03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/01
Lemtingi metai pieno ūkiui pertvarkyti
  • E. Linartienė, ŽŪR
  • Mano ūkis

Pieno sektorius yra vienas svarbiausių Lietuvos žemės ūkio gamybos struktūroje. Statistikos duomenimis, 2004 m. pieno gamyba sudarė 23 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės, o pieno produktų pardavimų pajamos – 26 proc. visų maisto produktų ir gėrimų pardavimų pajamų, pieno produktų eksportas – 54 proc. visos parduotos produkcijos, t. y. 29 proc. daugiau negu 2003 metais.

Lietuvai įstojus į ES, ima ryškėti teigiami pieno ūkio struktūros pokyčiai. Per 2004 m. sumažėjo labai mažų (1–2 karvių) ir padaugėjo stambesnių (21–50 karvių) ūkių. Per paskutiniuosius penkerius metus tokių ūkių išaugo daugiau kaip 4 kartus. Pieno ūkių skaičius pasiekė 181,2 tūkst., tačiau ES sertifikatus iš jų turi tik 157 ūkiai. Per 10 šių metų mėnesių supirkta 1 mln. 33,85 tūkst. tonų natūralaus pieno.

Ūkių dydis

Vidutinis Lietuvos pieno ūkis išlieka mažiausias tarp visų Europos Sąjungos šalių – tik 2–6 karvės, o ES – 28 karvės.

Palyginę 2004 metų spalio ir 2005 m. spalio mėnesio duomenis, matysime, kad laikytojų per metus sumažėjo 18 tūkst. 372, o karvių – net 30 tūkst. 771. Didžiausias pasikeitimas (mažėjimas) įvyko per 2005 metų dešimt mėnesių – laikytojų sumažėjo 14,3 tūkst., karvių – 19,5 tūkst. Šie pakitimai vyko ūkiuose, kur laikomos 1–2 karvės.

Kad sėkmingai konkuruotų bendrojoje rinkoje, prekinis Lietuvos pieno ūkis turės stambėti ir priartėti prie ES šalių pieno ūkių dydžių. Iki 2006 m. didžiausi struktūriniai pokyčiai turėtų vykti 1–2 ir 5–10 karvių ūkiuose. Prekinio pieno gamyba smulkiuosiuose ūkiuose turės mažėti, tačiau ji didės 10 ir daugiau karvių laikančiuose ūkiuose. Pienininkystės ūkių restruktūrizavimo spartą lems jų pasirengimas dalyvauti įvairiose paramos programose, kitose kaimo ekonominėse veiklose, įtakos turės ir kooperacijos tempai.

Kokybė ir kaina

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. pienas į rūšis nebeskirstomas, nes visa superkama žaliava turi atitikti ES reikalavimus. 2004 metais 91 proc. viso supirkto pieno atitiko šiuos reikalavimus. Per 2005 metų 10 mėnesių pieno, kuriam netaikytos nuo­skaitos, supirkta 94,4 proc. Per tą patį laikotarpį 73,95 tūkst. t. buvo taikyta bent viena nuoskaita, t. y. šis pienas sudarė 7,15 proc. viso supirkto kiekio.

Pieno kokybė atskirais šių metų mėnesiais buvo skirtinga. Daugiau pieno, neatitinkančio higienos reikalavimų, buvo birželio–spalio mėnesiais, už jį taikytos 7–8 proc. kainos nuoskaitos.

Pieno supirkimo kainos po ilgai trukusių žemdirbių ir perdirbėjų derybų 2004 m. pamažu ėmė didėti. Vidutinė 2005 metų 10 mėnesių natūralaus riebumo pieno kaina – 666,7 Lt/t. Ji yra 16,6 proc. didesnė negu 2004 metais. Nuolat gerėjanti superkamo pieno kokybė, atsivėrusi bendroji ES rinka, pieno ūkių stambėjimas lėmė, kad vidutinė pieno kaina išaugo. Tačiau, palyginti su kitų ES šalių vidutinėmis kainomis, Lietuvos pieno supirkimo kaina yra mažiausia – ji tesiekia 54,4 proc. ES-25 šalių kainos. Pavyzdžiui, Latvijos vidutinė pieno supirkimo kaina už lietuviškąją didesnė 12,8, Lenkijos – 8,8, Estijos – 30,7 procento.

Pieno savikaina

Pieno supirkimo kainos per 2001–2003 m. dengė 62–73 proc. gamybos savikainos.

Nepastovios superkamo pieno kainos apsunkino pieno ūkių pasirengimą atitikti ES veterinarinius ir sanitarinius reikalavimus. Šiems reikalavimams įgyvendinti yra numatytas pereinamasis laikotarpis iki 2007 m. sausio 1 d.

Pardavimas ribojamas

Pieno ūkiai, neatitinkantys ES veterinarijos reikalavimų, nuo 2007 sausio 1 d. į rinką žalio pieno laisvai tiekti nebegalės. Šis pienas turės būti surenkamas atskirai ir galės būti parduodamas tik toms perdirbimo įmonėms, kurios gamina 60 parų nokinamus sūrius. Prognozuojama, kad ES reikalavimų neatitinkančių ūkių bus apie 19 procentų.

Atitikti reikalavimus iki 2007 m. sausio 1 d. siekia apie 56 tūkst. pieno ūkių, iš jų net 90 proc. – smulkūs ūkiai, laikantys iki 5 karvių. Manoma, kad vidutiniai ir stambūs pieno ūkiai, pasinaudoję KPP ir BPD priemonėmis, iki 2007 m. nesunkiai atitiks ES reikalavimus, tačiau gana problemiška išlieka smulkiųjų ūkių (iki 5 karvių) padėtis. Tokių ūkių šiuo metu yra apie 70 tūkst., iš jų apie 5,5 tūkst. reika­lavimus atitinka, 49,5 tūkst. – pasirengę siekti atitikti reikalavimus, o apie 15 tūkst. smulkiųjų pieno ūkių to daryti neketina.

Investicijų poreikis

Investicijų poreikis ūkiams modernizuoti ir restruktūrizuoti, siekiant visiškai atitikti ES reikalavimus, įvairiuose ūkiuose svyruoja nuo 3,5 iki 500 tūkst. Lt, priklausomai nuo karvių skaičiaus. Minimalus investicijų poreikis vienai karvei siekia nuo 870 litų iki 3,7 tūkst. litų.

Kitaip negu daugelyje pieno gamybos ūkių, pagrindinių Lietuvos pramonės įmonių, superkančių daugiau kaip 90 proc. visos žaliavos, techninis lygis yra aukštas ir prilygsta ES šalių įmonėms.

Per 5 metus už realizuotą pieno produkciją gauta 6 mlrd. 57,7 mln. Lt pajamų, tuo tarpu pieno gamintojams už pieną per tą patį laikotarpį išmokėta tik 2 mlrd. 769, 6 mln. Lt (45,7 proc.).

Rinkos reguliavimo priemonės

Iki įstojimo į ES pieno gamintojų pajamoms palaikyti iš nacionalinio biudžeto buvo skirtos tiesioginės išmokos už karves: 2002 m. – 19 mln., 2003 m. – 52 mln., iki 2004 balandžio 30 d. – 48,3 mln. litų. Pieno perdirbimo įmonėms žaliavinio pieno kainoms palaikyti skirta: 2002 m. – 11 mln. Lt, 2003 m. – 56 mln. Lt, 2004 m. – 29, 4 mln. Lt eksporto subsidijų. Per 2005 metų 8 mėnesius išmokėta 34,1 mln. Lt eksporto subsidijų.

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvoje pradėjo veikti ES rinkos reguliavimo priemonės. Pieno sektoriuje tai yra pieno gamybos kvotos su tiesioginėmis išmokomis už kvotinio pieno kiekį ir mokesčiai už viršytą pieno kvotą, pieno ir jo produktų bendrosios rinkos organizavimo priemonės, t. y. intervenciniai sviesto ir lieso pieno miltelių pirkimai, privataus saugojimo subsidijos, eksporto subsidijos, lieso pieno panaudojimo gyvulių pašarams ir kazeino gamybai subsidijos, parama sviesto ir grietinėlės naudojimui, parama skatinant pieno ir jo produktų vartojimą mokymo įstaigose.

Supirkimo kainų mažėjimą dėl mažėjančių intervencinių sviesto ir lieso pieno miltų kainų buvo numatyta kompensuoti tiesioginėmis išmokomis už kvotinio pieno toną.

Tiesioginės išmokos už kvotinį pieną 2004–2005 metais sudarė 48 Lt/t.

2005 m. spalio 28 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-509 pakeista tiesioginių išmokų už kvotinį pieną mokėjimo tvarka. Dabar išmokos mokamos iš valstybės biudžeto lėšų, skirtų Kaimo rėmimo programai, už 2004–2005 kvotos metais gamintojų parduotą pieno kiekį (neviršijant jiems nustatytų kvotų ribų), o turintiems pardavimo perdirbti kvotą – išlygintą pagal turimos kvotos nustatytąjį pieno riebumą. Išmokos dydis – 48 Lt /t.

Išmokos mokamos 2 etapais: 2005 m. lapkričio ir gruodžio mėn. – pareiškėjams už parduotą pieno kiekį, ne didesnį kaip 5 tūkst. kg – 100 proc., kitiems pareiškėjams – 25 proc. priklausančios sumos. Likusi su­ma jiems bus išmokėta per 2006 m. sausio–balandžio mėnesius.

2006 m. buvo numatyta mokėti 86 Lt/t, 2007 m. – 78 Lt/t, tačiau galutinai dėl išmokų dydžių dar nenuspręsta.

2005 m. lapkričio 29 d. žemės ūkio mi­nist­ro įsakymu dar tais pačiais metais visa išmokų suma turi būti išmokėta žemdirbiams, kurie 2004–2005 kvotos metais pardavė iki 1 000 t pieno (jie sudaro net 99,9­ proc. visų pieno gamintojų). Kitiems gamintojams, kurie pardavė daugiau kaip 1 000 t pieno (jų Lietuvoje yra 73), 2005 m. teko 75 proc. jiems priklausančių išmokų, o likusi suma bus išmokėta 2006 metų pradžioje.

Ateities siekiai

Pieno ūkiai, norintys ir toliau tiekti pie­ną rinkai, turi sutvarkyti karvių laikymo, melžimo ir pieno laikymo vietas. Siekdami atitikti šiuos reikalavimus, pieno gamintojai gali pasinaudoti Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonėmis: “Standartų laikymasis”, “Pusiau natūrinių restruktūrizuojamų ūkių rėmimas”.

Vyresnio amžiaus ūkininkai gali pasinaudoti KPP “Ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės gamybos” priemone.