Paprastai ligoms jautriausi jauni ir labai produktyvūs gyvuliai. Daugiausia nuostolių gyvulių augintojai patiria dėl medžiagų apykaitos sutrikimų. Kiek gyvuliai nepriauga svorio ar neduoda pieno, esant slaptai ligos formai, nustatyti sunku. Augintiniais rimtai susirūpinama, tik pastebėjus susirgimo požymių. Slaptus ligos požymius galima nustatyti, ištyrus kraują, šlapimą. Todėl žiemos ir pavasario mėnesiais patartina paimti dalies bandos gyvulių kraujo mėginius mineralinių medžiagų, baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitos lygiui organizme nustatyti. Tokių tyrimų rezultatai labai vertingi ne tik dėl ligos diagnozės, bet ir dėl to, kad leidžia prognozuoti jos eigą.

Norint įvertinti gyvulių sveikatos būklę ir užbėgti ligoms už akių, reikėtų nustatyti, ar nesutrikusi organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyra. Mat visos biocheminės reakcijos organizme vyksta, dalyvaujant fermentams, kurie gali veikti kaip katalizatoriai, tik esant tam tikrai vandenilio jonų koncentracijai (pH) organizme. Sveikų gyvulių kraujo pH yra pastovus. Vienodą kraujo pH palaiko organizmo buferinės sistemos. Jas veikia į organizmą su pašarais patenkantys šarminiai bei rūgštiniai elementai ir organinės rūgštys. Didžiąją dalį šarminių elementų sudaro K, Na, Ca, Mg, o rūgštinių – Cl, P, S. Šių elementų kiekis pašaruose kinta, priklausomai nuo dirvų tręšimo mineralinėmis trąšomis lygio.

Vykstant medžiagų apykaitai, organizme nuolat susidaro rūgštūs produktai. Irstant angliavandeniams, gaminasi piruvo ir pieno rūgštys; riebiosioms rūgštims – sviesto, hidrooksisviesto, acetacto rūgštys; skylant baltymams – sieros ir fosforo rūgštys. Iš organinių rūgščių, kurios nesuyra organizme, yra oksalo rūgštis. Jos turtingi cukrinių runkelių lapai. Šiauduose esanti benzoinė rūgštis taip pat išlieka stabili.

Rūgštūs pašarai yra visi grūdai ir jų atliekos (išskyrus sojos), saladinas. Nustatyta, kad rūgščiose dirvose auginami pašarai turi daugiau rūgščių elementų negu auginami neutralaus pH dirvožemyje. Pastebėta, kad 3–6 mėn. šeriami daug sviesto rūgšties turinčiu silosu galvijai suserga acidoze. Ligą sukelia organizme skylančių organinių rūgščių (pvz., pieno rūgštis) perteklius. Acidozė išsivysto ne tik dėl medžiagų apykaitos sutrikimų. Ją sukelia ir plaučių ligos ar širdies nepakankamumas.

Silpna kompensuota acidozė pasireiškia apetito sumažėjimu, apatija, koma. Jei silpna kompensuota acidozė sukelia tik lengvus distrofinius pakitimus parenchiminiuose organuose, tai stipri acidozė yra sunkių degeneracinių pakitimų gyvulio lyties organuose, kepenyse, inkstuose, širdyje priežastis.

Kartais gyvuliai gali susirgti ir dėl per didelio kraujo šarmingumo – alkalozės, kuri taip pat, kaip ir acidozė, gali būti metabolinė ir respiracinė. Pirmoji ligos forma ištinka dėl šarminių elementų pertekliaus ir chloridų stokos, antroji – dėl plaučių hiperventiliacijos, apsinuodijus CO. Susirgę alkaloze gyvuliai vemia, yra apatiški, labai dirglūs, jaučia silpnumą, neturi apetito, išskiria daug šlapimo, dreba jų raumenys.

Trumpalaikiai organizmo pH nukrypimai į vieną ar į kitą pusę galimi tik 0,1–0,2 ribose.

Nuo pH normos nukrypus daugiau kaip 0,4, organizmas nebegali egzistuoti.

Kokia organizme šarmų ir rūgščių pusiausvyra, tiriama LVA neužkrečiamųjų ligų katedroje. Pagal tyrimo rezultatus gyvulių savininkams teikiamos gyvulių priežiūros ir šėrimo rekomendacijos.