Pradėjus šią sistemą taikyti, iš gyvulių augintojų pasipylė skundai, kad jie likę apgauti. Mat supirkėjai pažadėję vienokią sumą, o realiai sumokėta daug mažesnė. Supirkėjai paprastai jiems nurodo tik bazinę R3 klasės kainą už mėsą, o augintojai tikisi, kad tokią kainą ir gaus, nors realiai pieno-mėsos galvijai patenka į žemesnes O ar P klases.

Iki tol dažniausiai buvo mokama už gyvąjį svorį, ir tik kelios žemės ūkio ministro įpareigotos skerdyklos nuo 2002 m. gegužės 1 d. mokėjo už produkciją pagal skerdenų kategorijas ir klases.

Kilus tam tikrai sumaiščiai, ŽŪM parengė ministro įsakymą, kad į gyvulių pirkimo-pardavimo sutartis įmonės privalo įrašyti ne tik bazines R3, bet visų klasių kainas, taikomas visoms galvijų kategorijoms. Tai padės susiorientuoti gyvulių augintojams, o gyvulių supirkėjams nebeliks galimybės piktnaudžiauti susidariusia padėtimi.

Kokybė, kainos ir nauja sistema

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvoje, kaip ir visoje ES, yra naudojama vieninga skerdenų vertinimo sistema, o kokybė vertinama pagal raumeningumą ir riebumą. Yra numatytos 6 raumeningumo (S, E, U, R, O, P) ir 5 riebumo (1, 2, 3, 4, 5)  klasės. Gyvuliai pagal amžių ir lytį skirstomi kategorijomis: A kategorijai priklauso buliai iki 2 metų, B – vyresni kaip 2 metų, D – karvės, E – telyčios. Pasak GPK skerdenų padalinio vadovo Maniaus Stuglio, kuo raumenų daugiau, o riebalų mažiau, tuo mėsa geresnė. Taigi geriausios kokybės yra S klasės raumeningumo ir 1 klasės riebumo mėsa, prasčiausios – P5 kategorijos galvijiena.

Pagal ES reglamentus turi būti skelbiama R3 klasės mėsos bazinė kaina. Tuo tarpu Lietuvoje, GPK duomenimis, R klasės gyvulių yra labai mažai, vyrauja kur kas prastesnė O ir visai prasta P klasės galvijiena.

Agrarinės ekonomikos instituto specialistas Albertas Gapšys pastebi, kad rudeninis atpigimas būdingas ir kitoms Europos šalims, tačiau, kai Lietuvoje gyvulių trūksta, perdirbėjai galėtų šia padėtimi nepiktnaudžiauti ir palaikyti augintojus.

Profesorius Č. Jukna įsitikinęs, kad šalies skerdyklos ir perdirbėjai, siekdami ūkininko sąskaita pralobti, liks be žaliavos. Juk augintojau turi galimybę parduoti galvijus kitų šalių supirkėjams, kurie mielai superka veršelius, juos paaugina ir parduoda kaip O klasės skerdenas, dažniausiai trečiosioms šalims (už tai dar gauna ir solidžias eksporto subsidijas).

Galvijiena į trečiąsias šalis išvežama ir iš Lietuvos. GPK duomenimis (įmonė vykdo tik bulių eksporto priežiūrą), į trečiąsias šalis išvežta 43 372 bulių mėsos.

Didėja veršelių eksporto apimtys. Per aštuonis mėnesius išvežta 48,3 tūkst. galvijų, iš jų 37,4 tūkst. veršelių iki 80 kg svorio. Gyvų galvijų eksportas sudarė sąlygas konkurencijai, kurios anksčiau nebuvo.

Tuo tarpu Mėsos perdirbėjų asociacijos prezidentas Vidmantas Tamulėnas pastebi, kad įmonių Lietuvoje daug (ŽŪM duomenimis, šalyje veikia 101 galvijų ir kiaulių skerdykla), jos visos tarpusavyje konkuruoja, tad ir sukaupti didesnių finansinių išteklių nepajėgia. Pasak jo, įmonės lanksčiai reaguoja į rinkos pasikeitimus.

Česlovas Jukna pažymi, kad kol nėra vadinamosios kritinės masės geros kokybės galvijienos, perdirbimo įmonėms ji mažai naudinga. „Jei kemši dešreles, tai ne taip ir svarbu, ar sumali pamėlusią karvę, ar geros kokybės bulių, rezultatas tas pats. Ekonomiška tvarkyti tik didelius kiekius kokybiškos mėsos. To siekia ir mūsų, ir kitų Europos šalių perdirbėjai, kuriems jautienos labai trūksta “, – teigia profesorius.

ŽŪM specialistų nuomone, neverta net diskutuoti, kas mūsų augintojams ir visai mėsos pramonei naudingiau – gyvų gyvulių ar mėsos eksportas. Akivaizdu, kad didesnė nauda yra išvežti mėsą ir jos gaminius, nes eksportuodami perdirbtą produkciją sukuriame daugiau darbo vietų šalies žmonėms.

Pirmąjį šių metų pusmetį Lietuva į ES išvežė 5,307 tūkst. t mėsos (pernai– 2,796 tūkst. t), daugiausia – šviežios ir atšaldytos galvijienos (4,690 tūkst. t).

Į Rusiją ir Baltarusiją per pirmąjį pusmetį Lietuva eksportavo 4,311 tūkst. t mėsos (iš jos šviežios ir atšaldytos galvijienos – 4,271 tūkst. t, kiaulienos – 39 t).

Statistikos duomenys

VĮ ŽŪIKVC Gyvulių registro duomenimis, grynaveislių mėsinių karvių 2003 m. buvo tik 689, mišrūnų – 3 081. Šiemet per sausį ir balandį karvių žindenių skaičius šoktelėjo nuo 4 776 iki 5 682.

RIS duomenimis, mėsinių galvijų bandos struktūroje karvės žindenės (grynaveislės ir mišrūnės) sudaro 8 proc., telyčios ir buliai – po 46 proc. Bendras mėsinių galvijų skaičius metų pradžioje siekė 57 902, arba 6 proc. nuo visų gyvulių registre įregistruotų galvijų skaičiaus. ŽŪM duomenimis, metų pradžioje buvo 946 tūkst. galvijų.

Problemos gilios, bet įžvalgų stinga

Pasak profesoriaus Česlovo Juknos, problemų mėsinės galvijininkystės sektoriuje daug, jos nėra taip lengvai ir greitai išsprendžiamos. Įžvalgų į šią dieną trūko ir politikams, ir perdirbėjams, ir patiems žemdirbiams bei jų savivaldos organizacijoms, kurios ilgą laiką rūpinosi tik grūdų ir cukrinių runkelių augintojais. Pakėlus grūdų kainas iki 700 Lt/t, visiškai buvo sunaikintas kiaulių ūkis, nes, gaunant „visą“ kainą už žaliavinę produkciją, nebeapsimokėjo tęsti grandinės ir šerti gyvulius. Profesorius tai įvardija kaip labai netoliaregišką poziciją. „Buvo aišku, kad be veislininkystės, be konkurencingos gyvulininkystės Lietuvoje nieko nebus, – su nuoskauda kalbėjo profesorius. – Man nesuprantami ir tam tikri ŽŪR specialistų pareiškimai, kad nereikia remti mėsinės galvijininkystės, nes esą iš pieno ūkio gaunama daugiau pajamų“.

Agrarinės ekonomikos produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys stebisi ir dabartine kai kurių Žemės ūkio rūmų atstovų neigiama reakcija į tai, jog mėsos perdirbėjai pradėjo teikti kreditus ūkininkams, kad jie galėtų investuoti į galvijų ūkį. Pasak jo, pieno ūkis tai pradėjo daryti kur kas anksčiau, todėl tame sektoriuje pažanga daug didesnė.

Tuo tarpu mėsos perdirbėjai su šia iniciatyva vėluoja beveik dešimčia metų. Specialistas mano, kad ši šaka tikrai pelninga ir perspektyvi. Visa problema ta, kad iš pradžių į ją reikia daug investuoti, o rezultato tenka laukti kelerius metus. Pasak jo, iš pradžių buvo apsirikta manant, kad galvijininkystei labiau tinka Rytų Lietuvos nederlingos žemės, tačiau neįvertinta aplinkybė, jog tuose rajonuose žmonės neturtingi, todėl ir tokios brangios šakos nepajėgia plėtoti. Taigi pirmieji galvijininkyste verstis pradėjo Šiaulių, Tauragės, Marijampolės, Šilutės rajono ūkininkai.

Sektoriaus pranašumai

Pasak profesoriaus Č. Juknos, per gyvulį iš to paties ploto galima gauti žymiai daugiau pajamų, sukurti didesnį nacionalinį produktą. Pasak jo, galvodami apie šalies žemės ūkio ateitį, kursą turime sukti į gyvulininkystę. Į ją turi būti orientuotas ir pagrindinis augalininkystės potencialas, kaip daroma išsivysčiusiose šalyse. Augalininkystė plėtojama tik ten, kur žemės labai derlingos. „Mėsinės galvijininkystės plėtra leistų racionaliai panaudoti šalies žemę ir gamtos sąlygas, intelektualinį potencialą, regioninės plėtros ypatumus.

Gyvulininkystė padeda didinti užimtumą, apkrauna skerdyklas, perdirbamąją pramonę, darbo ciklas apima daug grandžių, o valstybei mokama daug mokesčių“.

Profesorius teigia, kad Lietuvos sąlygos labai panašios, kaip ir Danijoje ar Olandijoje. Olandijos plotas – 45 tūkst. kvadratinių metrų, ten auginama 4,5 mln. galvijų, 15 mln. kiaulių. Panašus ir Danijos plotas, ten auginama apie 20 mln. kiaulių ir 1,5 mln. galvijų. Lietuvos plotas – 65 tūkst. kvadratinių metrų, o galvijų skaičius nesiekia nė milijono, kiaulių – išauginama 1,7 mln. (laikoma 1,17 mln.).

Pasak Č. Juknos, prieš 20 metų olandai visiškai neaugino mėsinių galvijų, tačiau, kai pienas buvo pradėtas kvotuoti, jie su valstybės parama sėkmingai įsiveisė mėsinių galvijų bandų. Jo manymu, jei pajėgtume išpildyti karvių žindenių kvotą, iš ES gautume didžiules lėšas (900 Lt už karvę žindenę), kurios dabar iki ūkininkų neateina.

Pasak profesoriaus, labai svarbus yra ir pieno sektorius, tačiau karvių produktyvumas sparčiai kyla, gerėja šėrimas ir laikymo sąlygos, netrukus iš karvės bus melžiama vidutiniškai po 6–6,5 tūkst. kg per metus. „Taigi turėdami apie 360–380 tūkst. karvių, pagaminsime 2,5 mln. t pieno (ir tai jau su perspektyva, kad Lietuvai bus padidinta kvota). Norėdami išnaudoti šalies augalų resursus (apie 1 mln. ha žalienų plotus), turėtume mėsinių veislių karvių bandą padidinti iki 200 tūkst. Tai sudarytų apie 40 proc. visos karvių bandos. ES šalyse tokia banda vidutiniškai siekia 35 proc. visų karvių bandos“, – aiškino Č. Jukna. Jo manymu, būtina išlaikyti nacionalinę veislininkystę, o iš kitur įsivežti tik tiek medžiagos, kiek reikia selekcinėms programoms vykdyti.

Kitas svarbus momentas, Č. Juknos manymu, – didinti priesvorius, mažinti pašarų sąnaudas, piginti laikymo sąlygas. Profesorius neabejoja, kad turi būti plėtojama kiaulininkystė, o į visą gyvulininkystės panoramą turėtų integruotis ir avininkystė, žirgininkystė, triušininkystė bei kitos smulkesnės šakos.

Galimi variantai siekiant plėtoti galvijininkystę

LAEI specialistas A. Gapšys pastebi, kad, norint sėkmingai plėtoti galvijų verslą, reikia laikyti daugiau gyvulių (dabar dažniausiai laikoma iki 10 vienetų). Pasak jo, optimaliausias variantas būtų laikyti apie 100 galvijų. Jo manymu, geriausia nuo pieno ūkio pamažu pereiti prie mėsos. Pajamos iš pieno garantuoja apyvartines lėšas ir leidžia didinti karvių žindenių skaičių, mažinant pieninę bandą. „Paprasčiausia būtų pirkti mėsinių veislių sukergtas telyčias, kurios jau po 3 mėnesių galėtų apsiveršiuoti.

Už telyčias ŽŪM skiria 50 proc. vertės paramą (bet ne daugiau kaip 4 tūkst. Lt), o jeigu dar gavus ES investicinę paramą, tai jau visai sėkmingai galima šį verslą plėtoti. Pradėjus nuo nulio, pinigų reikia įdėti daug, o investicijos pradeda atsipirkti po 6–7 metų“, – galimus variantus vardijo LAEI specialistas.

Ūkininkas Virginijus Brezgys iš Plungės rajono Truikių kaimo sakosi prieš 3–4 metus pienines karves pradėjęs sėklinti su mėsinių (limuzinų) veislių bulių sperma, prieauglį pasilikdavęs, tad dabar jau turįs 24 žindenes. Tačiau, pasak jo, bandai susiformuoti dar reikia kelerių metų.

Prieš 1,5 metų ūkininkas pirko 8 aubrakų veislės telyčias ir grynaveislį bulių iš Dotnuvos eksperimentinio ūkio. „Kai įstojome į ES, su pienu nebevargau, pienines karves išpardaviau. Dirbu apie 20 ha žemės, dar 14 ha nuomoju. Labai plėstis nėra kur, nes miestas čia pat. Gyvus bulius (per metus apie 10–11 vienetų) parduodu mėsai, gaunu apie 4 Lt/kg. Auginu mišinius (avižas ir ankštinius), gaminuosi silosą, auginu 7 ha javų, 60–70 proc. ploto užima žalienos. Gyvulius laikau šiltame tvarte, pirkau fermą iš kolūkio, dabar rekonstruoju tvartą prieaugliui“, – apie savo veiklą pasakojo V. Brezgys.

Ūkio apskaitą veda žmona (abu yra baigę Žemės ūkio universitetą). Paklaustas, koks ūkio ekonominis balansas, Virginijus atsakė, kad pirkdamas telyčias, ėmė paskolą iš kredito unijos, ją jau grąžino. Pajamų gauna iš bulių, augina 1,5–2 ha bulvių ir jas parduoda (apie 10 tūkst. Lt). Dar turi 20 ha jauno miško. Nuo jo priežiūros taip pat šis tas lieka, o kur dar išmokos už žemę ir žindenes.

 
Šiuo metu ūkininkas laukia žinios iš NMA, ar gaus paramą pagal Nitratų direktyvą (projektą rengė abu su žmona). Tai pirmasis jų bandymas gauti Europos Sąjungos paramą.

Pasak Virginijaus Brezgio, jie gyvena visiškai neblogai, yra patenkinti ir išmokomis, ir verslu. Mėsinę galvijininkystę šeima pasirinko todėl, kad norėjo laisviau gyventi, nes auginti galvijus gana paprasta, nesi taip pririštas, kaip prie pieno ūkio.

Priimti Lietuvos Respublikos administracinio teisės pažeidimų kodekso straipsniai leis taikyti sankcijas įmonėms, nesilaikančioms su klasifikavimu susijusių teisės aktų reikalavimų. Gyvulių augintojams teks pamažu persiorientuoti prie naujosios apmokėjimo sistemos, kurios pagrindinis tikslas – teisingesnis apmokėjimas. Tuo pačiu tai skatins spartesnę galvijininkystės ūkių specializaciją į pieno ir mėsos gamybos ūkius.