šalies miestuose.

Kaip ir dauguma kitų Lenkijos perdirbimo įmonių, Hajnuvkos kooperatinė pieninė pasinaudojo ES struktūrinių fondų parama. „Pieninėje įdiegta moderni sūrių pakavimo linija. Dabar produkciją pakuojame daugkartinio naudojimo vakuumo pakuotėse, t. y. vartotojas atidaręs pakuotę ją vėl gali uždaryti. Taip ilgiau išsaugoma produkto kokybė“, – apie investicijas į gamybą pasakojo V. Pavlušuk. Įmonėje sumontuota išrūgų tirštinimo, filtravimo ir džiovinimo įranga. Visi amoniaku šaldantys šaldytuvai pakeisti freoniniais, atnaujinta plovimo įranga, patobulinta pieno miltelių gamybos technologija, sumontuoti modernūs pasterizatoriai. Netrukus bus įdiegta nauja sūrių gamybos technologija, kuri leis gaminti įvairių formų sūrius. Be to, įsigyti devyni šiuolaikiški pienovežiai su reikalinga žaliavos apskaitos ir automatinio mėginių paėmimo įranga.

Apie 40 proc. pieno tiekėjų yra stambūs ūkininkai, kurie turi pieno šaldytuvus. Į tokius ūkius atvažiuoja įmonės pienovežiai. „Deja, likusioji dalis kooperatyvo narių – smulkūs gamintojai, kurie pieną pristato į pieno surinkimo punktus. Iš jų pieną parsivežame kiekvieną, o pas stambius pieno gamintojus vykstame kas antrą dieną “, – kaip organizuojamas pieno surinkimas, aiškino kooperatyvo valdybos pirmininkė. Į toliausiai nuo įmonės nutolusį ūkį važiuojama apie 70 km.

Kad būtų paprasčiau kontroliuoti kooperatyvo narių valdomą kvotą, pieninės specialistai sukūrė kompiuterinę programą. „Programa skaičiuoja, kiek kiekvienas pieno tiekėjas pristatė pieno, kiek kvotos jau įvykdė (kilogramais ir procentais), kiek dar liko ir kitus reikalingus rodiklius. Jei kvota viršijama, ūkininkas moka avansinį 17 centų (20 grošų) mokestį, tačiau jis grąžinamas, jei visos įmonės mastu kvota neviršijama“, – sakė V. Pavlušuk. Pasak jos, jei pieninės supirkėjas nupirko nekvotinį pieną, privalo sumokėti baudas. Kooperatyvo nariai pranešimus apie savo kvotų vykdymo eigą ir kiekius gauna kiekvieną mėnesį. Pagal kvotų administravimo tvarką, papildomos kvotos iš rezervo ūkininkas gali prašyti tik tuomet, jei suteiktą kvotą viršija 5 tūkst. kg, tačiau laisvų pardavimo perdirbti kvotų nacionaliniame rezerve praktiškai nelikę. Trūkstamų kvotų galima įsigyti tik iš jos neįvykdančių pieno gamintojų arba iš tų, kurie pasitraukė iš prekinės pieno gamybos.

Pastaraisiais metais pieno supirkimo kaina mažai keitėsi: už vieną kilogramą 3,2–3,25 proc. baltymingumo ir 4 proc. riebumo pieną mokama 0,82 Lt (0,94 Zl), anksčiau ji siekė 1,04 Lt (1,20 Zl). Kainos skaičiavimo metodika paremta pieno riebalų ir pieno baltymų įkainiais. Beje, baltymai įkainoti 3 kartus brangiau negu riebalai. Pieno supirkimo kainą nustato kooperatyvo valdyba. Valdyba lemia ir priemokų už pieno kiekį ir kokybę bei nuoskaitų už inhibitorines medžiagas dydį. Metų pabaigoje, paprastai lapkričio ir gruodžio mėnesį, kooperatyvo nariams, priklausomai nuo gauto pelno, pieno supirkimo kaina padidinama dar 0,09–0,35 Lt (0,1–0,4 Zl). Pasak V. Pavlušuk, smulkiems pieno tiekėjams mokama kone 0,26 Lt (0,3 Zl) mažiau negu stambiesiems. Koks turėtų būti kainų skirtumas, ar jo iš viso neturėtų būti, niekas nereguliuoja. Kooperatyvo valdybos pirmininkės nuomone, natūralu, kad investavusiems į ūkius mokama daugiau nei tiems, kurie pieną gamina minimaliomis sąnaudomis.

Pieno tyrimų rezultatais neabejojama

Paliankės vaivadijoje veikia 6 pieno tyrimų laboratorijos. Vienoje iš moderniausių Bialystoko laboratorijoje ištiriama bemaž 50 proc. visų vaivadijos gamintojų pieno. Skirtingai negu Lietuvoje, ši pieno tyrimo laboratorija priklauso penkioms pieno perdirbimo įmonėms. „Jos yra ūkininkų nuosavybė. Taigi tam tikra prasme mes taip pat esame ūkininkų nuosavybė“, – teigė laboratorijos direktorė Cecilija Oleksievič (Cecylia Oleksiewicz). Įkurti bendrą pieno tyrimų laboratoriją nuspręsta taupymo sumetimais: kiekvienam kombinatui įsigyti savo tyrimų įrangą būtų per brangu. Be to, perdirbėjai norėjo būti garantuoti dėl žaliavos kokybės. Kiekviena pieno perdirbimo įmonė dar turi prietaisus kai kuriems pieno kokybės rodikliams (pvz., inhibitoriams, užšalimo temperatūrai) nustatyti.

Bialystoko laboratorija pradėjo veikti 1998 m., o 2003 m. ji akredituota pirmoji šalyje. To buvo siekta nuo pat įkūrimo pradžios. Įstaigos vadovės nuomone, akreditacija tartum įrodymas ne tik sau, bet ir klientams, kad laboratorija dirba patikimai ir tyrimo rezultatai yra teisingi. Dėl to į klausimą, ar būta atvejų, kad ūkininkas nesutiktų su laboratorijos pateiktais tyrimų duomenimis, C. Oleksievič nedvejodama atsakė neigiamai. „Jei pieno gamintojas turėtų kokių priekaištų, tyrimą galėtume pakartoti, tačiau tokių atvejų dar nėra buvę“, – tikino direktorė. Pasak jos, blogų rezultatų (per daug somatinių ląstelių ar bakterijų) priežastis ūkininkui padeda išsiaiškinti laboratorijos specialistai. „Mes esame ne tik tam, kad pateiktume sausą rezultatą“, – sakė C. Oleksievič. Tyrimų rezultatai siunčiami perdirbimo įmonei, kuri juos perduoda ūkininkui.

Įkūrimo pradžioje laboratorija dirbo net trimis pamainomis, nes tuomet pieno gamintojų buvo gerokai daugiau. Per pastaruosius metus jų sumažėjo, bet ūkiuose pagaminamo pieno kiekis padidėjo. Sumažėjus pieno mėginių skaičiui, laboratorija pradėjo dirbti dviem pamainomis. Vadovė sakė, kad visas parduodamas pienas Lenkijoje turi atitikti ekstra klasės reikalavimus: somatinių ląstelių negali būti daugiau kaip 400 tūkst./ml, o bakterinis užterštumas negali viršyti 100 tūkst./ml. Tiriamas nekonservuoto pieno mėginys. Indeliai su pienu transportuojami termodėžėse su ledu, kad būtų išlaikyta 4oC temperatūra. Kiekvieno gamintojo pieno sudėtis ir kokybė paprastai ištiriama 2 kartus per mėnesį (inhibitoriams nustatyti pieninė ima mėginius kiekvieną kartą, kai surenkamas pienas). Jei piene tris kartus randama antibiotikų, pieninė su nusižengusiu gamintoju nutraukia sutartį.

Privalomieji pieno sudėties ir kokybės tyrimai kainuoja 4,25 Lt (4,88 Zl). Už juos apmoka pieno perdirbimo įmonės. Ištirti karvių pieną gali ir pavieniai ūkininkai, paprastai kasdien jų apsilanko po 10–30. C. Oleksievič teigimu, daugiausia tiriama, koks somatinių ląstelių skaičius. „Toks tyrimas kainuoja 1,91 Lt (2,20 Zl). Inhibitorių tyrimo kaina – 8,7 Lt (10 Zl), o bakterijų identifikavimo ir jų jautrumo antibiotikams nustatymo testas – 17,4 Lt (20 Zl). Jokių valstybės kompensacijų už tyrimus negauna nei ūkininkai, nei mes“, – teigė laboratorijos direktorė.