Daugiafazių fermentacijos procesų metu metaną gaminančios bakterijos skaido organinę medžiagą į tris pagrindinius komponentus: metaną (CH4) 60–65 proc., anglies dvideginį (CO2) 35–40 proc. ir mineralinius makro– bei mikroelementus, kuriuos sukaupia augdami augalai.

Pagal dabartinę patirtį ir mokslininkų tyrimų duomenis, metano dujos gali būti išgaunamos iš trijų organinių medžiagų grupių: riebalų, iš kurių metano dujų išeiga yra didžiausia – 850 litrų iš kilogramo sausosios medžiagos; baltymų – išeiga 490 l/kg sausųjų medžiagų ir angliavandenių – 400 l/kg.

Iš augalų bene perspektyviausia dujų gamybai naudoti kukurūzus. Šiuo metu yra labai nedaug augalų, kurie pagal sausųjų medžiagų (kartu ir metano dujų gamybą) derlių iš hektaro gali prilygti kukurūzams. Nors iš šių augalų masės metano išeiga yra mažesnė negu iš kitų (nes joje daugiausia vyrauja angliavandeniai, mažai baltymų ir beveik visiškai nėra riebalų), tačiau gausus masės derlius viską kompensuoja, ir metano dujų derliumi iš kiekvieno hektaro kukurūzai aplenkia visus mūsų sąlygomis auginamus augalus. Biodujų gamybai naudojamas iš kukurūzų masės pagamintas silosas.

Vokietijoje atlikti tyrimai ir praktinė patirtis rodo, kad geriausia dujų gamybai kukurūzus silosuoti, kada jų masė turi 30–40 proc. sausųjų medžiagų. Metano dujų išeiga iš atskirų augalų masės pateikta lentelėje.

Prisiminus tai, kad kukurūzų auginimo išlaidos yra mažesnės negu javų grūdams, galima šiuos augalus priskirti prie ekonomiškai geriausiai apsimokančių auginti kultūrų metano dujų gamybai. Kai kuriose Vokietijos žemėse kukurūzus auginti skirtuose plotuose vasaros pabaigoje sėjami tarpiniai pasėliai, kurių derlius taip pat naudojamas dujoms gaminti. Pavasarį sėjami kukurūzai, kurie augdami gerai panaudoja dirvoje buvusių tarpinių pasėlių augalų liekanas. Taip metano išeiga iš kiekvieno hektaro labai padidėja ir pasiekia 5 000 m³. Iš kiekvieno kukurūzų masės sausųjų medžiagų kilogramo išgaunama apie 300 litrų metano dujų.

Biodujų gamybai skirtų kukurūzų auginimo technologija yra tokia pat, kaip ir skirtų silosui ar grūdams. Silosui Lietuvoje paprastai renkamės kukurūzų veisles, kurių brandos FAO skaičius būna 220–230. Biodujų gamybai galima auginti šiek tiek vėlyvesnes, bet derlingesnes kukurūzų veisles. Mat biodujų gamybai galima silosuoti šiek tiek ankstyvesnių brandos tarpsnių kukurūzus. Pakanka, kad kukurūzų grūdai būtų pieninės-vaškinės brandos tarpsnio. Iš šio brandos tarpsnio kiekvieno kukurūzų masės kilogramo yra pasiekiama didžiausia metano išeiga. Pasiekus visišką brandą, biodujų išeiga sumažėja beveik 20 procentų.

Daugiausia metano iš kiekvieno hektaro kukurūzų gaunama, kai vidutinis masės drėgnumas yra apie 33 proc. Dėl to optimalus kukurūzų masės silosavimo laikas yra pieninės grūdų brandos pabaiga – vaškinės pradžia. Šį brendimo tarpsnį lengva nustatyti lauke: kukurūzų grūdas tarp pirštų lengvai susispaudžia ir iš jo gali ištekėti nedidelis lašelis pieno.

Sparčiai augant mineralinių degalų kainoms, biodujų gamyba turi perspektyvą. Dideliuose gyvulininkystės kompleksuose galima išspręsti skystojo mėšlo problemas, sumažinti aplinkos taršą ir pagerinti tręšimo technologijas. Papildomai naudojant augalų biomasę, optimaliai eksploatuojami biodujų įrenginiai, daugiau reikia augalininkystės produkcijos. Dėl to žemdirbiams pajamos tik padidėtų.

Biodujų gamyba iš augalinės masės sparčiai plečiasi Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse. Išgautos dujos naudojamos elektros energijai gaminti. Pagaminta elektros srovė parduodama į bendrus skirstomuosius tinklus, kurie sumoka gamintojams nuo 0,06 iki 0,115 euro/kWh. Dėl to elektros gamyba iš biodujų ten yra rentabili ir jos supirkimas garantuotas.