„Parduodu žemės sklypą, labai tinkamą sodybai: prie miško, netoli teka upelis“ – taip viliojami potencialūs pirkėjai skelbimuose spaudoje. Gal ir Jūs dabar ieškote vietos sodybai? Tuomet paskaitykite, kokia ji, svajonių sodyba, turėtų būti.

Neapgalvotai įkurtose sodybose sun ku sėkmingai dirbti darbus ir išlaikyti tvarką. Vietą ūkininko sodybai reikia parinkti, atsižvelgiant į funkcinius, aplinkosauginius-estetinius ir techninius-ekonominius reikalavimus.

Dažniausiai specializuoto ūkio sodybos pastatai dideli, ūkininkas gamina prekinę produkciją, parduoda ją, perka reikalingas prekes. Jo gyvenimo būdas nesiskiria nuo miesto verslininko gyvenimo, o sodyboje nyksta daržai, šiltnamiai, sodai, nes tokiems dalykams ūkininkas nebeturi laiko. Gamybinės sodybos dalies išplanavimas ir apimtis jau šiandien primena vidutinį kolūkinių laikų gamybos centrą.

Vykdant funkcinius reikalavimus labai svarbu, kad iš sodybos būtų netoli važiuoti į visus laukus. Jei kuriatės naujai ir galite rinktis vietą sodybai, stenkitės įsikurti savo turimų žemių viduryje. Tik smulkaus ūkio sodybą geriau kurti sklypo pakraštyje, nes ją įkūrus viduryje, laukas per daug susiskaldo.

Ūkininkui svarbu, kad į sodybą vestų toks kelias, kuriuo būtų galima važiuoti visais metų laikais. Vadinasi, patogiausia, kai sodyba netoli gero kelio. Nors nereikėtų trobesių statyti prie kelio arčiau kaip 50 metrų. Be to, draudžiama statyti kelių sanitarinėse apsaugos zonose.

Gyvenamojo namo dydį nulemia keletas veiksnių: šeimos poreikiai, ekonominis pajėgumas, namo statybos vieta. Namas turi būti ne tik gražus, patogus gyventi, bet ir ekonomiškas. Ekonomiškumą lemia tokios išlaidos: namo statybos, įrengimo ir ilgametės jo eksploatacijos. Per didelio ploto namas reikalaus ir didžiulių išlaidų jam išlaikyti, o pasistatę per mažą gyvensime susispaudę. Lietuvos kaimo architektūrai būdinga tai, kad gyvenamieji namai, nepriklausomai nuo šeimos dydžio, buvo vienaaukščiai.

Sodybai kurti turi būti išrinkta kuo sausesnė ir nuotakesnė vieta. Geriausia statyti aukštesnėse vietose, toliau nuo upių slėnių, ežerų, užmirkusių bei šaltiniuotų vietų. Geriausias variantas – namus statyti sklypuose su nuolydžiu į rytų pusę.

Tikrinant vietos sausumą, reikia žiūrėti, kaip giliai laikosi podirvio vandens lygis, kuris ir šlapiuoju metų laiku (pavasarį ir rudenį) neturėtų būti aukščiau kaip per vieną metrą nuo žemės paviršiaus. Gruntinio vandens gylis nuo žemės paviršiaus išmatuojamas iškasus duobę ar išgręžus gręžinį. Kad sklypu būtų patogu naudotis, jame gerai augtų sodas ir dekoratyviniai želdiniai, turi būti sudarytos palankios sąlygos. Viena iš svarbiausių – tinkamas drėgmės kiekis augalams.

Projektuojant sodą ir želdinius, reikia žinoti, kad po vaismedžiais ir medžiais gruntinis vanduo turi būti ne arčiau kaip 1,5 m, po krūmais – 1,0 m, po vejomis, gėlynais, daržais – 0,5–0,8 m gylyje. Per daug drėgni sklypai sausinami drenažu, kasamos kūdros, įrengiamos vandens surinkimo duobės. Paprasčiausias būdas pažeminti gruntinį vandenį – tai žemiausioje sodybos vietoje iškasti kūdrą. Į ją, prisitaikius prie reljefo nuolydžių ir iškasus griovelius, galima suleisti paviršinį vandenį. Išsirenkant sodybai vietą, reikia tikrinti, ar bus galima toje vietoje rasti tinkamo vandens šuliniams.

Jei lauke nėra lygumos, kurioje tilptų visa sodyba, tai reikia ieškoti tokios vietos, kurioje būtų nors lygus kiemas ir lygi vieta trobesiams pasistatyti. Namas statomas aukštesnėje vietoje ir ne sklypo centre. Sklypo centre pastatytas namas suskaido teritoriją atskirais ploteliais, kuriuose sunku racionaliai išdėstyti kitus pastatus, sodą, daržą. Jei statomi tvartai gyvuliams, paukštidės, stoginės ir garažai technikai, reikia iš karto numatyti kelius technikai, gyvuliams išginti į ganyklas, vietas diendaržiams. Visi šie pastatai ir įrenginiai statomi atokiau nuo gyvenamojo namo ir nuo vyraujančių vėjų apsaugotoje pusėje. Pastatų orientacija klasikinė: gyvenamasis namas statomas taip, kad pagrindinė įeiga būtų nukreipta į pietus, o ūkinė – į šiaurę. Sodyba turi būti gerai matomoje vietoje, harmoningai derintis su kitais vizualiniais landšafto objektais.

Malonu gyventi prie upės ar ežero, kurių krantai sausi ir pakankamai lygūs. Taip pat malonumo ir naudos teikia netoli sodybos augantis sausas miškas, ypač jei jis tęsiasi nuo sodybos į vakarus, rytus bei šiaurę, nes tada užstoja nuo vėjų.

Sodybą statyti draudžiama vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoje ir zonoje, arčiau kaip 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos arba 100 metrų atstumu iki vandens kranto linijos. Mažesniu atstumu gali būti statomi arba rekonstruojami pastatai tik esamose sodybose. Yra dar ir kitų draudimų. Vietą sodybai reikia suderinti ir su atitinkamomis valstybės institucijomis šiose teritorijose: ryšių linijų, elektros linijų, dujotiekių ir naftotiekių bei jų įrenginių, aerodromų apsaugos zonose. Sodybai vieta parenkama toliau nuo oro bei elektromagnetinio teršimo ir triukšmą keliančių židinių.

Sodyba turi užimti menkesnės ūkinės vertės žemės naudmenas, nepažeisti melioracijos statinių. Ji neturi būti statoma ant drenažo sistemų. Geriausia parinkti vietą, kurioje nereikėtų atlikti brangiai kainuojančių žemės darbų. Rengiant sodybą, turi būti laikomasi priešgaisrinių reikalavimų (ne mažiau kaip 6–15 metrų atstumas tarp sodybos pastatų, 20 metrų nuo ūkinių pastatų iki lapuočių miško ir 50 metrų iki spygliuočių miško). Prie sodybos turėtų būti vieta, tinkama vandens telkiniui iškasti.

Jei norite labiau pasigilinti į sodybos vietos parinkimo ir namo įrengimo subtilybes, galite paieškoti knygynuose knygų apie „feng shui“ teoriją. „Feng shui“ pažodžiui – tai „vėjas ir vanduo“. Taip vadinasi mokslas Kinijoje, tiksliau, simbolių kalba, kuri nagrinėja, kaip ir kur statyti namus, kaip apstatyti kambarius. Pagal šį mokslą kiekvienas pastatas, siena, langas, kampas ir jų išdėstymas vėjo ir vandens atžvilgiu veikia skirtingai. Statant namą, didžiausią įtaką turi vanduo, t.y. upė, ežeras, tvenkinys ir kt. Svarbiausia, kad vanduo būtų „gyvas“ – švarus, tekantis, suteikiantis teigiamą energiją, o ne „negyvas“ – nešvarus, užterštas, stovintis.

Beje, įdomu tai, kad daugelis Rytų šalių tradicijų artimos ir senosioms lietuviškoms, kuriose taip pat yra išlikę nurodymų, kaip parinkti vietą sodybai, kur turi būti durys, į kurią pusę atgręžtas prieangis. Nieko Lietuvoje nestebina žmonės, apdovanoti ypatingu jautrumu juos supančiai aplinkai. Virgule tokie žmonės suranda vandenį, jie gali nurodyti ir namui statyti netinkamas vietas.

Tad kur nereikėtų statyti namo? Nereikėtų jo statyti virš požeminių vandens srautų, žemės lūžių, plyšių. Šias anomalias zonas junta gyvūnai. Pavyzdžiui, šunys, arkliai, karvės, kiaulės vengia anomalių vietų, o katės – priešingai. Ne vienas girdėjome, kad nereikia statyti namo ten, kur daug raudonųjų skruzdėlių – namas sudegs. Išties, ir perkūnas dažniau trenkia į anomalias zonas. Renkantis žemės sklypą namo statybai, galima pasinaudoti senovės Bavarijoje išbandytu metodu: įrengti jame skruzdėlyną – jei skruzdėlės neišsiskirstys, ieškokite kito sklypo. Virš požeminių vandenų srautų gerai auga ąžuolai, vyšnios, gluosnis, eglės, pušys.Tokių vietų nemėgsta obelys, kriaušės, lazdynai, alyvos, liepos.