03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2005/10
Ar nacionaliniai interesai ir jų gynimo būdai skaldo žemdirbių bendruomenę?
  • Virginija KRIVICKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Gilintis į šią temą mus paskatino prieš kurį laiką tarp Žemės ūkio rūmų ir Žemės ūkio ministerijos kilęs konfliktas. Esmė ta, kad itin didelis paraiškų skaičius ES fondų paramai gauti pagal BPD priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“ ministerijos pareigūnus labai sujaudino, nes to nebuvo tikėtasi: gauti 824 projektai 409 mln. Lt paramai, o tam numatyta tik 212 mln. Lt. Kitas momentas – didžioji dalis projektų skirta augalininkystei modernizuoti, o gyvulininkystei, kuri strateginiuose dokumentuose įvardijama kaip prioritetinė šaka, plėtoti gauta tik 27 proc. paraiškų.

Pasak ministerijos pareigūnų, kad nukentėtų kuo mažiau paraiškos teikėjų, nuspręsta nustatyti tam tikrus prioritetus, o juos pagrįsti ir pateikti argumentus, kodėl taip daroma, paprašyta Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI).

LAEI parengtas prioritetų projektas buvo pristatytas Žemės ūkio rūmuose, tačiau ŽŪR prezidiumo nariai pasipiktino, kad, rengiant minėtąjį projektą, su žemdirbių savivaldos atstovais tariamasi nebuvo, ir ŽŪM pasiūlytam prioritetų projektui nepritarė.

Atrankos komitetas

Nepaisant šito, Projektų atrankos komitetas (PAK), remdamasis LAEI pateiktomis išvadomis ir finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 1K–033 102.5 punkto nuostata, leidžiančia BPD Projektų atrankos komitetui teikti kitokį, negu nurodyta įgyvendinančios institucijos vertinimo ataskaitoje, projektų prioritetiškumą, paramai gauti nustatė tokius prioritetus: „pirmiausia turėtų būti vertinami ir priimami sprendimai finansuoti gyvulininkystės bei pašarų gamybos projektus; prioritetą teikti sodininkystės ir daržininkystės sektoriaus investiciniams projektams; prioritetas taip pat turėtų būti teikiamas linų auginimui skatinti; pieno ūkio modernizavimo projektams tų ūkių, kurie jau turi pieno kvotą, o didindami bendrą gaminamo pieno kiekį nurodo, kokiais terminais ir kokiu būdu numatyta įsigyti pieno kvotą ir ar tam skiriami finansiniai ištekliai; jauniesiems ūkininkams, kurie teikia projektą įsikūrimo paramai gauti ir kartu investicijoms į augalininkystės sektorių; prioritetą teikti augalininkystės projektams, kuriuose numatyta įsigyti džiovyklas. Jei liktų paramos lėšų, galėtų būti vertinami ir priimami sprendimai finansuoti ir kitų sektorių investicinius projektus pagal bendruosius vertinimo kriterijus“ (2005 m. rugpjūčio 11 d. posėdžio Nr. 9 protokolo nutariamoji dalis).

Projektų atrankos komitetas tokį nutarimą pagrindė tuo, kad „tam tikri projektai yra svarbesni šalies socialinei ir ekonominei plėtrai, ekonominės ir socialinės sanglaudos tarp Lietuvos regionų didinimui“.

Kokios priežastys

Paprašyta pakomentuoti šį itin apibendrinantį sprendimo motyvą paprastesne ir žmonėms suprantamesne kalba, ŽŪM Kaimo plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja Rasa Melnikienė „Mano ūkiui“ išvardijo kelis momentus. Pasak jos, tai nesą nauji prioritetai, dabar jie tik iš naujo žemdirbiams primenami. Bendrojo programavimo dokumente ir jo priede gyvulininkystė buvo įvardyta kaip svarbesnė šaka negu augalininkystė, nes ji leidžia šalies ūkyje sukurti didesnę pridedamąją vertę, panaudoti daugiau darbo rankų, artėti prie dar labai mažai tepanaudotos karvių žindenių kvotos. R. Melnikienė rėmėsi LAEI pateikta analize, įvertinančia, kaip SAPARD ir struktūrinės paramos įgyvendinimo eiga susijusi su dabartinėmis rinkos problemomis, ar padeda jas spręsti, ar kliudo, ar išlaikomas SAPARD programos tęstinumas. Kitaip tariant, mėsos perdirbimo pramonė yra pasirengusi didesnėms gamybos apimtims, o šiuo metu jau susiduria su žaliavos trūkumu. Tai dar vienas iš akstinų palaikyti gyvulininkystės projektus.

Pasak ŽŪM pareigūnės, gyvulininkystės projektai žmonėms yra mažiau patrauklūs, sunkiau įgyvendinami, o didžiulėje konkurencinėje kovoje dėl ES paramos jie galėtų pralaimėti dėl mažesnio pelningumo, todėl šiame etape ir apsispręsta suteikti jiems pirmenybę, kaip labiau atitinkantiems šalies nacionalinius (socialinius ir ekonominius) interesus.

Į klausimą, kodėl šie interesai prisiminti tik dabar, kai paraiškos jau pateiktos, R. Melnikienė atsakė, kad pirmajame paraiškų priėmimo etape jokio konkurso nebuvo, todėl ministerija ir nemačiusi reikalo tų prioritetų akcentuoti. Kai po antrojo paraiškų šaukimo paaiškėjo, kad iš visų gautų projektų gyvulininkystės ūkiams modernizuoti pateikta tik 27 proc. paraiškų, o kiti projektai skirti augalininkystei, ministerija pamatė, kad smarkiai tolstama nuo strateginiuose dokumentuose pasirinktų nacionalinių prioritetų (BPD priedo skyrelyje 4.1. „Rezultato rodikliai“ numatyta, kad du trečdaliai paramos turi tekti gyvulininkystės sektoriui, o vienas trečdalis – augalininkystės. – Redakcijos pastaba). Prioritetus norėta žūtbūt išgelbėti ir Europos Komisijai neparodyti, kad kurį laiką jie buvo tiesiog pamiršti. R. Melnikienė sakė, kad Bendrojo programavimo dokumentai, pagal kuriuos teikiama ES parama, buvo svarstyti ir priimti kartu su visais socialiniais partneriais. Pasak jos, tuomet dėl prioritetų jokių diskusijų nekilo, nes niekas neįsivaizdavo, kaip realiai tai atrodys.

Akivaizdu, kad rūpintis strategijos įgyvendinimu – ne pačių žemdirbių rūpestis. Jiems svarbiausia – produkcijos gamyba. Viskas, ką žemės ūkio subjektams privalu žinoti, surašoma Gairėse pareiškėjams, teikiantiems projektus paramai gauti. R. Melnikienė pripažino, kad yra pagrindas mesti akmenuką į ministerijos daržą, nes Bendrojo programavimo dokumentuose apibrėžti prioritetai Gairėse nebuvo pakartoti. Taigi tam tikrų sričių žemdirbiai niekaip iš anksto nebuvo įspėti, kad jų galimybes paramai gauti gali apriboti nacionaliniai interesai.

R. Melnikienė patikino, kad prioritetiniai balai, kurie parodo projekto naudos ir kokybės santykį, liko nepakitę. Į klausimą, ar pasirinktieji prioritetai leidžia manyti, kad paramą gaus visi gyvulininkystės projektai, R. Melnikienė paaiškino, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra paprastai numato minimalią prioritetinių balų ribą. Jeigu gyvulininkystės projektai tos ribos nepasieks, tai ir paramos negaus. Kita vertus, ji pripažino, kad pirmiausia bus vertinami prioritetiniai projektai (iki tam tikrų minimalių prioritetinių balų), o tik paskui – visi kiti. Vertinant projektus, bus skaičiuojama ir prašomos paramos suma. Kai visa galimos paramos suma bus išnaudota, likusieji projektai vertinami nebebus.

Žemdirbiai nesutinka

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas kalbėjo, kad jis nėra nusiteikęs prieš pirmenybės teikimą gyvulininkystei. Pasak jo, šiuo atveju visai nesvarbu, dėl kurio sektoriaus diskutuojama, tačiau jį piktina, kad nesilaikoma žaidimo taisyklių. „Jei sutarėme žaisti futbolą, tai žaidimo viduryje negalime pradėti mesti į krepšį. Jeigu apie prioritetus būtų informuota prieš pradedant paraiškų surinkimą, tai niekas plaukų nuo galvos nebūtų rovęsis, tačiau kai žmonės investavo didžiules lėšas ir tik po to jiems pasakoma, dovanokite, bet jūs neturite šansų, tai labai negerai. Taip neturi būti elgiamasi“, – įsitikinęs ŽŪR pirmininkas.

LŪS pirmininkė Genutė Staliūnienė sakė mananti, kad su viskuo būtų galima sutikti, jeigu tik žemdirbiai laiku būtų informuoti. „Šiemet padėtis rinkoje itin paaštrėjo dėl nepalankaus oro ir grūdininkų nuostolių. Bet jeigu ir geri metai būtų buvę, mes iš principo nesutinkame su tokiu ministerijos sprendimu. Šitaip elgtis negalima. Ūkininkai iš anksto turi žinoti visą informaciją, tuomet patys galėtų apsispręsti, kaip elgtis“, – piktinosi pirmininkė. Ji stebėjosi, kad apie tai, jog paramos neteikti tiems, kas jau pasinaudojo SAPARD programa, pradėta diskutuoti, kai paraiškos jau pradėtos rinkti. O juk apie tai ūkininkai galėjo būti informuoti, kai tik atėjo ES struktūrinė parama ar bent jau po pirmojo paraiškų rinkimo etapo, o ne tuomet, kai žmonės į projektus investavo didžiulius pinigus. Pasak jos, labai užsitęsia projektų vertinimas, ir žmonės neišmano, ką daryti, nes nežino, ar gaus paramą, ar ne. Žmonėms buvo leista pirkti techniką, todėl jie statėsi grūdų džiovyklas, pirkosi kombainus.

G. Staliūnienė mano, kad grūdų ūkis Lietuvoje yra pats rizikingiausias, ir visi supranta, kad išliks tik tie ūkiai, kurie sugebės išauginti labai kokybišką produkciją, nes tik tokia yra paklausi, tik tokią galima eksportuoti. O gerą grūdą gali užauginti tik modernizuoti ūkiai. LŪS pirmininkė nesutinka su tais, kurie kaltina žemdirbius, kad šie nemoka planuoti, skuba auginti, kas tais metais madinga. Ji sako pasigendanti Vyriausybės politikos, kuri nebūtų kaitaliojama. G. Staliūnienės nuomone, grūdininkų nereikia specialiai „marinti“, kaip elgiamasi dabar, atimant iš jų galimybę gauti ES paramą. Pasak jos, jie ir taip nunyks, neatlaikę didžiulės konkurencijos.

B. Markauskas sakė nesistebįs, kad Projektų atrankos komitetas priėmė nutarimą, prieštaraujantį ŽŪR prezidiumo nuostatai – nepritarti prioritetų keitimui, kai paraiškos jau surinktos. Pasak jo, PAK nėra sudarytas paritetiniais pagrindais. Ten mažai žemdirbių atstovų, tad jie ir neturi lemiamos įtakos sprendimams. Jo nuomone, ministerijoje taip sudaromos visos darbo grupės, kad balsuojant lemtų ne žemdirbių, bet valstybės institucijų interesai. Pasak jo, labiausiai piktina tai, kad su žemdirbiais norima ne tartis, bet mėginama juos tiesiog apkvailinti aiškinant, kad viskas vyksta taip, kaip ir buvo numatyta.

Žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis sakė, kad ministerijos sprendimas jiems buvo visiškai suprantamas ir priimtinas. Pasak jo, LŽŪBA prezidiumo posėdyje šis klausimas svarstytas, gyvulininkystės pirmenybei prieš augalininkystę pritarta. „Lietuvoje ūkininkas ne vien tas, kuris javus augina, bet ir tas, kuris laiko karvę, arklį, ožką ar dar ką“, – įsitikinęs J. Sviderskis.  LŽŪBA direktorius mano, kad trūksta įžvalgumo ir patiems grūdų augintojams, juk jie seniai žino, kad Lietuvoje lietūs lyja, tad kodėl iki šiol neapsirūpino džiovyklomis?“ Pasak jo, gyvulininkystė sudėtingesnis verslas negu augalininkystė. Ši šaka turi senas tradicijas, ji mažiau priklausoma nuo orų, sukuria pridėtinę vertę, sunaudoja augalininkystės produktus, tad verta ją palaikyti. J. Sviderskis mano, kad jei valstybė pamato, jog traukinys lekia ne į tą pusę, tai ji turi teisę jį pristabdyti ir pasukti reikiama linkme. Jo nuomone, tam ir yra Projektų atrankos komitetas. Pasak jo, strategija sukurta, jai pritarta, tad reikia tik jos laikytis. Tačiau ir jis pripažino, kad ministerija ne visuomet noriai tariasi su žemdirbiais, nes šie per daug suka jai galvą, užduoda įvairių klausimų ir pateikia savų argumentų.

Trūksta planavimo

B. Markauskas įsitikinęs, kad apskritai mėsinės galvijininkystės prioriteto pasirinkimas nėra blogas, nes su grūdais metai iš metų šalyje kyla problemų, nors jau ima rastis ir naujų galimybių naudoti juos biokuro, krakmolo gamybai. Pieno ūkio plėtrą riboja turima kvota, todėl labai įsibėgėti nėra kaip, tuo tarpu 47 tūkst. karvių žindenių kvota leidžia tą šaką plėtoti. „Bet aš baiminuosi, kad besimėtydami į kraštutinumus, vėl pakliūsime į problemų sūkurį, – svarstė pirmininkas. – ES jau labai rimtai kalbama, kad nuo 2013 m., spaudžiant Pasaulio prekybos organizacijai, nebeliks muitų. Tuomet mėsinę galvijininkystę gali ištikti katastrofa, nes Argentina ir Brazilija aprūpins Europą labai pigia jautiena, su kuria nepajėgsime konkuruoti“.

B. Markauskas sako manantis, kad Lietuvoje per daug įvairių bandymų, tačiau strateginio mąstymo ir planavimo labai trūksta. Pasak jo, galima tik stebėtis, kodėl nei Agrarinės ekonomikos institutas, nei Žemės ūkio universitetas neanalizuoja pasaulio žemės ūkio politikos tendencijų ir nesiūlo idėjų, kur link Lietuva turėtų eiti.

Perdirbimo pramonė

ŽŪR pirmininkui atrodo keistas argumentas, kad žemės ūkio gamybą norima pritaikyti prie perdirbimo pramonės pajėgumų, kai kalbama apie tai, jog mėsos perdirbimui trūksta žaliavos. „Jeigu šiandien vertintume pieno perdirbimo pramonės galias, tai turėtume turėti tris kartus didesnę pieno kvotą“, – kalbėjo B. Markauskas.

LŪS pirmininkė Genutė Staliūnienė stebėjosi, kur tuomet žiūrėjo Vyriausybė, kur buvo Agrarinės ekonomikos instituto ekspertai, kai su SAPARD parama buvo pristatyta didžiulių mėsos skerdyklų ir numarinta daugybė normalių, gerų ūkininkų skerdyklų, nes jiems nebuvo leista gauti paramos. Ji piktinosi, kad šiandien jau imama verkti, jog toms skerdykloms trūksta žaliavos. „Ar tai dėl to reikia numarinti augalininkystę ir remti gyvulininkystę?“ – klausė LŪS pirmininkė.

Pratęstas terminas*

G. Staliūnienė abejoja ministerijos sprendimų racionalumu. „Jau buvo labai aiškiai matyti, kad projektų teikiama tikrai labai daug, tad kaip paaiškinti, kokiam tikslui visu mėnesiu buvo pratęstas paraiškų priėmimas? – atvirai piktinosi pirmininkė. – Žemdirbiai šito tikrai neprašė, su jais nebuvo tariamasi. Per tą mėnesį dar buvo parengta daugybė projektų, išleistos didžiulės ūkininkų lėšos. Kam to reikėjo? Ar kad iš ūkininkų kuo daugiau pasipelnytų projektų rengėjai?“ Pasak jos, projektus rengiančios firmos raginusios žemdirbius nesiskubinti, nes terminas būsiąs pratęstas. G. Staliūnienė prisiminė, kad tokios žinios ūkininkų sąjungą tuomet labai stebino, nes kaip tik buvo stengiamasi išmokyti žemdirbius nebevėluoti ir viską pasidaryti laiku. Todėl, pasak jos, ir sunku suprasti, iš kur projektų rengėjai žinojo, kad terminas bus pratęstas ir kieno labui taip buvo pasielgta.

*Redakcijos pastaba.
Patvirtinus paraiškų pagal BPD priemones surinkimo grafiką (2005 m. sausio 11 d., įsakymas Nr. 3D–17), paraiškos priemonei „Investicijos į žemės ūko valdas“ renkamos nuo 2005 m. kovo 1 d. iki balandžio 15 d. (antrasis paraiškų rinkimo laikotarpis – 2005 m. rugsėjo 1 d. – gruodžio 1 d.).

Žemės ūkio ministro 2005 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 3D–200 pratęstas paraiškų pagal BPD priemones surinkimo 2005 m. terminas. Pratęsus šį terminą, paraiškos priemonei „Investicijos į žemės ūkio valdas“ renkamos nuo 2005 m. kovo 1 d. iki gegužės 16 d.; (antrasis laikotarpis liko nepakeistas).

Ką daryti

LAEI specialistas Albertas Gapšys apskaičiavo, kad imant minimaliausias projektų rengimo sąnaudas, žemdirbiai patyrė 8 mln. Lt nuostolių (red. pastaba: savaitraštis „Ekstra“ rašo, kad nuostoliai siekia 16 mln. Lt – Nr. 37, 2005 09 12, p. 26). Tad ką daryti? A. Gapšys sako manantis, kad tuos maždaug 400 projektų, kurie paramos negaus, galima būtų palikti kaip būsimus 2007 m. pareiškėjus, jei šie su tuo sutiktų. Kita vertus, jis mano, kad Žemės ūkio rūmai turėtų dėti visas pastangas ir išsikovoti, jog ES verslo plano rengimo išlaidas pripažintų kaip tinkamas kompensuoti. Pasak jo, nuo projekto parengimo priklauso verslo sėkmė, o pats žemdirbys to padaryti tikrai nepajėgus. A. Gapšys apskaičiavo, kad nepakanka ir tų lėšų, kurios skiriamos konsultuoti ūkininkams, rengiantiems verslo planus (maksimali konsultacijoms skiriama suma siekia tik 3 tūkst. Lt, o už tokius pinigus projektų niekas nesiima rengti).

ŽŪM pareigūnė R. Melnikienė pripažino, kad iš dabartinių problemų mokomasi ir daromos tam tikros išvados. Ji sako mananti, kad bus imtasi priemonių nuo 2007 m. išvengti tokios tarpsektorinės konkurencijos ir pateiktos paraiškos konkuruos tik savo sektoriuje. Pasak R. Melnikienės, galbūt dabar į konkursą nepatekusios paraiškos su tam tikromis korektūromis galės būti pateiktos nuo 2007 m., nes dar ateis didžiulės lėšos, o ministerijos pareiga pasirūpinti, kad būtų kuo didesnė finansavimo sklaida, kad parama pasinaudotų kuo daugiau subjektų, o tie, kurie jau kartą lėšų gavo, galėtų pretenduoti tik tuomet, kai jau bus pasinaudoję visi norintieji. Pasak jos, siekiant išvengti tarpsektorinės konkurencijos, 2007–2013 m. reikėtų numatyti mechanizmus, kaip perskirstyti lėšas, jei kuriame nors sektoriuje aktyvumas būtų mažesnis. R. Melnikienė mano, kad ministerija turėtų turėti tam tikrus svertus valdyti paramos programą.

LŪS pirmininkė G. Staliūnienė įsitikinusi, kad tuo prioritetų keitimu nieko tikro nebus pasiekta, dėl to karvių žindenių skaičius Lietuvoje tikrai nepadidės. Ji mano, kad PAK nutarimą atšaukti visiškai nesudėtinga, todėl turėtų likti galioti ankstesnė tvarka, kai visi pateikusieji paraiškas stotų į konkursą vienodomis sąlygomis.

Sudėtinga prognozuoti, ar šiuo interesų supriešinimu bus pasiekta norimų rezultatų, ar jų žala neviršys naudos? Akivaizdu, kad žiniasklaidoje taip gražiai deklaruotas ministerijos ir žemdirbių bendradarbiavimas užstrigo, patys žemdirbiai dėl skirtingų interesų susipriešino, įsivyravo tarpusavio nepasitikėjimas, kuris tikrai nepadės sparčiai ir lanksčiai spręsti žemės ūkio problemas.

(Apie mėsinės galvijininkystės, dėl kurios ir kilo tiek diskusijų, ypatumus – kitame žurnalo numeryje)