Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės pieno gamintojai taip pat skuba į ūkių plėtros traukinį, tam negailėdami pinigų: stovėti vietoje reiškia pasmerkti ūkį bankrotui. „Vienintelis kelias išlikti – didinti bandą, kitu atveju tektų užsidaryti. 50–120 karvių laikantys augintojai turi apsispręsti: arba plėstis, arba užsidaryti. Tie, kurie per pastaruosius 20 metų ūkių nemodernizavo, nepritaikė naujovių, neatitinka šiandienos reikalavimų ir priversti nutraukti pieno gamybą“, – sako Rolfas Vėderis (Rolf Vedder), kartu su žmona Uši (Uschi) auginantis 370 melžiamų karvių.

Nepaisydami didelių biurokratinių kliūčių, sutuoktiniai ketina bandą išplėsti iki 600 karvių. Ūkyje jau stovi naujas šaltasis tvartas. Ūkininko teigimu, Vokietijoje dėl išpūsto biurokratinio mechanizmo statybos atsieina labai brangiai: vien leidimas statyti naują karvidę jam kainavo 120 tūkst. EUR (414 tūkst. Lt). Viena karvės vieta naujajame tvarte įvertinta apie 4–5 tūkst. EUR (13,8–17,25 tūkst. Lt). Iš viso 600 vietų karvidė su 40 vietų karuselės tipo melžimo aikštele ir kita įranga kainavo 2,5 mln. EUR (8,63 mln. Lt).

Stambūs (240 ir daugiau sąlyginių gyvulių vienetų) ūkiai Vokietijoje prilyginami pramoniniams ūkiams, todėl jiems keliami ypač griežti reikalavimai. „Nė žingsnio negalime žengti, nesuderinę su visomis institucijomis. Ūkio apskaitos duomenys ir veiklos rodikliai yra kontroliuojami. Valstybinės institucijos gali bet kada juos patikrinti“, – neslepia susierzinimo vokietis, tačiau pripažįsta, kad nuo to niekur nepabėgsi, todėl geriau susitaikyti ir laikytis reikalavimų, nes kitu atveju gresia didelės baudos. Dalis Vokietijos ūkininkų savo noru palieka žemės ūkio verslą, nes neapsikenčia su įvairių dokumentų, apskaitos formų pildymo rutina. Paprastai toks popierinis darbas atsibosta vyresnio amžiaus žemdirbiams. Deja, imtis ūkininkavimo Vokietijos jaunimo neprikalbinsi už jokius pinigus. Sunkus darbas ir savaitgaliais, ir per šventes nevilioja ir pačių ūkininkų vaikų. Tik vienas kitas sutinka perimti tėvų verslą.

Konkurencinėje kovoje nepaisoma ir draugiškos kaimynystės saitų: R. Vėderis pusiau juokais linki kaimynams bankrutuoti arba siūlo atsisakyti pieno gamybos, mat tuomet jis galėtų išsinuomoti žemę, kuri šiose vietovėse ypač brangi, nes jos trūksta. „Ūkis įsikūręs regioniniame parke. 1 ha žemės kainuoja net 40 tūkst. eurų (138 tūkst. Lt), o už nuomą reikia mokėti ne mažiau kaip 700 EUR/ha (2 415 Lt/ha)“, – problemas vardija R. Vėderis. Besiplečiančio ūkio šeimininkas turi 10 ha nuosavos žemės, likusį plotą (270 ha) nuomoja. Tik 30 ha nuomojamo ploto sudarytos ilgalaikės (7 m) sutartys, kitos sutartys – tik vieneriems metams. „Sutinku, kad trumpalaikės sutartys rizikingos, bet kad ir visa žemės ūkio gamyba yra rizikinga. Jei galvotume pesimistiškai, jau seniai neūkininkautume“, – pozityviai į verslą žiūri vokietis.

Plėsdami ūkį mokosi iš klaidų

Prieš keturiasdešimt metų pradėję ūkininkauti Vėderiai teturėjo 4 karves. Palaipsniui plėtėsi karvių banda, vienas po kito dygo nauji pastatai, juos keitė modernios šaltos karvidės, keitėsi ir gyvulių auginimo technologija. Ypač daug eksperimentuota su prieauglio laikymo sistemomis. Po daugiamečių bandymų ūkininkai turi kuo pasigirti – iš 100 veršelių suserga tik vienas. „Paskutinis veršelis ūkyje nugaišo prieš 11 metų dėl viduriavimo“, – tikina R. Vėderis. Jis išsiaiškino, kad prieaugliui svarbu, jog aplinkos temperatūra kuo mažiau svyruotų, todėl vasarą ir žiemą veršelius reikia laikyti skirtingai.

Kiekvienais metais Vėderių ūkyje gimsta 350 veršelių. Paliekamos tik telyčaitės, o buliukai po savaitės parduodami. Ūkininkų teigimu, anksčiau didžiausia problema, dėl kurios patirdavo daugiausia nuostolių (apie 10 tūkst. EUR, arba 4,5 tūkst. Lt), – prieauglio kvėpavimo takų ligos. Iki 8 amžiaus dienos veršeliai būdavo laikomi po vieną atskiruose gardeliuose, po to sugrupuojami ir auginami ant gilaus kraiko, šeriami ir girdomi automatinėse šėryklose bei girdyklose. „Perkelti iš atskirų gardelių jaunikliai patirdavo didelį stresą: nauja aplinka, didelis amoniako kiekis, automatinis šėrimas ir girdymas. Visi šie veiksniai sukeldavo ligas“, – karčia patirtimi dalijasi R. Vėderis. Dabar grupėmis ir po vieną laikomi veršeliai girdomi bei šeriami tik rankiniu būdu. Šaltame prieauglio tvarte įrengta aktyvios ventiliacijos sistema, o žiemą, kai labai šalta, virš guoliaviečių nuleidžiamas uždangalas, kad veršialiams nepakenktų šaltas oras.

Gimę jaunikliai 8 dienas laikomi po vieną atskiruose lauko gardeliuose ir girdomi 3 kartus per parą po 1,5 l pieno. Ūkininkas nesugirdytas krekenas užšaldo. Nuo 1 iki 6 savaičių amžiaus veršeliai auginami plastmasiniuose nameliuose po 3–4 ir girdomi du kartus per dieną po 2 l pieno, savaitę prieš perkeliant į kitas patalpas prieauglis gauna tik 2 l pieno, o nuo 6 savaičių jo iš viso nebeduodama. Per 1,5 mėn. veršeliai išgeria apie 140 l pieno pakaitalų. Po to prieauglis perkeliamas į šaltą tvartą. R. Vėderio teigimu, veršeliai sėkmingai atjunkomi tik tuo atveju, jei gauna geros kokybės granuliuotų koncentratų. Ūkininkas tokią veršelių auginimo sistemą vertina ypač gerai, tačiau pripažįsta, kad užėjus lietingiems orams, aikštelė šalia namelių labai užsiteršia. Paprastai jie kreikiami vieną kartą per dieną. Jei blogi orai, susikaupusį aptvare mėšlą reikia išmėžti ne rečiau kaip kartą per savaitę, jei saulėta – pakanka 1 kartą per mėnesį. Iškėlus veršelius, teritorija, kurioje stovėjo namelis su gardeliu, kruopščiai išvaloma.

Nepirktų melžimo roboto

Vidutinis Vėderių piendavių primilžis 9 700 kg, 3,99 proc. riebumo ir 3,14 proc. baltymingumo pieno per metus. R. Vėderis pabrėžia, kad ūkyje siekiama padidinti pieno baltymingumą, nes kaina dviem trečdaliais priklauso nuo baltymų ir vienu trečdaliu nuo riebalų kiekio piene. Vėderių ūkyje pagamintas pienas parduodamas vienai Belgijos perdirbimo įmonei.

Kad produktyvumas būtų dar didesnis, 10 dienų po veršiavimosi karvės laikomos ant gilaus kraiko atskirai nuo kitų. „Produktyvumas vidutiniškai padidėja 400–500 kg per metus. Viena karvė duos gal tik 100, kita visu 1 000 kg pieno daugiau. Taip laikomos karvės gerai apsivaisina, todėl gimsta daugiau veršelių “, – nieko neslepia R. Vėderis ir veda į naują Westfalia 40 vietų melžimo aikštelę. Tiek daug karvių auginantis ūkininkas nė karto nepagalvojo apie melžimo robotą. „Gyvulį reikia matyti, stebėti ir jausti, tuomet mažiau problemų bus“, – įsitikinęs patyręs gyvulių augintojas.

Beje, vienintelės Vokietijoje melžimo įrangos gamintojos „Westfalia Surge GmbH“ atstovas Francas-Jozėsas Lichte (Franz-Joses Lichte) sakė, kad įmonėje robotų gamyba pernai buvo nutraukta. „Vokietijoje robotai neturėjo paklausos, nes buvo palyginti brangūs. Be to, kiekvienas gyvulys yra individualus, o mašina ir lieka mašina“, – teigė F. J. Lichte.

Anksčiau Vėderių ūkyje karvės buvo melžiamos 12 vietų melžimo aikštelėje. Melžimas trukdavo kone visą dieną, nes gyvuliai buvo laikomi skirtinguose tvartuose, todėl užtrukdavo juos suginti melžti. „Dabar daugiau kaip 350 karvių ryte pamelžiamos per 2 val., o vakare – per 1 val. 50 min. Melžiama labai greitai ir našiai“, – džiaugiasi pieno gamintojas. Paprastai be šeimininko karves melžia žemės ūkio mokyklų mokiniai, kurie ūkyje atlieka praktiką. Vienas iš jų nuvalo tešmenį, o kitas uždeda aparatus. „Kiekvienais metais į savo ūkius priimame po 4 mokinius. Jie padeda visus darbus nudirbti. Jaunimas kupinas jėgų ir nori pasirodyti, kad gerai dirba, – giria padėjėjus ūkininkas. – Mokiniams darbo diena prasideda penktą ryto ir baigiasi apie devintą vakaro. Kas antrą savaitgalį jie laisvi. Už darbą ūkyje praktikantai gauna neblogą atlyginimą“.

Kad melžėjams būtų lengviau atpažinti gydomas ar kitokių trūkumų (tris spenius ir pan.) turinčias karves, ant jų kojų uždedami skirtingų spalvų raiščiai. „Visi duomenys apie karves suvedami į kompiuterį, todėl gydomą karvę pati melžimo įranga neleis pamelžti, bet papildomos gyvulių atpažinimo priemonės labai praverčia, nes kartais gyvuliai pameta daviklius. Taigi išvengiama rizikos, kad inhibitorinis pienas pateks į bendrą talpą“, – pasakoja R. Vėderis. Tokių „ypatingų“ karvių bandoje yra 40.

Visi pašarai tiriami

Nors, pasak ūkininko, kontroliuoti karvių produktyvumą nėra privaloma, tačiau jie tai daro, nes ligos protrūkio atveju paskerdus nemažai gyvulių, produktyvumo kontrolės duomenys būtų kaip įrodymas draudimo bendrovei, kiek patirta nuostolių. Karvių pieningumo duomenys reikalingi ir subalansuotam racionui parengti. Pasak ūkininko, gavus atsakymą iš pieno tyrimų laboratorijos (Vokietijoje pieno galvijų produktyvumą kontroliuoja žemių laboratorijos), į ūkį kviečiamas Žemės ūkio rūmų šėrimo konsultantas. Išanalizavęs gautus duomenis, jis parengia naują šėrimo racioną. Iš kokių pašarų sudaryti racioną, pataria ir kombinuotųjų pašarų įmonės, iš kurios perkami pašarai, specialistas.

Kad racionas atitiktų gyvulių poreikius, ištiriamas viso pagaminto siloso maistingumas. „Ar jis geros kokybės, galima sužinoti ir iš pačių gyvulių. Reikia tik stebėti karvių mėšlo konsistenciją, – teigia ūkininkas. – Racione yra 60–65 proc. kukurūzų, 20–25 proc. žolių, 10 proc. cukrinių runkelių griežinių siloso, 4 proc. alaus daryklos atliekų, likusią dalį sudaro kombinuotieji pašarai“. Vokietijoje gaminama daug biodyzelino, todėl daug lieka rapsų išspaudų, kurios naudojamos gyvuliams šerti. Jų kiekis racione priklauso nuo kainos.

Vienas iš būdų plėstis

Kita Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės pieno gamintojų Vilio ir Ursulos Junkų (Willi ir Ursula Jünck) šeima atrado kitokį būdą plėstis – kooperuotis su kaimynais. „Mūsų ūkyje bus auginamos tik melžiamos karvės, o kaimynų – prieauglis. Dviejų ūkių kvotą sujungsime“, – planais dalijasi V. Junkas. Iš penkių sutuoktinių vaikų tik du ryžosi ūkininkauti, vienas iš jų – žemės ūkio mokykloje besimokantis Michaelis (Michael) – perims tėvų ūkį. Beje, Vokietijoje neleidžiama ūkininkauti žemės ūkio išsilavinimo neturintiems gyventojams.

Junkai valdo 70 ha žemės, iš viso ploto 25 ha užima žolynai, apie 28 ha kukurūzai, 10 ha kviečiai ir 6 ha rapsai. Ūkyje auginama 110 karvių, kurios per metus duoda vidutiniškai po 9 000 kg, 3,8 proc. riebumo ir 3,4 proc. baltymingumo pieno.

Ūkyje gaminamas labai geros kokybės pienas, kuriame yra tik 250 tūkst. somatinių ląstelių. Pastaruoju metu Vokietijoje rekomenduojama karves melžti su guminėmis pirštinėmis. Taip jos melžiamos ir Junkų ūkyje.

Gyvuliai auginami šaltuose su tinklo užuolaidomis tvartuose. Visas mėšlas kaupiamas po karvidėmis įrengtuose kanaluose, o po to išlaistomas laukuose. Statydami pastatus ūkininkai nesinaudojo ES fondais, tačiau gavo žemės valdžios paramą saulės kolektoriams ant karvidžių stogų įrengti. Ūkyje pagamintą ekologišką energiją superka šalies elektros tinklai. „Alternatyvi energija Vokietijoje superkama palyginti brangiai, o tokių įrengimų statyba remiama. Mus finansavo Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės valdžia“, – apie papildomą pajamų šaltinį pasakoja V. Junkas.

Karvės melžiamos 20 vietų „šonas prie šono“ tipo melžimo aikštelėje ir šeriamos pašarų mišiniu. Susikooperavus su kaimynu, kuris dabar augina 40 karvių, V. Junko banda turėtų padidėti iki 150–160 karvių, tuomet aikštelėje bus įrengtos dar 8 melžimo vietos. „Vidutiniškai viena karvė per dieną gauna 0,4 kg šiaudų, 16–17 kg žolių, 20 kg kukurūzų siloso, 7,5 kg koncentratų ir apie 250 g mineralinių priedų. Tiek pašarų pakanka 30 kg pieno pagaminti. Didesnio produktyvumo karvės papildomai kombinuotųjų pašarų gauna automatinėse šėryklose“, – šėrimą išmano V. Junkas, tačiau ir jis naudojasi ŽŪR konsultantų paslaugomis. Kad išlaidų būtų kuo mažiau, augintojai patys ima kontrolinio melžimo pieno mėginius ir su veterinarijos gydytojo leidimu gydo gyvulius. Pasak ūkininko žmonos, Vokietijoje galioja griežta antibiotikų apskaitos tvarka, juos gali įsigyti tik veterinarijos gydytojas, kurio viena valanda paslaugų kainuoja apie 40 EUR (138 Lt).