Išskirtiniame Lenkijos krašte žemės ūkiu, daugiausia pienininkyste, verčiasi apie 700 ūkininkų. Pasak Punsko valsčiaus viršaičio Vytauto Liškausko, savivaldybės pieno gamintojai nusipelnė pagyrų, mat net 25 proc. viso Lenkijos pieno pagaminama Palenkės, į kurią įeina ir Punsko valsčius, vaivadijoje (iš viso kaimyninėje valstybėje yra 16 vaivadijų). Tačiau džiaugsmą dėl gerėjančių gyvulių produktyvumo rezultatų ir besiplečiančių pieno ūkių apkartina pieno kvotų apynasris. Manoma, kad jau šiemet Lenkija viršys jai suteiktą beveik 9 mln. tonų kvotą ir mokės baudas. V. Liškausko teigimu, kai kurie Punsko ūkininkai pagamino dvigubai daugiau pieno nei suteikta kvota, o valsčiaus kvota jau dabar viršyta 50 proc. „Viliamės, kad šalies pieno kvota nebus viršyta ir ūkininkai finansiškai nenukentės“, – į Punską atvykusiai Lietuvos pienininkystės sektoriaus atstovų delegacijai sakė valsčiaus viršaitis. Už virškvotinio pieno kilogramą teks mokėti 0,20 Zl (0,17 Lt) baudą, tačiau jei nacionalinė kvota nebus viršyta, sumokėti pinigai bus grąžinami. Beje, Lenkijoje leidžiama kvotų prekyba. Šiemet 1 kg kvotos kainavo 0,8–1 Zl (0,69–0,87 Lt). Pernai jos kaina siekė keliasdešimt grošų. Padidinę bandas pieno gamintojai gailisi, kad, tikėdamiesi gauti kvotą iš nacionalinio rezervo, delsė įsigyti trūkstamos kvotos iš atsisakiusių pieno verslo ūkininkų. Šalyje galioja tokia tvarka, kad papildomos kvotos iš rezervo gali prašyti tik tokie gamintojai, kurie suteiktą kvotą viršija 5 tūkst. kg. Kvotas administruoja Rinkos reguliavimo agentūra.

Punskiečiai pieną parduoda vienai iš didžiausių Grajovo kooperatinei pieno perdirbimo įmonei, kuri už 1 kg moka daugiau kaip vieną zlotą. Tiekiantiems daugiau kaip 30 tūkst. kg pieno per mėnesį gamintojams, pieno supirkimo kaina padidinama 0,05 zloto. Metų pabaigoje, paprastai lapkričio ir gruodžio mėnesiais, kooperatyvo nariams, priklausomai nuo gauto pelno, kaina padidinama dar 0,10–0,20 zloto. Žiemos ir vasaros metu pagaminto pieno kaina skiriasi 10 grošų (8–9 centais).

Per pastaruosius metus tradiciniai Punsko ūkiai, kuriuose buvo auginama ir vištų, ir kiaulių, ir avių, ir karvių, restruktūrizavosi. Smulkūs pieno tiekėjai pasitraukė iš pieno gamybos, suteikdami daugiau galimybių plėstis šeimos ūkiams. Vidutinio valsčiaus ūkio plotas 22 ha. „Smulkių, 1–5 karvių, laikytojų labai mažai. Visa pieno gamyba koncentruota 20–50 karvių šeimos ūkiuose“, – teigė V. Liškauskas.

Punske gaminti pieną apsimoka

Punsko valsčiuje ūkininkaujantis Jurgis Kraužlys valdo 40 ha žemės (didžiausi plotai skirti žolynams ir kukurūzams), laiko 25 melžiamas karves ir tiek pat telyčių. Vidutinis karvių produktyvumas apie 5 500 kg. Per dieną primelžiama apie 300 kg pieno, tačiau pienovežis į ūkį atvažiuoja kas antrą dieną. Prieš trejus metus jis pasinaudojo jauniems ūkininkams skirta palūkanų lengvata ir pasiėmė banko kreditą 15 metų. „Paskolos grąžinimui bankas suteikė dvejų metų atostogas, reikėjo mokėti tik 1,4 proc. palūkanas“, – dzūkuodamas pasakojo punskietis. Už gautą paskolą pastatytas naujas 32 vietų tvartas. Ūkininko teigimu, pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama naujiems pastatams statyti be galo sudėtinga, paprasčiau už ES pinigus įsigyti techniką.

Prieš trejus metus J. Kraužliui buvo suteikta 80 tūkst. kg pieno kvota. Rengdamas verslo projektą banko paskolai gauti, jis numatė bandą plėsti, todėl papildomai iš nacionalinio rezervo gavo 55 tūkst. kg pieno kvotos, tačiau kitąmet, išsiplėtus bandai, kvotos pritrūks. Šaknis svetimame krašte įleidęs lietuvis nuogąstauja, kad daugiau kvotos iš rezervo jis negaus, todėl teks pirkti. Pagal kvotų administravimo taisykles, jei gamintojas neįvykdo 75 proc. papildomai suteiktos kvotos, 20 proc. paimama į nacionalinį rezervą. Jei kvota parduodama be ūkio, 5 proc. taip pat paimama į rezervą.

Ūkininko bandoje daugiausia holšteinų fryzų veislės karvių, visi gimę buliukai paauginami ir parduodami. „Buliukus apsimoka parduoti. Už sveriantį ne mažiau kaip 60 kg veršelį galima gauti 360 Zl, mėsiniai ir mišrūnai superkami dar brangiau – po 10 Zl už 1 kg gyvo svorio“, – apie papildomas pajamas pasakojo punskietis. Jo teigimu, įsigyti prieauglio supirkėjai atvažiuoja net iš Varšuvos.

Nors Jurgio augintinės laikomos palaidai ir melžiamos melžimo aikštelėje, tačiau dar daug rankų darbo prie gyvulių šėrimo. Visi pašarai (šienainis, kukurūzų silosas, šienas ir koncentratai) dalijami rankomis. Dviese su žmona ūkininkaujantis punskietis auginti daugiau gyvulių negu telpa karvidėje neketina. „Pragyventi iš tiek karvių įmanoma, o apsikrauti darbu nesinori, nes vaikai dar maži“, – lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį tvirtino ūkininkas. Verstis pienininkyste jis pradėjo nuo trijų karvių prieš dešimt metų.

Inhibitorių bijo kaip velnias kryžiaus

Kitas Punsko krašto pieno gamintojas trisdešimtmetis Petras Puzanskas ūkį perėmė iš tėvų ir dabar augina 46 karves, tiek pat prieauglio. Kaip ir jo kaimynas, P. Puzanskas gavo lengvatinę paskolą naujai karvidei. Daugiau kaip 300 tūkst. Zl (261 tūkst. Lt) kainavęs 60 vietų tvartas iš tolo švyti. Šalia jo baltuoja šienainio ritiniai ir nepriekaištingai suslėgti siloso kaupai. Konservuoti pašarai tvarkingai atpjaunami specialiu atpjautuvu. P. Puzanskas neslėpė, kad naudota vokiška technika patikimai veikia, todėl pirkti naujų mašinų neverta. Lenkijoje klesti prekyba naudota užsienietiška technika.

Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnai, pamatę Lenkijos lietuvio melžyklą, tuoj pat uždraustų jam pardavinėti pieną, mat ji nuo karvių guoliaviečių neatskirta aklina siena, kaip to reikalaujama Lietuvoje. „O kam ją reikia atskirti? Mes sąmoningai taip melžyklą įrengėme, kad žiemą aikštelės nereikėtų papildomai šildyti, taigi ir išlaidų mažiau“, – projektą argumentavo Petras.

Paklaustas, kur tiriama pieno sudėtis ir kokybė, jaunas ūkininkas gūžtelėjo pečiais. „Pieno mėginius paima pienovežio vairuotojas du kartus per mėnesį, o kur jie tiriami, aš ir nesidomėjau“, – į klausimą atsakė Petras. Jis tikino, kad jokių nesusipratimų dėl pieno tyrimų rezultatų nebuvo, o ir kodėl turėtų būti, juk pieninė – pieno gamintojų nuosavybė. Ūkininkas tvirtino, kad pienas atitinka ekstra klasės reikalavimus, taigi dėl kokybės didelių rūpesčių nėra. „Tik inhibitorių bijau kaip velnias kryžiaus“, – šyptelėjo P. Puzanskas. Pagal galiojančią tvarką, radus antibiotikų, į pienovežio rezervuarą supiltą pieną užteršęs ūkininkas privalo kompensuoti už visą jame buvusį kiekį ir sumokėti baudą. Mėginys inhibitoriams nustatyti imamas kiekvieną kartą. „Be to, pienas iš prasižengusio gamintojo nesuperkamas dvi savaites. Dėk jį, kur išmanai“, – apie melžimo klaidų pasekmes pasakojo Petras. Jo teigimu, užteršę pieną ūkininkai turi nemažai problemų dėl jo realizacijos. Gerai, jei kaimynas augina kiaules, kurioms ir sušeriamas nesupirktas pienas.

Nors Petras nekontroliuoja karvių produktyvumo, nes tai daryti nėra privaloma, tačiau ilgai negalvodamas vardijo savo piendavių primilžius. „Kiekvieną dieną tupinėdamas aplink tešmenį, apie karvę sužinai daugiau nei tai, kiek ji duoda pieno“, – būtinybės kontroliuoti produktyvumo nemato ūkininkas. Vidutiniškai jo augintinės per metus duoda daugiau kaip 6 tūkst. kg pieno ir primilžiai vis didėja. Petras sako, kad 130 tūkst. kg kvotos jam tikrai neužteks, dar reikės kone tiek pat.

Gyvulius jis šeria nesivadovaudamas niekieno patarimais. P. Puzanskas sako, kad per tiek metų (prie karvių jis dirba nuo mažens) apie gyvulius jis sužinojo viską, net ir tai, ko jokiame vadovėlyje nerasi. Tiesa, kad perimtų ūkį, Petras trejus metus mokėsi žemės ūkio mokykloje.

ES išmokos vos padengia padidėjusias išlaidas

Kaip ir Lietuvos žemdirbiai, Lenkijos lietuviai su išgąsčiu žiūri į nuolat brangstantį kurą (A95 markės benzino litras kainuoja 4,5 Zl, maždaug 0,8 Zl brangiau negu anksčiau), trąšas, pesticidus, elektrą ir vandenį. Kartu su dviem sūnumis 120 ha valdantis Juozas Chmieliauskas teigė, kad ES tiesioginės išmokos už dirbamos žemės plotą vos padengia padidėjusias išlaidas.

Ūkininkai į modernią karvidę, kurioje karvės laikomos ant gilaus kraiko, investavo beveik 1 mln. zlotų (870 tūkst. Lt). Chmieliauskai augina 60 karvių, tačiau bandą ketina plėsti iki 80. „Reikia didinti gamybą, nes viskas brangsta. Kas žino, kokios kainos bus kitais metais, gal ir tų 80 karvių nepakaks, gal reikės visą 100 laikyti. Pieno kaina kol kas tenkina, bet jei ir toliau taip viskas brangs, ji turės būti didesnė“, – nėra garantuotas ateitimi punskietis. J. Chmieliauskas nemato jokių galimybių plėstis, nes žemės trūksta, o tie, kurie pasitraukia iš žemės ūkio gamybos, už 1 ha prašo 7–10 tūkst. zlotų (6,09–8,7 tūkst. Lt).

Dėl pieno kvotų viršijimo jis taip pat nerimauja, bet sako, kad jei taip atsitiktų, pieną turės kur padėti – ūkyje auginama 40 paršavedžių (pienui, kuriuo girdomos kiaulės, suteikta tiesiogiai vartoti kvota). Deja, pastaruoju metu auginti kiaules nuostolinga: jų supirkimo kaina nuo 5,5 Zl (4,78 Lt) sumažėjo iki 3,5 Zl (3,05 Lt) už gyvo svorio kilogramą.

Skirtingai negu kaimynai, Chmieliauskai kontroliuoja karvių produktyvumą, nors tai ir brangu: už vieną karvę tenka pakloti 80 Zl per metus (68,6 Lt). Jie taip pat ketina pasinaudoti ES fondų parama Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti. „Paraišką pateikėme dar vasarį, bet iki šiol jokio atsakymo negavome“, – nerodydamas didelio susierzinimo teigė J. Chmieliauskas.

Prieš dvejus metus pieno ūkį jis patikėjo savo sūnui, o pats apsiėmė tik kiaules prižiūrėti. Nors ir atitrūkęs nuo pienininkystės, vyresnysis Chmieliauskas neabejojo, kad naujoje karvidėje darbo kur kas mažiau, nes įrengtos automatinės kombinuotųjų pašarų šėryklos. Tandemo tipo Westfalia  aikštelėje įrengtos aštuonios melžimo vietos. Melžimo įranga pati diagnozuoja slaptus mastitus, o kompiuteriai apskaito kiekvienos karvės produktyvumą.

Maža Lietuva didelėje Lenkijoje

Keliaujant po lietuviškąjį Lenkijos kraštą, sunku patikėti jog jau esi užsienyje. Lietuvą primena ne tik kaimų pavadinimai: Ožkiniai, Kampuočiai, Agurkiai, Burokai, Kreivėnai ir kiti (iš viso 33 kaimai). Čionykščiai gyventojai stengiasi kalbėti tik lietuviškai: su dzūkišku akcentu (XV a. krašte įsikūrusių lietuvių šaknys Merkinėje ir Punioje) ir lenkiškais intarpais tariami žodžiai skamba šiek tiek juokingai, tačiau punskiečiai to nesigėdija, greičiau atvirkščiai – didžiuojasi ir kartais patys iš savęs pasijuokia. Svarbius Lietuvai įvykius jie įamžina irgi savaip: šalies Nepriklausomybės atkūrimo datai pastatytas įspūdingo dydžio akmuo, o šalia pasodintas Laisvės ąžuolynas.

Jau keli šimtmečiai Punske laikomasi 1597 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijos išleisto Žygimanto III dokumento nuostatų. Svarbiame punskiečiams rašte sakoma, kad Punsko parapijos klebonu gali būti skiriamas „ne tiktai lietuvis, bet ir lietuvių kalbą mokantis“. Punsko kraštas nuo XV amžiaus iki 1795 metų priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Po Pirmojo pasaulinio karo Punsko apylinkės gyventojai pareiškė norą priklausyti atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei. Krašto pasiuntiniu Vilniaus konferencijoje 1917 metais buvo Punsko kunigas dekanas Motiejus Simonaitis, tačiau dėl politinių sumetimų nuo 1920 metų Punskas ir jo apylinkės priklauso Lenkijai.

Valsčiuje gyvenantys lietuviai nuolat pabrėžia faktą, kad 1897 m. Seinų vyskupu paskirtas poetas, kalbininkas, matematikas Antanas Baranauskas. Jis buvo pirmasis vyskupas, iškilmingo įšventinimo Seinų katedroje metu į tikinčiuosius prabilęs lietuviškai. Žymus lietuvis mirė 1902 m. Jo amžinojo poilsio vieta – Seinų katedros koplyčia. Prieš šešerius metus mieste buvo atidengtas paminklas A. Baranauskui.