Lietuvos žemdirbystės institute penkeri metai žolių siloso kokybė tiriama artimosios srities infraraudonųjų (AIr) spindulių spektrometru NIRS-6500. Šiemet jau galima ištirti ir kukurūzų silosą.

Pašaro kokybę apibūdinantys parametrai gali būti nustatomi keliais metodais: referentiniais (dažniausiai cheminiais ar fizikiniais-cheminiais) ir instrumentiniais. Pastarieji yra tikslūs, kaip ir referentiniai, net pranašesni, kadangi taupo laiką, darbo ir medžiagų sąnaudas, tačiau reikalauja specialios įrangos – AIr spindulių spektrometro. Instrumentiniai metodai žolinių pašarų cheminei sudėčiai bei pašarinei vertei nustatyti užsienio šalyse taikomi jau keletą dešimtmečių.

Lietuvoje kasmet plečiami kukurūzų plotai, iš šios žaliavos gaminama vis daugiau siloso. Greito metodo jam ištirti iki šiol neturėjome. Už gautą Lietuvos žemės ūkio ministerijos paramą LŽI įgyvendino kokybiškų produktų gamybos ir kokybės tyrimo sistemos plėtros priemonę „Kukurūzų siloso kokybės ištyrimo metodų, atitinkančių Europos Sąjungos (ES) reikalavimus, įdiegimas“. LŽI Cheminių tyrimų laboratorija iš VDLUFA Qualitätssicherung NIRS GmbH (Vokietija) įsigijo analizavimo programą, skirtą išdžiovintam kukurūzų silosui tirti.

Pagrindiniai žolių ir kukurūzų siloso rodikliai

Sausosios medžiagos (SM) yra pašaro dalis, likusi išgarinus vandenį. Ji apskaičiuojama, silosą išdžiovinus 100–105oC temperatūroje ir pridėjus džiūvimo metu pasišalinusių lakiųjų komponentų kiekį. Sausųjų medžiagų kiekis suteikia informaciją apie pašaro kokybę. Pavyzdžiui, mažesnės kaip 10 proc. drėgmės šienas yra trapus ir blogesnio skonio arba turi mažiau lapų, t. y. blogesnės kokybės, nes pagamintas iš peraugusios žolės. Jei šienas drėgnas (14–18 proc.), tikėtina, kad jame atsiras pelėsių. Nedidelio drėgnio silosas (< 45 proc.) gali sukaisti, tuo tarpu per didelis jos kiekis gali nulemti prastą siloso fermentaciją. Sudarant racionus, pirmiausia jie subalansuojami pagal SM kiekį.

Žali baltymai (ŽB) yra vienintelis pašaro maisto medžiagų komponentas, turintis azoto. Žali baltymai aprūpina organizmą aminorūgštimis, reikalingomis augimui ir laktacijai, palaiko gyvybines ir reprodukcijos funkcijas. Jie taip pat reikalingi atrajojančių gyvulių mikroflorai, kuri suskaido didelę pašarų dalį ir iš nebaltyminių azoto junginių sugeba sintetinti visas amino rūgštis bei baltymus.

Ląsteliena yra pagrindinė augalų ląstelių sienelių medžiaga. Ji sudaryta iš celiuliozės, hemiceliuliozės ir lignino. Atrajojančių galvijų mikrofloros fermentai sugeba visiškai suardyti (suvirškinti) tik celiuliozę. Šiek tiek suskaidoma ir hemiceliuliozė, tačiau ji, ypač ligninas, trikdo virškinimo procesą. Galvijų prieskrandžių mikroorganizmai ląstelieną suskaido iki lakiųjų riebalų rūgščių, kurių randama ir silose: acto, propiono, sviesto. Nuo jų priklauso pieno riebalų sintezė. JAV nacionalinė tyrimų tarnyba pieningoms karvėms rekomenduoja mažiausiai 19–21 proc. rūgštimis skaidomos ląstelienos (ADF) ir 25–28 proc. neutraliais tirpalais skaidomos ląstelienos (NDF) SM. Žoliniuose pašaruose, priklausomai nuo gyvulio svorio, NDF turėtų būti 1,2 proc. kūno masės. Pieningų karvių racione yra svarbu, kokio dydžio ląstelienos dalelės, t. y. koks pašaro grubumas.

Vandenyje tirpius angliavandenius (VTA) ir krakmolą gyvulio organizmas perdirba labai greitai ir juos visiškai įsisavina. Šie rodikliai turi labai didelę įtaką siloso fermentacijos procesui, jo greičiui bei kokybei. Žoliniuose pašaruose krakmolo yra labai nedaug ir jis nenustatomas. Tačiau šio angliavandenio apstu kukurūzuose, javuose, ypač jų grūduose. Krakmolą galvijai pasisavina gerai, bet ne taip greitai, kaip vandenyje tirpius angliavandenius. Tai vidutiniu greičiu pasisavinamos energijos šaltinis, tarpinis tarp VTA ir ląstelienos.

Siloso rūgštumas, fermentacijos rūgštys. Daug informacijos apie siloso kokybę suteikia pH rodiklis. Jis kartu su amoniakinio azoto kiekiu rodo siloso fermentacijos kokybę. Šviežios, dar nesilosuotos augalų masės, pvz., liucernų ar kukurūzų, pH yra atitinkamai 5,8–6,5 ir 5,0–5,3. Gero siloso pH svyruoja nuo 3,8 iki 4,2. Silosas su mažesniu negu 3,6 pH yra labai rūgštus. Kai pH vertė didesnė kaip 4,5, kyla įtarimas, kad silosas blogai išsilaikęs.

Gerai užkonservuoto ir tinkamai laikomo vytintos žolės siloso pH yra gana didelis. Jei silose yra 30 proc. SM, jo pH gali būti 4,5, o jei 50 proc. – 4,9 ir daugiau. Mažas pH rodo, kad fermentacijos metu pasigamino daug rūgščių. Didelis pH (net didesnis kaip 7,5) yra lėto fermentacijos proceso rodiklis. Tai gali būti nepakankamo augalų masės suslėgimo pasekmė. Be to, pH būna didelis, jei silosas sugenda dėl į jį patekusio oro.

Siloso rūgštumo rodiklis greitai mažėja, gaminantis pieno rūgščiai. Tai pagrindinė siloso fermentacijos rūgštis. Gerame silose jos būna daugiausiai, todėl pašaras maloniai kvepia duonos raugu. Jei silosas gaminamas nesilaikant reikalavimų, jame gaminasi acto ir sviesto rūgštys. Jos nesumažina siloso energetinės vertės, tačiau sumenkina jo kokybę. Tokį silosą galvijai blogai ėda.

Žalių pelenų kiekis nusako pašarų mineralinių medžiagų kiekį. Pelenuose yra visų mineralų, kurių yra konservuotame pašare. Didesnė kaip 10 proc. SM pelenų koncentracija rodo, kad silosuota žemėmis užteršta žaliava.

Apykaitos energija (AE) yra bendrosios energijos dalis, kurią gyvūno organizmas gali panaudoti medžiagų apykaitos procese. Galvijų racioną būtina subalansuoti pagal energijos kiekį. Didžiąją jos dalį galvijai gauna, virškindami ląstelieną, kitą – iš angliavandenių, baltymų, riebalų ar krakmolo. Nustatyta galvijų produktyvumo riba (daugiau kaip 30 l), kurią pasiekus energijos veiksmingumas mažėja, t. y. norint gauti papildomą pieno litrą, reikia daugiau energijos, negu kiekvienam litrui pieno, kai primežiama iki 20 litrų per dieną.

Fermentinė apykaitos energija (FAE) apibūdina energiją, kurią įsavina atrajojančių gyvulių prieskrandžių mikroflora. Ji apskaičiuojama pagal apykaitos energijos ir siloso fermentinių rūgščių duomenis. Varpinių žolių silose FAE koncentracija kinta nuo 7 iki 10 MJ/kg SM.

Neto energija laktacijai (NEL) – rodiklis taikomas, apskaičiuojant pašarų energetinę vertę melžiamoms karvėms. NEL yra apykaitos energijos dalis, kurią jos gali panaudoti organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti ir pienui gaminti.

Sausųjų ir organinių medžiagų virškinamumo duomenys naudojami apykaitos ir kitų rūšių energijai skaičiuoti. Virškinamumas nustatomas gyvulių šėrimo bandymais (in-vivo) arba naudojant natūralias gyvulių skrandžio sultis (in-vitro). Baltymams suskaidyti naudojamas fermentas pepsinas, arba jie kartu su kitomis ląstelę užpildančiomis medžiagomis yra išplaunami specialiais tirpalais. Likusioji po tokio apdorojimo ląstelių sienelių medžiaga (ląsteliena) dar skaidoma fermentu celulaze. Likutis ir yra gyvulių nesuvirškinama pašaro dalis. Atėmus nesuvirškintos medžiagos pelenų kiekį, apskaičiuojamas organinių medžiagų virškinamumas (OMV).

Baltymų skilimo duomenys parodo, kokią žalių baltymų dalį suskaido didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai. Optimalu, kai prieskrandyje suskaidoma dalis baltymų, ir jų šiek tiek mažiau kaip pusė patenka į plonąsias žarnas.

Siloso kokybės tyrimas

Siloso kokybė tiriama praėjus ne mažiau kaip vienam mėnesiui po silosavimo. Norint teisingai įvertinti pašaro kokybę, reikia žinoti konservuotos masės botaninę sudėtį, silosavimo laiką, kitas aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos fermentacijos eigai. Siloso pavyzdžiai imami specialiais grąžtais. Iš pradžių ėminiai apžiūrimi ir įvertinami jusliškai. Reikia įsitikinti, ar silosas nėra supelėjęs, ar yra būdingo kvapo ir spalvos. Tai svarbu, kadangi vėliau šie požymiai gali išnykti. Juslinio įvertinimo duomenys įrašomi į ėminio registravimo dokumentą. Pastebėjus, kad silosas supelėjęs, reikia ištirti toksinus.

Jei nebūdingų silosui požymių nepastebėta, sudaromi vidutiniai, ne mažesni kaip 1 kg masės, siloso ėminiai, kurie atspindi viso siloso ruošinio (ritinio, kaupo ir kt.) vidurkį. Pašaro ėminys dedamas į polietileno maišelį, kuris suspaudžiamas taip, kad pasišalintų oras. Po to maišelis sandariai uždaromas. Iki pristatymo į laboratoriją ėminiai laikomi vėsioje patalpoje ir saugomi nuo tiesioginių saulės spindulių. Kuo greičiau jie bus pristatyti į laboratoriją, tuo tiksliau prietaisais bus ištirta pašaro maistinė ir energetinė vertė.

Vis daugiau ūkininkų tiria silosą

LŽI tyrimų laboratorijoje ištiriama vis daugiau siloso ėminių. Pagaminto praėjusiais metais siloso buvo pateikta 798 ėminiai, iš jų 659 – žolių ir javainio, kiti – kukurūzų siloso. Skirtingo drėgnumo žolių (žs) ir kukurūzų siloso kokybės rodikliai buvo labai įvairūs, ypač skyrėsi žolių ir javų silosas (nepriklausomai nuo vytinimo laipsnio). Kukurūzų siloso kokybė buvo vienodesnė.

Kai kuriems ūkininkams pasisekė pagaminti labai geros kokybės žieminių pašarų. Net 144 žolių siloso pavyzdžių nustatyta daugiau kaip 10,6 MJ/kg apykaitos energijos. Daugiausia apykaitos energijos (12 ir daugiau MJ/kg) rasta stipriai vytintos žolės mėginiuose. „Energingiausią“ silosą pagamino ūkininkė R. Gofmanienė iš Telšių r.: svidrių ir dobilų siloso apykaitos energija pasiekė net 12,8 MJ/kg SM, tačiau rūgštingumas buvo per didelis.

Vertinant silosą, energijos kiekis yra svarbiausias jo kokybės rodiklis, bet ne vienintelis. Atsižvelgiama ir į baltymingumą, sausųjų medžiagų kiekį, rūgštumą, fermentacijos rodiklius. Tačiau, norint teisingai įvertinti kokybės duomenis, trūksta informacijos apie siloso gamybos sąlygas. Todėl ūkininkai ir konsultantai, pristatantys mėginius, užsakymo lape turėtų aprašyti siloso gamybos detales: silosavimo technologiją, žolių tarpsnį, botaninę sudėtį, ar įterpta konservantų, kokia žaliava ir t. t.