03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2005/10
Linai – prioritetinė sritis
  • Dr. Irena KRIŠČIUKAITIENĖ, LAEI Virginija KRIVICKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje linų sektorius pripažintas prioritetiniu. Žemės ūkio ministerijos kolegijos posėdyje rugsėjo viduryje  svarstyta Linų sektoriaus plėtros 2005–2013 m. programa, kurios pagrindinėms nuostatoms pritarta pripažinus, kad programą dar reikia tobulinti, daugiau dėmesio skirti auginimo, pirminio perdirbimo ir galutinio produkto procesų integracijai, į bendrą veiklą įtraukti Ūkio ministeriją, kurios žinioje yra linų perdirbimo sektorius.


Užsienio ekspertai, įvertinę linus auginančias šalis, suskirstė jas į 5 didelius blokus. Pagal visus rodiklius Lietuva patenka į antrąją geriausiųjų grupę kartu su Čekija ir Lenkija (pirmoji grupė – Belgija, Olandija, Prancūzija). Lietuvos dirvožemiai labai tinka linams auginti, tokius turi tik trys pasaulio šalys – Lenkija, Lietuva ir Baltarusija. Lietuvoje net 1,15 mln. ha dirvožemių tinka linininkystei (apie 40 proc.), o kitose šalyse – vidutiniškai apie 7 proc. Linams tinka ir Lietuvos klimatas bei temperatūra.

Linų sektoriaus plėtrai tarnauja gilios tradicijos, yra sukurta sėklininkystės sistema, mokslo bazė – Upytės bandymų stotis, veikia 5–6 stambesni tekstilės fabrikai. Plečiasi eksportas, net 80 proc. visos pagamintos produkcijos išvežama į Belgiją, Japoniją, JAV, Kanadą, Prancūziją. Linas – natūralus produktas, naudojamas ne tik tekstilės, bet ir medicinos, chemijos, statybos, automobilių pramonės šakose, todėl jo paklausa nuolat auga. Tai svarus pagrindas stiprinti linų sektorių, kuris labai smuko, Lietuvai įstojus į ES.

Linų sektoriaus nuosmukis

Įstojus į ES, parama linų auginimui sumažėjo 60 proc. (nuo 1–1,5 tūkst. Lt/ha krito iki 587 Lt/ha). Taip atsitiko dėl to, kad ES parama Lietuvos žemės ūkui buvo paskaičiuota, remiantis 2002 m. derlingumo rezultatais. Lietuvoje labai daug smulkių ūkių, tad jų derlingumo rodikliai labai nusmukdė galimos paramos dydį. Sumažėjus paramai, pasikeitė ir linus auginančių ūkių struktūra. Iš šios veiklos pasitraukė stambūs ūkiai, kurie sugebėjo persiorientuoti į kitas veiklos sritis, liko smulkieji. Linų ūkių, dirbančių 20–40 ha, sumažėjo 2 kartus, dirbančių per 40 ha – net 5 kartus. Kai plotai maži, firmoms neapsimoka įvežti fungicidų, tad nėra galimybių kovoti su grybinėmis ligomis.

Ūkių smulkumas apsunkina šio sektoriaus būklę, nes, norint įsigyti techniką, reikia auginti ne mažiau kaip 50 ha linų. Pagal auginimo technologijas linai į sėjomainą turi sugrįžti kas 7 metai. Tad ūkininkas ar bendrovė turi dirbti apie 350 ha žemės. Tik tuomet linų ūkis galėtų būti rentabilus. Agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, paskutiniais metais linininkai dirba nuostolingai – pernai iš 1 ha linų patyrė 130 Lt nuostolio.

Daug sėjama nesertifikuotos sėklos (75 proc.), dėl to mažas derlingumas. LAEI paskaičiavo, kad norint linus auginti pelningai, reikia gauti ne mažesnį kaip 4 t/ha derlių. Siekiama 6 t/ha derlingumo ir 1,35 t/ha pluošto derlingumo (šiuo metu jis siekia 1,05 t/ha). Pageidaujama ilgo ir trumpo pluošto proporcija – 60 ir 40 proc. Tai realūs tikslai, nes jau ir dabar pažangesni ūkiai pasiekia tokių rodiklių (pvz., Ėriškių žemės ūkio bendrovė pasiekė 6 t/ha derlingumą, ilgo pluošto išeiga – 16,61 proc.).

Linai – rizikingas augalas, tačiau šiemet pasėlius apdraudė tik du žemės ūkio subjektai (draudimo įmoka siekia 224 Lt/ha, valstybė dengia 40 proc. įmokų, jauniems ūkininkams – 45 proc., nuo kitų metų kompensacija sieks 50 proc.).
Šiemet buvo tikėtasi, kad parama augintojams sieks 4,34 mln. Lt, tačiau deklaravus linų plotus pasirodė, kad jų labai sumažėjo (liko tik 4,2 tūkst. ha, iš jų ilgam pluoštui – 3,8 tūkst. ha), todėl ir tiesioginių išmokų bus gauta tik apie 2,5 mln. Lt (prarasta apie 2 mln. Lt, kuriuos galėjo gauti mūsų žemdirbiai). Pluoštinių linų plotas sumažėjo nuo 8,9 tūkst. ha 2003 m. iki 5,6 ha – 2004 m. Šiemet užėmė tik 3,8 tūkst. ha.

Parama perdirbėjams siekia apie 2,3 mln. Lt (552 Lt/t už ilgą pluoštą ir 311 Lt/t už trumpą pluoštą). Tai dvigubai mažiau negu iki įstojimo į ES.

Plėtros programa

Vyriausybė susirūpino šio sektoriaus padėtimi ir pavedė ŽŪM parengti plėtros programą, kurios tikslas – nebeleisti didesnio nuosmukio, sektorių restruktūrizuoti, kooperuoti, modernizuoti, plėsti mokslo ir inovacijų sklaidą. Vienas į linų sektorių investuotas litas duoda 2,6 Lt pajamų į valstybės biudžetą, taigi šiuo sektoriumi verta susirūpinti. Linai turėtų būti auginami stambiuose specializuotuose ūkiuose ar kooperatyvuose, būtina diegti naujausias technologijas. Tai leistų užtikrinti gamybos mastą, padidintų konkurencingumą.

Auginimo ir perdirbimo technika. Dėl nepastovios valstybės politikos, nebūdami garantuoti dėl savo ateities ir negalėdami jos planuoti, augintojai, net ir gaudami dideles išmokas už linus (prieš stojimą į ES), mažai investavo į techniką. Atsidūrus ES erdvėje, tas atsilikimas tapo dar akivaizdesnis. Neturint reikiamos nuėmimo technikos, visas linų derlius gali tiesiog pražūti.

Linų technika yra brangi (ji netinka jokiems kitiems žemės ūkio darbams). Net ir labai pažengusiose šalyse, pvz., Prancūzijoje, ji atsiperka tik per 8 metus, tad Kolegijai pristatytoje plėtros programoje pateikti du lėšų poreikio variantai – naujai technikai ir naudotai. Jų kaina skiriasi net 2–3 kartus, tačiau atlikti tyrimai parodė, kad ir senoji technika nėra morališkai pasenusi, visiškai tinka šiuolaikinėms technologijoms. Problemų kyla, kai tenka ją remontuoti, tačiau Lietuvos žemdirbiai naujos technikos įsigyti nėra pajėgūs.

Apibendrindama ilgas diskusijas dėl naujos ir naudotos technikos („duoti meškerę“, t.y. naudotą techniką labai prašė Linų augintojų ir perdirbėjų asociacija), žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė sakė, kad įsigyti naudotą techniką su ES parama nėra jokių galimybių, todėl ministerija dės visas pastangas paremti linininkus iš nacionalinio biudžeto. K. Prunskienė pastebėjo, kad maži ūkiai nepajėgs ekonomiškai panaudoti ir senos technikos, todėl būtina kooperuotis. Pasak ministrės, konsolidavus jėgas, jau galima būtų galvoti ir apie naują techniką, atsirastų galimybės pretenduoti į ES paramą.

Linų auginimas ir perdirbimas. Tai labai susiję procesai, nes ir užauginus gerą derlių su prasta perdirbimo įranga gero produkto nepagaminsi. Pasak ekspertų, daugelio šiuo metu perdirbimo įmonių turimą įrangą reikėjo išmesti jau vakar, todėl būtina modernizuoti ir šią sektoriaus grandį. Deja, ir ši grandis pajėgi pretenduoti tik į seną techniką, kurios kaina nuo naujos skiriasi 3–4 kartus.

Didelis atotrūkis yra tarp išauginamos žaliavos ir perdirbimo įmonių pajėgumų. Dabartiniam derliui perdirbti užtektų 3 įmonių, o jų yra net 11. Šį pavasarį savo perdirbimo įmonę Upytėje įkūrė prancūzai, lininių verpalų įmonę pasistatė italų koncernas „Morzotto grupė“, dėl to ilgojo pluošto poreikis iškart išaugo 5 tūkst. t. Lietuvai jau reikėtų apie 12–15 tūkst. t pluošto, o dabar jo turima kvota siekia tik 5,72 tūkst. tonų.

Dėl perdirbimo įmonių gausos labiausiai kenčia augintojas, nes visos jos išsilaiko pastarojo sąskaita. Siekdamos išlikti gyvybingos, įmonės mažina supirkimo kainas. Pasak žemės ūkio ministrės, tai labai iškreipia ūkinius santykius ir komplikuoja pastangas pagerinti padėtį, nes pirminės grandies sąskaita tenka dirbtinai išlaikyti neapkrautą perdirbimo sektorių. Todėl itin svarbu integruoti visas linų sektoriaus grandis į bendrą visumą, kaip yra kitose Europos šalyse, kur augintojai ir perdirbėjai veikia vieningame fronte. Kita vertus, Lietuvos siekis būtų užauginti tiek žaliavos, kiek jos reikia perdirbimo įmonėms. Savo ruožtu ūkio ministerija rengia įstatymą santykiams tarp augintojų ir perdirbėjų sureguliuoti.

Svarbiausi akcentai

Siekiant kuo sparčiau pagerinti sektoriaus padėtį, reikia jį modernizuoti, įrengti sandėlius pagal ES reikalavimus, apmokyti žmones, kuriems dar trūksta būtino kvalifikacijos lygio ir auginimo, ir perdirbimo etapuose, gauti Europos Komisijos pritarimą kompensuoti išlaidas sertifikuotai sėklai, kompensuoti draudimo išlaidas ir augintojams, ir perdirbėjams. Pasiekus geresnių rezultatų, tolimesnę sektoriaus plėtrą ribotų šalies turima kvota, taigi reikėtų su ES derėtis dėl didesnių linų pluošto kvotų, derėtis, kad nuo 2009 m. tiesioginės išmokos linų augintojams nebūtų atsietos nuo gamybos. Norima įsteigti linų pluošto pardavimo centrą, kad būtų surenkamas didelis kiekis pluošto ir gaunama geresnė kaina.

Pasiekti visų šių tikslų be ES struktūrinių fondų paramos neįmanoma. Problema ta, kad linų augintojų ekonominis gyvybingumas labai menkas, tad svarstant programą suabejota jų sugebėjimu parengti tinkamus projektus. ES fondais kol kas pasinaudojo tik 8 ūkio subjektai, iš viso gavę 2 mln. Lt paramos.

Žemės ūkio ministrė akcentavo, kad augalininkystės sektoriuje linininkystė yra išskiriama kaip prioritetinė sritis, o ši nuostata labai svarbi, atrenkant projektus ES paramai gauti. K. Prunskienė priminė, kad ES parama taip pat yra strateginis instrumentas, per projektų atranką vykdoma valstybės strategija, atiduodant prioritetą pasirinktoms sritims. Tą Projektų atrankos komitetui leidžia atitinkamos teisinės normos.

Bendromis Žemės ir Ūkio ministerijų, pačių augintojų, perdirbėjų, mokslininkų pastangomis norima pasiekti, kad linų sektorius būtų pelningas, o nacionalinė ir ES parama tik padėtų jam išlikti konkurencingam ir gyvybingam.