Suomijos ekologinių ūkių asociacija „Luomuliitto“ kitais metais minės savo veiklos dvidešimtmetį. Per pastaruosius dešimt metų ekologinių ūkių plotai šioje Skandinavijos šalyje plėtėsi itin sparčiai: nuo 20 tūkst. ha sertifikuotų pasėlių 1996 m. iki 160 tūkst. ha 2004 m. Dabar sertifikuoti ekologiniai pasėliai užima 7,3 proc. žemės ūkio naudmenų. Planuojama, kad 2010 m. ekologiški pasėliai užims 15 proc. dirbamos žemės ploto.

Didžiausius ekologinių pasėlių plotus – per 60 tūkst. ha – užima žolės, po jų – avižos (25 tūkst. ha), kviečiai (9 tūkst. ha), miežiai (8 tūkst. ha), rugiai (7 tūkst. ha). Ekologiškos bulvės auginamos 506 ha plote, juodieji serbentai – 396, braškės – 198, svogūnai – 74, morkos – 46 ha plote.

Iš gyvulių ir paukščių pirmauja ekologiškai auginamos dedeklės vištos – jų Suomijoje auginama beveik 75 tūkstančiai. Ekologiškai auginamų galvijų priskaičiuojama 12 tūkst., melžiamų karvių – 5 tūkst., avių – 2,8 tūkst., kiaulių – 2,5 tūkstančio.

Vidutinis ekologinio ūkio dydis – šiek tiek per 30 ha. Suomija yra bene toliausiai į Šiaurę nutolusi žemės ūkio šalis, todėl vegetacijos periodas čia trumpas. Pietinėje šalies dalyje jis tęsiasi šešis mėnesius, o šiaurinėje – vos du tris mėnesius. Aktyvių temperatūrų suma 1 300–400oC (palyginimui, Vokietijoje – 2 000–1 600oC, Ispanijoje – 2 800–2 400oC), todėl ypač kruopščiai turi būti parenkamos kuo trumpesnės vegetacijos veislės. Šaltas klimatas turi ir savų privalumų: daugybė kenkėjų ir ligų sukėlėjų paprasčiausiai negali išgyventi atšiauriomis sąlygomis. Suomijos pasėliai yra vieni iš sveikiausių Europos Sąjungoje.

Ūkininkauti ekologiškai žemdirbiai ypač aktyviai buvo pradėti raginti nuo 1990 m. Per penkiolika aktyvios agitacijos metų pasiekta, kad beveik kiekvienoje Suomijos maisto prekių parduotuvėje galima rasti įvairių ekologiškų produktų.

Ekologinių ūkių kontrolė

Suomijoje yra kelios organizacijos, kurios inspektuoja ir sertifikuoja ekologinius ūkius. Žemės ūkio ir miškų ministerija organizuoja ekologiškos produkcijos patikrą ūkiuose, taip pat kontroliuoja ir importą. Kartu šį darbą atlieka dar ir trys vyriausybinės tarnybos: Augalų produkcijos priežiūros centras, Kaimo departamentas (susidedantis iš 15 darbo ir ekonomikos vystymo centrų) ir Nacionalinė maisto tarnyba, kontroliuojanti ekologiškų produktų gamybą ir prekybą jais. Atskira kontrolės tarnyba rūpinasi alkoholiniams gėrimams gaminti naudojamų produktų sauga. Suomijoje tradiciškai gaminama daugybė nacionalinių alkoholinių gėrimų, kurių gamybai naudojami ekologiški produktai. Kartu su nacionaline maisto tarnyba dirba muitinė, kontroliuojanti produkcijos srautą iš trečiųjų šalių. Autonominėje Alando salų provincijoje ekologiškų produktų gamybą, prekybą jais ir importą kontroliuoja regioninė salų savivalda.

Suomijoje produkcijos gamybos standartai grindžiami Tarybos reglamentu 2092/91. Be jų, yra dar ir kitų reikalavimų, kuriuos privalo įvykdyti ūkiai, kad būtų pripažinti ekologiniais, pavyzdžiui, kad visame ūkio plote būtų ūkininkaujama ekologiškai.

Kaimo departamento darbą kontroliuoja ir audituoja Augalų produkcijos priežiūros centras. Šis centras rūpinasi ir reguliariais inspektorių mokymais. Kiekvienais metais visus ekologinius ūkius bent vieną kartą aplanko inspektorius. Tikrinama, ar auginimo technologijos, produkcijos kokybė ir dokumentų tvarkymas atitinka keliamus reikalavimus. Inspektoriai turi teisę paimti dirvos ir augalų produkcijos mėginius ir ištirti, ar ūkyje nenaudojama uždraustų produktų. Papildomos patikros žiemą vykdomos ekologinės gyvulininkystės ūkiuose, kurių metu ypatingas dėmesys skiriamas gyvulių laikymo sąlygoms.

Ekologiniai ūkiai ir ūkininkai registruojami centriniame duomenų banke. Sertifikuotų ūkių ir ūkininkų duomenų bazė bei visa informacija apie ekologišką sėklą laikoma Augalų produkcijos priežiūros centre. Ekologiškos produkcijos duomenų bazė yra kaupiama Integruotoje administravimo ir kontrolės sistemoje (IACS). Ekologiškų maisto produktų gamintojų ir importuotojų yra apie pusė tūkstančio.

Nacionalinė maisto tarnyba, dirbanti prie Žemės ūkio ir miškų ministerijos, inspektuoja ir sertifikuoja ekologiškų maisto produktų gamintojus ir importuotojus iš trečiųjų šalių, taip pat vykdo bendrąją maisto kontrolę. Ekologiškų maisto produktų gamintojai, kaip ir augintojai, tikrinami bent vieną kartą per metus. Įtariant galimus pažeidimus, gamintojai tikrinami papildomai.

Ekologiškų produktų rinka

Suomijoje gyvena apie 5,2 mln. gyventojų. Didžioji jų dalis (beveik 70 proc.) susitelkę didžiuosiuose miestuose: Helsinkyje, Turku ir Tampere. Kitas šalies plotas yra palyginti retai apgyvendintas. Logiška, kad prekyba ekologiškais produktais taip pat koncentruota didmiesčiuose, nors tokių produktų įmanoma įsigyti visose šalies parduotuvėse. Suomijoje yra keletas mažmenininkų, kurie specializuojasi ekologiškų produktų prekyboje. Pagrindiniai mažmeninės prekybos tinklai Suomijoje yra „Kesko“, „Spar“, „Tradeka“, „Stockmann“, „Wihuri Group“, „S-Group“. Dauguma ekologiškų produktų parduodama supermarketuose (88 proc.). Tiesioginiai pardavimai, prekyba specializuotose parduotuvėse ir maitinimo įstaigose sudaro likusius 12 proc. Vidutiniškai didžiosiose maisto prekių parduotuvėse galima rasti nuo 300 iki 500 įvairių ekologiškų produktų. Asortimento įvairovė priklauso nuo parduotuvės dydžio, vietovės ir, be abejo, vartotojų aktyvumo.

Ekologiški produktai ypač greitai populiarėja įvairiose kavinėse. Kavinės dalyvauja specialioje perėjimo į ekologiško maisto gamybą programoje – pernai tokioje programoje dalyvavo per 100 viešojo maitinimo įstaigų. Pereinančios į ekologinę programą virtuvės gauna pažymėjimus, patvirtinančius jų statusą – tai gali būti svarbu lankytojams, besirūpinantiems savo sveikata.

Ekologiški produktai sudaro vieną procentą visų šalyje parduodamų maisto produktų; per metus jų parduodama už 70 mln. eurų. Ekologiškų produktų pardavimai didėjo iki 2002 m. Tada kilimas beveik sustojo, nuolat auga tik ekologiško maisto vaikams, kavos ir pomidorų pardavimai.

Ekologiškų produktų reklama ir informacijos apie juos skleidimu rūpinasi „Finfood Luomu“ organizacija. Pagrindiniai informacijos sklaidos taškai – vaikų darželiai, mokyklos, parduotuvės ir viešojo maitinimo įstaigos. Gyventojų apklausos duomenimis, dauguma suomių labai teigiamai vertina ekologišką maistą. 20 proc. gyventojų yra nuolatiniai ekologiškų produktų vartotojai, 40 proc. ekologiškus produktus perka nereguliariai, 40 proc. jų visai neperka.

Kodėl žmonės perka ekologiškus produktus? Pirmiausia dėl to, kad nori valgyti sveiką maistą, neapdorotą jokiais cheminiais produktais. Antroji svarbi priežastis – vis stiprėjantis gyventojų suvokimas, kad privalu saugoti gamtą. Apklausų duomenys rodo, kad pirkėjai sąmoningai renkasi ekologiškus produktus galvodami apie tai, kad jie išauginti neteršiant aplinkos. Dalis pirkėjų renkasi ekologiškus produktus dar ir todėl, kad jie yra puikios kokybės ir išlaikę natūralų skonį: Suomijoje įprasta mėgautis skaniai paruoštu maistu, o virimas ir kepimas namuose dar nelaikomas atgyvena. Ruošiant tradicinius patiekalus, ekologiški produktai yra nepakeičiami.

Dalis pirkėjų renkasi ekologiškus produktus dėl tam tikrų jų savybių, išskiriančių juos iš įprastų produktų. Pavyzdžiui, ekologiškas pienas yra vienintelis nehomogenizuotas pienas Suomijos rinkoje, todėl visada yra nuolatinių tokio pieno pirkėjų.

Javų ir česnakų augintojas

Ekologiškai ūkininkaujančio ūkininko Eino Ketola ūkis nuo Helsinkio nutolęs 50 km, aplinkui yra daug mažų miestelių. Ūkininkas dirba per 100 ha žemės: 22 ha nuosavos ir 95 ha nuomojamos. Vieno hektaro nuomos kaina – 250 eurų (862,5 Lt). Augina javus ir česnakus. Ūkyje laikomasi penkerių metų sėjomainos: dvejus metus laikomi dobilai, tada sėjami kviečiai ar rugiai, po jų – ankštiniai, tada avižos. Pasak ūkininko, dobilus laikyti dvejus metus būtina, nes būtent jie puikiai užgožia piktžoles. Žinoma, jei dirva derlinga ir nepiktžolėta, dobilus užtenka laikyti vienerius metus. Dobilus ūkininkas užaria arba šienauja ir parduoda kaimynui, kuris augina karves. Beje, iš to paties kaimyno jis perka mėšlą, kurį vienerius–dvejus metus kompostuoja ir tada tręšia laukus.

Įvairių ekologiniams ūkiams sertifikuotų trąšų Suomijoje pakanka. E. Ketola savo dirbamas dirvas dar tręšia natūraliais apatitais (tai Suomijoje kasami mineralai – kalcio fosfatas, turintis fluoro arba chloro, fosforo trąšų žaliava), kurių viena tona kainuoja 130 eurų (448,5 Lt). Biotit – taip pat iš mineralų gaunamas produktas, kalio trąša. Į dirvas įterpiama dolomitmilčių, kurie prieš tai sumaišomi su kompostu.

„Piktžolės – ekologinių ūkių rykštė“, – įsitikinęs E. Ketola. Piktžolės iš pasėlių ravimos rankomis, naudojamas ir vadinamasis ugnies kultivatorius: piktžolių naikinimo dujomis agregatas. Sėjomaina ne tik padeda išlaikyti tinkamą dirvožemio struktūrą bei derlingumą, bet kartu yra ir prevencija nuo ligų. Ūkyje naudojama vienintelė biologinė augalų apsaugos priemonė – mykostopas. Ūkyje daugiausia auginamos suomiškos javų veislės; renkamasi pagal tai, kad būtų kuo trumpesnės vegetacijos. Javų vidutiniškai prikuliama po 3 t/ha.

Be javų, E. Ketola augina ir česnakus. Ropelės užauga 50–100 g svorio, iš hektaro prikasama per 10 tonų. Nukastos česnakų ropelės supilamos į kaproninius tinklelius-rankoves ir džiovinamos gana primityvioje džiovykloje su aktyviąja ventiliacija. Oras džiovykloms pašildomas saulės kolektoriumi. Pasak augintojo, už kilogramą ekologiškų česnakų ropelių jis gauna 12 eurų. Ūkininkas turi pirkėjų, kurie atvažiuoja tiesiai į ūkį – tai patys pelningiausi sandoriai. Dalis česnakų perdirbama – marinuojami. Ši produkcija pardavinėjama tik ūkyje. Iš javų grūdų malami miltai ir kruopos.

„Europos Sąjunga iš ūkininko padarė buhalterį“, – šypsosi istoriko išsilavinimą turintis, puikiai rusiškai ir angliškai kalbantis ūkininkas, turėdamas omenyje daugybę dokumentų, kurių reikia ūkiui sertifikuoti ir tiesioginėms išmokoms gauti. Ir prisipažįsta, kad tikslių skaičių reikia klausti jo konsultanto.