Lubinai nuo seno buvo vieni iš svarbiausių ankštinių augalų, gelbstintys sukultūrinant dirvas ir padidinantys jų natūralų derlingumą. Devynioliktame amžiuje jie buvo gausiai auginami Vokietijoje smėlingų dirvų derlingumui padidinti. Dėl šios savybės lubinai net buvo vadinami smėlynų auksu.

Savo svarbos lubinai neprarado ir dabar. Sumažėjus ūkiuose organinių trąšų ir brangstant mineralinėms, žalioji lubinų masė tampa viena iš pigiausių organinių trąšų rūšių. Plėtojant Lietuvoje ekologinę žemdirbystę, galima prognozuoti, kad didės ir lubinų plotai. Ekologinės žemdirbystės sistema riboja mineralinių trąšų naudojimą, o lubinai ne tik praturtina dirvožemį azotu, bet ir iš gilesnių dirvos sluoksnių į paviršių iškelia įvairių augimui reikalingų elementų. Lietuvos pasėlių struktūroje 2004 m. lubinai užėmė 0,2 proc., o šiemet – 0,3 proc. ploto.

Įvairiose pasaulio šalyse auginama apie 15 lubinų rūšių. Tačiau didesnę praktinę reikšmę turi trys lubinų rūšys: geltonžiedžiai (Lupinus luteus L.), siauralapiai (Lupinus angustifolius L.) ir baltieji (Lupinus albus L.).

Lietuvos miškuose bei pakelėse paplitę daugiamečiai lubinai (Lupinus polyphylus Lindl.).

Visos lubinų rūšys kaupia žmogaus bei gyvulių organizmui kenksmingas medžiagas – alkaloidus. Dėl to iš pradžių lubinai netiko nei pašarui, nei maistui. Tačiau pavyko išvesti veislių, turinčių mažiau alkaloidų. Maži alkaloidų kiekiai gyvulių organizmui nekenkia, tačiau žmonių maistui netinka, nes patiekalams suteikia kartumo skonį. Maistiniuose lubinuose alkaloidų neturi būti. Pagrindinis selekcinio darbo uždavinys – išvesti kuo mažiau alkaloidų turinčias lubinų veisles, laiku subręstančias ir užauginančias gausų derlių.

Pagal alkaloidų kiekį lubinų veislės skirstomos į sideralines ir pašarines. Sideraliniai lubinai dėl didelio alkaloidų kiekio tinka tik užarti, nes gyvuliams jų šerti negalima. Pašarinės veislės yra universalios: galima naudoti pašarui, galima ir užarti.

Lietuvoje iki 1996 metų buvo auginami tik geltonžiedžiai lubinai, kurie išsiskyrė iš kitų lubinų rūšių savo paskirties universalumu, jie tiko gyvuliams šerti bei žaliajai trąšai. Šiuo metu geltonžiedžiai pašariniai lubinai auginami mažesniuose plotuose. Pagrindinė lubinų pasėlių mažėjimo priežastis – naujų grybinių ligų paplitimas.

Lubinų antraknozė (Colletotrichtum gloesporoides (Penz.) Penz & Sass.), kurią sukelia deguliagrybis, yra viena iš žalingiausių lubinų grybinių ligų, pažeidžianti visas be išimties lubinų rūšis. Antraknozė pažeidžia sėklas, stiebus, lapkočius, žiedynus, ankštis įvairiais augalų vystymosi tarpsniais (išskyrus daigų ir visiškos brandos). Lietuvoje antraknozė užregistruota 1997 metais. Liga paplito su lubinų sėkla, parvežta iš Baltarusijos. Mažiausiai atsparūs šiai ligai yra būtent geltonžiedžiai pašariniai lubinai. Efektyvių cheminių apsaugos priemonių nuo ligos sukėlėjų nėra, todėl pastaruoju metu Lietuvoje šie lubinai nebeauginami.

Baltieji lubinai. Nors tai viena iš derlingiausių lubinų rūšių, tačiau Lietuvoje beveik neauginama, nes jų vegetacijos periodas ilgas ir mūsų klimato sąlygomis sėklos nesubręsta. Tai pietinių kraštų augalai.

Šiuo metu Lietuvoje didžiausią paklausą turi siauralapiai lubinai (Lupinus angustifolius L.). Ši lubinų rūšis angliškai vadinama blue lupine, pažodžiui išvertus – mėlynasis lubinas. Dėl netinkamo vertimo ir nežinojimo šią lubinų rūšį pastaruoju metu liaudiškai imta vadinti mėlynžiedžiais.

Siauralapių lubinų žiedai būna labai įvairūs: balti, šviesiai mėlyni, tamsiai mėlyni, šviesiai bei tamsiai rausvi, šviesiai violetiniai. Ir visa ši žiedų spalvos įvairovė priklauso vienai rūšiai – siauralapiams lubinams. Lietuvoje iki šiol laikomasi tradicijos vadinti lubinus pagal botaninę klasifikaciją, todėl pavadinimas „mėlynžiedžiai“ yra netikslus ir nepriimtinas, nes tuos pačius siauralapius lubinus su baltais žiedais tektų vadinti baltažiedžiais, o tai jau visai kita rūšis.

Siauralapiai sideraliniai lubinai subrandina iki 2,0–2,5 t/ha sėklų derlių, o biologinis sėklų derlius yra daug didesnis. Žaliosios masės derlius svyruoja nuo 45,0 iki 65,0 t/ha. Žaliąją masę rekomenduojama aparti blizgančių ankštelių tarpsniu, kuomet augaluose sukaupiamas didžiausias azoto kiekis.

Pagal biologinę ir maistinę vertę siauralapiai lubinai priklauso labai baltymingiems augalams. Siauralapių pašarinių lubinų baltymingumas šiek tiek mažesnis negu geltonžiedžių pašarinių lubinų. Žaliųjų proteinų kiekis siauralapių lubinų sėklų sausojoje masėje svyruoja nuo 28,6 iki 36,6 procentų. Lubinų baltymai gerai virškinami ir pagal tarptautinius standartus laikomi panašiais į kazeino ar sojos baltymus. Visų lubinų rūšių santykinė amino rūgščių sudėtis yra vienoda. Baltymuose randama 18 nepakeičiamųjų amino rūgščių; iš jų 1,45 proc. lizino ir 0,74 proc. metionino. Dėl šių savybių lubinų sėklos gali būti puikus pašaras galvijams, paukščiams ar kiaulėms, pakeičiantis sojas bei iš dalies kukurūzus, miežius, kviečius ar avižas. Lubinų sėklose randama nuo 4,6 iki 6 proc. riebalų, taip pat vitaminų, karotino bei mineralinių medžiagų.

Vertinga ir siauralapių pašarinių lubinų žalioji masė, kurią galima šerti šviežią, silosuoti ar džiovinti. Pagal bendrą baltymų kiekį ir pagal amino rūgščių sudėtį tai visavertis pašaras, maždaug pusė jame esančių baltymų sudaryti iš gyvulių organizmui būtinų nepakeičiamųjų amino rūgščių. Pašarinių lubinų žaliąją masę pašarams galima pradėti naudoti butonizacijos tarpsnio pradžioje. Siauralapių pašarinių lubinų trūkumas yra tas, kad jų žaliąją masę šerti gyvuliams galima palyginti trumpai, nes augalams pasiekus blizgančių ankštelių tarpsnį, siauralapių pašarinių lubinų žalioji masė pradeda greitai medėti.

Lubinų veislės

Nuosekli lubinų selekcija Lietuvoje pradėta vykdyti 1934 m. Dotnuvos selekcijos stotyje, o nuo 1957 m. perkelta į LŽI Vokės filialą ir vykdoma iki šiol. Iki 1996 m. buvo vykdoma tik geltonžiedžių pašarinių lubinų selekcija. Selekcinis darbas su siauralapiais lubinais pradėtas nuo 1995 metų ir vykdomas trimis kryptimis: siauralapių sideralinių; siauralapių pašarinių; siauralapių, neturinčių alkaloidų (tinkamų žmonių mitybai), veislių kūrimas.