03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2005/10
Vertingiausia – stabilumas
  • Virginija KRIVICKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Gamintojai norėtų bendradarbiauti su perdirbėjais ir daryti įtaką rinkai. Kaip tokį norą vertina perdirbėjai?

Neatmetame galimybės, kad apskritai kokie nors bendri projektai galimi ir svarstytini. Pirmiausia, mes turime būti partneriai, nes abiem pusėms labiausiai aktualus stabilumas. Vieni jo siekia parduodami produkciją, kiti – pirkdami. Bendradarbiavimo formos gali būti įvairios: gamintojai gali dalyvauti perdirbėjų bendrovėse kaip akcininkai, o ir perdirbėjai taip pat galėtų dalyvauti gamintojų organizacijose. Akcinės bendrovės įstatai leidžia labai daug. Kita vertus, ūkininkai gali „susidėti“, pasiūlyti gerą kainą ir nusipirkti kurią nors pieno bendrovę.

Ar neatsirastų tam kokių nors trukdžių? Juk gamintojai greičiausiai norėtų keisti supirkimo kainų politiką?

Žinoma, kol gamintojas parduoda, tai jis vienaip mato visas problemas, tačiau jeigu jam reikėtų ir produktą pagaminti, kurį vartotojas norėtų ir galėtų pirkti, manau, kad požiūris labai greitai pasikeistų. Ar tik neišgirstume, kad pienas Lietuvoje per brangus?

Duomenys liudija, kad šiandien gerų ūkių gamyba rentabilesnė ir pelno norma gerokai didesnė negu perdirbėjų. Turiu mintyse ne mėgėjišką ūkininkavimą, kai žmonės laiko 1–2 karves. Tokia veikla niekuomet nebus pelninga ir iš to neprasigyvensi, bet prisidurti prie atlyginimo tai visiškai tinkamas užsiėmimas, turintis savo ateitį. Visuomet atsiras norinčių supirkti tokį pieną, jeigu jis tinkamai pamelžtas, atšaldytas, jeigu tie žmonės sugeba išlaikyti kvotas. Netiesa, kai sakoma, kad smulkiųjų ūkių pienas nešvarus. Tai ne ūkio dydžio, bet žmogaus būdo bruožas. Jeigu jis apsileidęs, tai ir jo ūkis apleistas, nesvarbu, didelis jis ar mažas.

Bet mokama jiems gerokai mažiau...

Taip yra todėl, kad smulkaus ūkininko pieno kokybė prastesnė, mažiau riebalų, mažiau baltymų. Didelės fermos rūpinasi banda, šeria kitokiais pašarais, duoda įvairių priedų. Skiriasi ir jų sezoniškumas. Žmonės dažnai stebisi, kodėl vasarą pienas pigesnis, bet jie nepagalvoja, kad produktų vartojimas vasarą ir žiemą nesikeičia. Prasidėjus ganiavai, staiga visi ima pieną siūlyti, o kur jį dėti, kaip laikyti? Išauga produkcijos kaštai, nes ją reikia šaldyti, dirba kompresoriai, dirba šaldytuvai, elektra naudojama labai intensyviai. Kita vertus, smulkus niekuomet neprilygs stambiam, nes iš jo tą pieną reikia susirankioti mažais kiekiais ir tai brangiai kainuoja.

Iš kokių subjektų Jūsų įmonė perka pieną?

Trečdalį viso pieno perkame iš stambių, du trečdalius iš smulkių ūkininkų. Žinoma, patogiau ir pigiau pirkti pieną didesniais kiekiais, tačiau stambiųjų nėra tiek, kad užtektų jų produkcijos. Žemdirbiai, ypač smulkūs ir vidutiniai, dar turi daug erdvės augti ir kooperuotis. Dirbame su 5–6 kooperatyvais, apimame beveik visą Lietuvą, išskyrus Rytų Aukštaitiją. Manau, kad prie dabartinių kuro kainų tas pieno vežiojimas priešpriešiniais srautais yra pats neracionaliausias veiksmas. Perdirbėjams reikia sėsti prie derybų stalo ir šnekėtis, bet, matyt, kol kas dar visi gyvename gana gerai, kad atiduodame milijonus naftininkams už kurą.

Ar kooperatyvams mokate skirtingas, ar panašias kainas?

Iš esmės visiems kooperatyvams mokame panašias kainas, nes visi jie parduoda pieną panašiomis sąlygomis. Už pieną mes vidutiniškai mokame 12 centų už kilogramą daugiau negu kiti perdirbėjai. Tokia mūsų grįžimo į rinką kaina, bet mes nesiskundžiame ir nesakome, kad to pieno negalime perdirbti ir pelningai veikti. Tik norime pasakyti, kad ir kitiems rinkos dalyviams nederėtų skųstis. Ūkininkai neteisūs, kai jie sako, jog supirkimo kainos per mažos. Jeigu viską suskaičiuotume, tai matytume, kad mūsų kainos tokios pat, kaip ir Lenkijoje. Lietuva nėra ir nebus kokia atskira sala, pienas čia nekainuos nei daugiau, nei mažiau negu aplinkinėse šalyse. Gamintojai sako, kad brangsta kuras, bet jie neįvertina, kad šimtai perdirbimo įmonių mašinų surenka jų pieną, ir mums kuro brangimas daro nė kiek ne mažesnę įtaką negu jiems. Sakyčiau, kad padėtis rinkoje šiandien yra stabili, normali. Žinoma, galima ją išbalansuoti, galima daryti įtaką, kainas dirbtinai didinti ar mažinti, bet vienintelis racionalus kelias – ramiai dirbti. Ūkininkams verta galvoti, kaip jie galėtų stabilizuoti ar sumažinti savo sąnaudas, perdirbėjams – kaip jie galėtų tą padaryti.

Ekspertai kalba, kad kooperuotis būtina ne tik gamintojams, bet ir perdirbėjams, nes jų rinkoje yra per daug. Kokia Jūsų nuomonė?

Niekuomet nieko nebūna per daug. Visuomet atsiras naujų rinkos dalyvių, kurie turės gerų verslo idėjų, kurie sukurs naujų įmonių. Pasaulis seniai būtų likęs su trimis batų gamintojais ar su dviem rūbų siuvėjais, bet žmonių išradingumas yra beribis, ir jo į jokius rėmus neįsprausi.

O žemdirbiams, jei jie galvoja įsigyti perdirbimo įmonių akcijų, patarčiau kaupti informaciją, lavinti įgūdžius, nes reikia įvertinti, kokia tų bendrovių padėtis šiandien, kokia perspektyva po 5 metų. Tai labai rimtas užsiėmimas, prilygstantis žaidimui akcijų biržoje.

Kalbėjosi Virginija KRIVICKIENĖ
„Mano ūkis“