- Dr. Zita BARTKEVIČIŪTĖ, LVA
- Mano ūkis
Nagrinėjant karvių šėrimo problemas, dažniausiai pabrėžiama aprūpinimo baltymais svarba. Tokia nuostata visuotinai pripažinta ir, sudarant racionus, į ją visuomet atsižvelgiama. Tačiau būtina kontroliuoti aprūpinimą ir kitomis maisto medžiagomis, kadangi jos karvėms lygiai taip pat svarbios. Viena iš tokių medžiagų yra krakmolas.
Krakmolo skaidymo produktai naudojami pienui sintetinti, taip pat teikia energiją didžiojo prieskrandžio mikroflorai ir visiems organizme vykstantiems apykaitos procesams. Pastaraisiais metais daugelyje ūkių atsisakius šakniavaisių – pagrindinio lengvai pasisavinamos energijos šaltinio, krakmolas tapo dar svarbesniu karvių racionų komponentu.
Pirmiausia šiek tiek apie patį krakmolą. Tai polisacharidas, sudarytas iš daug gliukozės molekulių. Jis yra augalų rezervinė medžiaga. Sėklose, grūduose jis sudaro iki 70 proc., o vaisiuose, gumbavaisiuose – iki 25 proc. visos masės. Krakmolas yra įvairaus dydžio (0,002–0,15 mm) grūdeliai, kurių forma ir sudėtis priklauso nuo augalo rūšies. Grūdelius sudaro du skirtingi polisacharidai: amilozė, kuri sukaupta grūdelio branduolyje, ir amilopektinas, išsidėstęs išorinėje grūdelio dalyje. Įvairių pašarų krakmolas yra skirtingų cheminių ir fizinių savybių. Jos labiausiai priklauso nuo amilazės ir amilo pektino santykio bei grūdelių dydžio. Varpinių grūdų, bulvių krakmole amilozė sudaro 20–25, o amilopektinas – 72–80 procentų.
Galvijų didžiajame prieskrandyje mikroflora gali suskaidyti iki 99 proc. su pašarais patekusio krakmolo. Tačiau jis virškinamas labai įvairiai, kartais krakmolo virškinamumas siekia vos 40 proc. Tam įtakos turi pašaro (žaliavos) ir gyvulio rūšis, taip pat krakmolo kiekis racione. Avižų, kviečių grūdų, bulvių krakmolą prieskrandžio mikroorganizmai suskaido daug greičiau negu kukurūzų grūdų. Mat juose yra daugiau lengvai skylančio amilopektino, o kukurūzuose – amilozės, kuri yra kitokios struktūros ir dėl to sunkiau fermentuojasi. Skaidymo greičiui turi įtakos ir pašaro ruošimo būdas, cheminių medžiagų naudojimas, buvimo prieskrandyje trukmė. Silosavimas, kaitinimas, garinimas veikia krakmolo grūdelių konfigūraciją ir palengvina jo skaidymą.
Fermentuojant pašarų krakmolą didžiajame prieskrandyje susidaro lakiosios riebalų rūgštys – acto, sviesto ir propiono. Krakmolas, kuris atsparus skaidymui didžiajame prieskrandyje, plonosiose žarnose, veikiant gyvulio fermentams, suvirškinamas iki gliukozės. Čia jo virškinamumas siekia apie 70 proc.
Krakmolo kiekis racione ir jo skilimo greitis turi didelę reikšmę produktyvių karvių mityboje. Tvarkant jų šėrimą, į tai būtina atsižvelgti dėl kelių priežasčių, kurios siejamos su krakmolo skaidymo ir apykaitos ypatumais atrajotojų organizme. Pirmiausia, pieningos karvės su koncentratais gauna didelį krakmolo kiekį. Jeigu šis krakmolas lengvai suskaidomas didžiajame prieskrandyje, tai per trumpą laiką susikaupia labai daug lakiųjų riebalų rūgščių, ir prieskrandžio turinys smarkiai parūgštėja (iki 5,0–5,5 pH). Tokia terpė netinka prieskrandžio mikroorganizmams, nes jiems reikalinga beveik neutrali (6,5–6,8 pH) aplinka. Dėl pasikeitusių sąlygų jų aktyvumas silpsta, sutrinka dauginimasis, mikrobinių baltymų sintezė ir ląstelienos fermentacija. Jei tokia būklė užtrunka, atsiranda virškinimo sistemos ir medžiagų apykaitos sutrikimų. Karvės prastai ėda, mažai atrajoja, mažėja primilžis ir pieno riebumas, gali išsivystyti acidozė.
Jei koncentratų krakmolas yra atsparus skaidymui prieskrandyje, jį fermentuojant ne taip gausiai išsiskiria lakiųjų riebalų rūgščių, ir skaidymas tęsiasi ilgesnį laiką. Skylant atspariam krakmolui, mikroflora ir karvės organizmas tolygiau aprūpinami energija, mažiau kinta prieskrandžio turinio rūgštingumas, išvengiama fermentacijos sutrikimų.
Produktyvių karvių racionuose atsparus skaidymui krakmolas būtinas dėl dar vienos priežasties. Jau minėta, kad krakmolą didžiojo prieskrandžio mikroflora suskaido iki lakiųjų riebalų rūgščių. Iš jų didelę dalį sudaro propiono rūgštis. Ją kraujas nuneša į kepenis, kuriose rūgštis virsta gliukoze. Ši medžiaga gali būti atidedama organizme kaip atsarga, kuri vėliau naudojama kaip energijos šaltinis, o taip pat pieno laktozei sintetinti. Laktozė piene sudaro 4,5–4,8 proc., t. y. daugiausiai (su mažomis išimtimis), lyginant su kitų pieno komponentų kiekiu. Pieningoms karvėms gliukozės reikia daug – 3,5–4,0 kg per parą. Bėda ta, kad propiono rūgšties virsmo į gliukozę procesas ilgas ir reikalauja daug energijos, todėl dažnai jos nepakanka net ir toms karvėms, kurios yra gausiai šeriamos koncentratais. Dėl gliukozės stokos nutrūksta pieno sintezė, nors kitų jį sudarančių komponentų kraujyje pakanka.
Tačiau išeitį iš susidariusios padėties galima rasti. Mat krakmolas gali būti skaidomas ne vien tik didžiajame prieskrandyje. Jeigu jis nepakitęs patenka į plonąsias žarnas, yra virškinamas fermentų, ir taip gaunama gliukozė, nesusidarius propiono rūgščiai. Susidariusi gliukozė keliauja tiesiog į kraują. Toks virškinimas efektyvesnis, todėl gerokai daugiau gliukozės gali būti sunaudota pieno laktozei sudaryti. Taip sudaromos palankios sąlygos intensyviai pieno sintezei. Taigi karvėms reikalingi pašarai, turintys skirtingų savybių krakmolo.
Atsparaus skaidymui didžiajame prieskrandyje krakmolo ir bendras jo kiekis pašaruose yra labai skirtingas. Be to, jo skaidymo lygis gali kisti, priklausomai nuo šėrimo lygio, suėdamo pašaro kiekio ir jo virškinamumo. Jeigu pašaras didžiajame prieskrandyje susilaiko trumpai, tai suskaidoma mažesnė krakmolo dalis. Ir atvirkščiai – ilgai būnant pašarui prieskrandyje, krakmolo suskaidoma daugiau. Tam įtakos turi pašarų subrendimo laipsnis, paruošimo būdas ir kiti veiksniai.
Lentelėje pateikti duomenys rodo, kad varpiniai javai turtingi krakmolu, bet jis beveik visas suskaidomas prieskrandyje. Tuo tarpu ankštinių grūduose atsparaus krakmolo yra daugiau. Ypač atsparūs (apie 40–45 proc.) skaidymui yra kukurūzų ir cheminėmis medžiagomis paveikti grūdai.
Taigi siekiant, kad produktyvios karvės pieno sintezei gautų visų reikiamų komponentų, jų racionai turėtų būti sudaryti iš pašarų, turinčių skirtingų fizinių ir cheminių savybių maisto medžiagų.
