03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2005/12
Ūkininkavimas – mano darbas, aistra ir hobis
  • Jurga ZALECKIENĖ, „Mano ūkis“, Žemutinė Saksonija, Vokietija
  • Mano ūkis

Kai ūkininkui gimsta sūnus, tėvai jam uždeda akmenį ant krūtinės, kad vaikas išmoktų dejuoti ir skųstis, o vėliau, užaugęs, išsiprašytų didesnių subsidijų iš valdžios – toks kalambūras sklando tarp Vokietijos ūkininkų. „Visi žemdirbiai keikia gyvenimą iš prigimties“, – tikina puikų humoro jausmą turintis ūkininkas Janas Gustavas Henis (Jan Gustav Hennies), su šeima gyvenantis ramiame Eime miestelyje, Žemutinėje Saksonijoje.


Iš kartos į kartą perduodamas šeimos ūkis šioje vietoje dokumentais patvirtintą amžių skaičiuoja per 400 metų. Erdvus, akmenimis grįstas kiemas, senoviškos vokiškos architektūros gyvenamasis namas, kruopščiai išpuoselėtas gėlių darželis, tolėliau stūksantys gamybiniai pastatai, didžiuliai garažai – taip atrodo tipiška ūkininko sodyba. 

„Net nežinau, kaip jus priimti: kaip kolegas, ar kaip konkurentus? – prisipažino Gustavas jo kieme susibūrusiems lietuviams žemdirbiams. – Kai griuvo siena su Rytų Vokietija, mes pasižiūrėjome į jų ūkininkus ir pasijuokėme, kad jiems reikės dar mažiausiai 20 metų plušėti, kol pasieks mūsų lygį. Deja, jie mus aplenkė jau po trejų metų. Kai lankiausi Lietuvoje, likau nepatenkintas – per geri ūkiai“.


Gustavo sūnus Janas studijuoja Giotingeno universitete žemės ūkį. Jo tikslas – tapti ūkininku. Netrukus vaikinas keturioms savaitėms važiuos į Rusiją, rinks medžiagą diplominiam darbui apie tos šalies žemės ūkį. Dukra Enrike tėvo pykčiui irgi nori studijuoti žemės ūkį, puikiai vairuoja traktorių ir kombainą. „Gerai, kad nors žmona Mariane turi gerą darbą, ji – mokytoja. Iš ko daugiau, jei ne iš jos algos, gyventume“, – šypsosi Gustavas.

Ūkis Lenkijoje – brangus hobis

Vokietijoje ūkininkas turi 140 ha žemės, dešimt kartų didesnis jo ūkis įkurtas Lenkijoje – 1 500 ha. Vokietijoje 1 ha nuoma kainuoja 500 eurų, o Lenkijoje ūkininkas sakosi atsiskaitąs už žemę kviečiais – po 250 kg/ha. Ūkio Lenkijoje statusas – uždaroji akcinė bendrovė, kurios 100 proc. akcijų priklauso Gustavui. Yra samdomas direktorius ir 14 darbuotojų (realiai žemės darbus dirba 7 iš jų). Visi pinigai, investuoti Lenkijoje, buvo apmokestinti Vokietijoje (savų pinigų ūkininkas investavo 35 proc. viso ūkio kapitalo, kitos lėšos – skolintos). Gustavas pasakoja, kad jam labai įdomu stebėti į Vokietiją atvažiavusius lenkus: jie negali patikėti, kad čia nėra spynų, visos durys atviros, o sutemus ir nespėjus baigti darbų, traktorius su raktais spynelėje gali būti paliekamas tiesiog vidury lauko (nėra ko slėpti, ir lietuviams tai kelia nuostabą).

Pats šeimininkas į ūkį Lenkijoje važiuoja kas dvi savaitės ir praleidžia ten 2–3 dienas. „Esu aistringas ūkininkas. Ūkis Lenkijoje – mano hobis. Natūralu, kad hobis daug kainuoja, ir pelno iš jo nereikia tikėtis“, – šypsosi Gustavas, prisipažindamas, kad 1997 m. rudenį perimdamas Lenkijoje bankrutavusį ūkį tikėjosi, kad ten bus mažiau popierizmo. Deja, pasirodė, kad ir ten biurokratija veikia, o pirmieji ūkininkavimo metai nešė tik nuostolius. Gustavo tvirtinimu, pirmaisiais ūkininkavimo metais jis prarado 1 mln. zlotų, antraisiais dar tiek pat. Atsigauti pradėjo tik nuo 2001 m., kai užderėjo fantastiškai geri derliai.

Vokietijoje derliai didesni

Žemutinėje Saksonijoje, kur ūkininkauja Gustavas, klimatas palankus žemdirbystei. Per metus iškrenta 650 mm kritulių, ir jie būna tolygiai pasiskirstę. Šiemet užderėjo neblogi kviečių derliai. Gustavas skirtinguose laukuose kūlė nuo 8,5 iki 10,5 t/ha kviečių. Ūkininko tvirtinimu, nė vienas grūdas iš šio regiono nenueina intervenciniams supirkimas, mat apylinkėse yra daug stambių malūnų. Šiemet už duoninius kviečius mokama 85 eurai/t.

Vokietijoje Gustavas grūdus parduoda ne tiesiogiai malūnams, o per tarpininkus (mat jo kiekiai per maži), o Lenkijoje – tiesiogiai perdirbėjams. „Turiu susiradęs netoli Ukrainos sienos didelį malūną. Man užmoka į priekį už 500 tonų grūdų ir dar patys produkciją išsiveža“, – gyrėsi ūkininkas. Cukrinių runkelių (jų Vokietijos ūkyje augina 20 ha) prikasė po 60 t/ha, iš vieno hektaro gavo 10 tonų baltojo cukraus. Lenkijoje cukrinių runkelių augina 320 ha, ten derliai mažesni – 46 t/ha. Javų Lenkijoje prikūlė 7,4 t/ha. Abiejuose ūkiuose užderėjo geri rapsų derliai – žieminių rapsų kūlė po 4,2 t/ha (pernai – net po 4,8 t/ha). Vasarinių rapsų visai neaugina. 

Dėl pasėlių apsaugos nuo ligų ir kenkėjų žemdirbį konsultuoja Augalų apsaugos tarnybos specialistai. Vieno hektaro kviečių pasėlio apsauga kainuoja apie 200 eurų. Prieš dešimtmetį ūkininkas visus pasėlius tręšdavo tik skystomis trąšomis, dabar barsto karbamidą.

Traktorius kvepia blynais

Žemės ūkio techniką Gustavas perka kartu su kaimynais, nes jo ūkis yra per mažas. Ūkyje išrikiuoti John Deere traktoriai. „Vieniems patinka blondinės, o man – John Deere“, – bando išsisukti nuo klausimo Gustavas, bet čia pat prisipažįsta, kad šios firmos technika prekiauja jo geras draugas. Ūkyje Lenkijoje irgi dirba tik John Deere.

Gustavo kaimynas taip pertvarkė traktorių, kad šis galėtų važiuoti su rapsų aliejumi. Dyzelino reikia tik varikliui paleisti, kai pasiekiama darbo temperatūra, perjungiama į aliejų.  Įranga kainavo 2 000 eurų, bet dabar jis važinėja pigiai ir kvepia blynais (dyzelino litras kainuoja 1,15 eurų, o šaltai spausto aliejaus litras – 0,65 euro). Aliejumi varomos technikos našumas nekrenta, tik reikia sumažinti tepalų keitimo intervalą. „Kiek tokia technika laikys, dar anksti pasakyti, mat nėra patirties“, – priduria ūkininkas.

Žemės ūkio technikos remonto paslaugos itin brangios (55 eurai+PVM už darbo valandą), tad ūkininkas stengiasi remontuoti techniką savo jėgomis. Pasak Gustavo, tobulėjant technikai, vis sunkiau perprasti mechanizmus, ypač elektroninės dalys sudėtingos, ir be specialisto išsiversti sunku.

Ūkininkas turi agroserviso ir transporto įmonę, daug uždirba aptarnaudamas cukraus fabriką (veža iš jo žemes). Pagal sutartį iš gyvenvietės išveža nuotėkų dumblą (šlamą). Anksčiau veždavo iš popieriaus fabriko celiuliozę. „Teikiamos serviso paslaugos – tai galimybė papildomai užsidirbti. Dabar ūkius gali plėsti tik tie, kurie turi papildomų pajamų, pavyzdžiui, gerai uždirba pardavę žemę prie miesto. Bet geriausia tiems, kas turi dieduką ar bobutę su gera pensija“, – vėl viską juokais nuleidžia Gustavas.

Žemdirbiai ar popierių gamintojai

Vokietijoje Gustavas gauna apie 260 eurų/ha išmokų, o Lenkijoje – apie 100 eurų/ha. Kasmet, nepriklausomai nuo ūkio dydžio, žemdirbiai gauna nuolaidą 10 000 l kuro (25 eurocentų kompensacija už 1 l kuro). Gustavas tvirtina, kad visa parama turėtų būti panaikinta, tada nebūtų dirbtinai palaikomas žemas kainų lygis ir viskas stotų į savo vietas. Žemdirbys sakosi pavargęs nuo gausybės tikrintojų (valstybė turi teisę visai nemokėti išmokų, jei ūkininkas nesilaiko nustatytų reikalavimų) ir begalės dokumentų pildymo ir tvarkymo. „Mes jau pasidarėme ne žemės ūkio produktų, o popierių gamintojai“, – juokauja žemdirbys. Buhalterinę ūkio apskaitą tvarko konsultacinė firma (per metus tai ūkininkui kainuoja 7 000 eurų). Vokiečių konsultacinė firma iš Hamburgo tvarko ir ūkio Lenkijoje buhalteriją (tai kainuoja 10 000 eurų).

Vokietijoje ūkininkai moka 40 proc. pelno mokestį (Lietuvoje to nėra). Tiesa, jei pelnas investuojamas į žemės ūkio techniką ar ūkį, mokesčių mokėti nereikia. Už socialinę apsaugą moka pats žemdirbys. Gustavas kas mėnesį moka po 400 eurų pensijos įmokų ir už sveikatos draudimą. „Įdomiausia, kad kai dviese su žmona nueiname pas gydytoją, tai man pasako ateiti po savaitės, o žmona pagarbiai iš karto kviečiama į kabinetą“, – socialinę diskriminaciją „įžvelgia“ ūkininkas.

Didžiausias ekonomikos augimas ir ūkininkų klestėjimo amžius buvo 1970–1980 m. „Žmonės tada atsitiesė po karo, dirbo daug net šeštadieniais ir sekmadieniais. Valgydavo po kumpį per pietus ir po du kumpius vakarienei, – su nostalgija prisimena Gustavas. – Kartais pagalvoju, kad gal esame paskutinė ūkininkų karta... Juk pigių maisto produktų galima importuoti.“

Gustavo sūnus Janas nusiteikęs optimistiškiau. „Žmonių vis daugėja, ir visi jie nori valgyti. Esu įsitikinęs, kad žemdirbio profesija amžina. Be to, senka kuro atsargos, o tai reiškia, kad atsiveria didžiulės galimybės bioenergetiniams augalams auginti. Jau dabar daugelis žemdirbių investuoja į biodujų įrenginių statybą“, – sako studentas, kurį žemdirbio profesija žavi įvairiapusiškumu ir ūkininkų solidarumu. Gal tėvas pamiršo jam kūdikystėje užridenti akmenį ant krūtinės?