Kooperatinis judėjimas, pastaruoju metu taip propaguojamas Lietuvoje, užsienio šalyse sėkmingai gyvuoja jau daugelį metų. Daugumoje ES valstybių ūkininkai kartu su perdirbėjais dirba išvien ir pasitiki vieni kitais, nes jų tikslas bendras – pelnas. Kad toks bendradarbiavimas abipusiai naudingas, įsitikino grupė pieno perdirbėjų, mokslininkų, ūkininkų, kooperatyvų atstovų, pieno tyrimų ir kitų valstybinių įstaigų specialistų.

Rytinėje Vokietijos dalyje įsikūrusi pieno perdirbimo įmonė „Bad Bibra“ nuo pat įkūrimo pradžios (1918 m.) yra kooperatinė bendrovė. Demokratinės Vokietijos laikais ji turėjo 6 filialus, tačiau 1990 m., kuomet susijungė Rytų ir Vakarų Vokietija, jie buvo panaikinti, nes atsirado daug konkurentų. „Teko nemažai žmonių atleisti ir specializuotis sūrių gamyboje“, – apie sunkius laikus prisimena kooperatyvo tarybos pirmininkas Berndas Giunteris (Bernd Günter). Jau daugiau kaip 90 metų gyvuojanti pieno produktų gamykla visuomet siekė išlaikyti pieno tiekėjus, mokėdama jiems šiek tiek daugiau negu kiti perdirbėjai. Toks principas finansiškai naudingas ne tik gamintojams, bet ir perdirbimo įmonei, nes ji garantuota, jog nepritrūks geros kokybės žaliavos. Dalis kooperatinės įmonės pajamų priklauso kiekvienam nariui, kuris sprendžia, kaip gautą pelną panaudoti. Jei jis išstotų iš kooperatyvo, atgautų viską, kas jam priklauso, tačiau, pasak B. Giunterio, savo noru nė vienas pieno gamintojas iš kooperatyvo nepasitraukė, bet buvo tokių, kurie bankrutavo. „Vokietijoje aršiai kovojama dėl kiekvieno gamintojo, nes perdirbimo įmonėms trūksta pieno“, – pripažino kooperatyvo tarybos pirmininkas.

„Bad Bibroje“ per dieną perdirbama 1 tūkst. t pieno, kurį pristato 120 gamintojų. „Dauguma jų buvę stambūs tarybiniai ūkiai. Kiekvieną tiekėją mes pažįstame“, – pridūrė B. Giunteris. AB „Pieno žvaigždės“ žaliavos supirkimo direktorius Algimantas Paspirgėlis pavydėdamas sakė, kad beveik tokį pat pieno kiekį „Pieno žvaigždėms“ parduoda gerokai daugiau gamintojų – net 18 tūkst. „Pieno surinkimo išlaidos labai didelės, tam kiekvieną mėnesį išleidžiame 3 mln. litų daugiau negu Vokietijos įmonė. „Pieno žvaigždėms“ pieną surenka per 170 pienovežių, o žaliavų supirkimo ir transportavimo sistemoje įdarbinta 550 žmonių“, – sakė A. Paspirgėlis. UAB „Rokiškio sūris“ paruošų direktorius Evaldas Dikmonas teigė, kad bendrovė turi 25 tūkst. pieno tiekėjų, iš viso per dieną įmonėje superkama 1 550 t natūralaus pieno. Anot perdirbėjų, Lietuvoje daug smulkių ūkių, todėl užsienio šalių patirties neįmanoma pritaikyti.

Pieno kokybė griežtai kontroliuojama

Kalbėdamas apie kooperatyvo tikslus, B. Giunteris pabrėžė, kad kooperatyvo nariams svarbiausia kokybė ir gamybos kaštai. „Ypač daug mums kainuoja energija, per metus jos reikia 20 mln. kWh, sunaudojame apie 15–20 mln. m3 dujų. Todėl šiemet įrengsime elektros energijos jėgainę, kurioje deginsime medieną“, – nuosavo energijos šaltinio būtinybę akcentavo B. Giunteris. Įmonėje gamyba nutrūksta tik per šventes, pernai ji buvo sustojusi 8 val., kad darbuotojai Kūčių vakarą praleistų su šeimomis.

Siekdama kuo efektyviau surinkti pieną, pieninė įkūrė antrinę transporto bendrovę, kurios pienovežiais vežamas tik „Bad Bibros“ kooperatyvo narių pienas iš 300 km spinduliu keturiose šalies žemėse išsidėsčiusių ūkių. „Turime 26 specialius pienovežius. Didžiausiųjų talpa 50 t. Transportavimo išlaidos ir mūsų šalyje didėja dėl brangstančio kuro ir kelių mokesčio“, – pastebėjo tarybos pirmininkas.

Įmonėje įrengta gamybinė pieno tyrimų laboratorija. Pienas tiriamas ne tik nepriklausomoje laboratorijoje, pagal kurios tyrimų rezultatus už jį apmokama, bet ir papildomai pačioje įmonėje. Kaip sako kooperatyvo vadovas, pasitikėti gerai, bet kontroliuoti vis tiek reikia.

Pieno perdirbimo įmonė kasdien greituoju testu tiria kiekvieno tiekėjo pieną, ar nėra inhibitorinių medžiagų, ar nėra pašalinio vandens ir koks pH rodiklis. Mėginį ima į ūkį atvykusio pienovežio vairuotojas: jei pienas blogos kokybės, jis tiesiog nesuperkamas. Kad neužterštų visos talpos, ūkininkas prieš parduodamas patikrina gydytų antibiotikais karvių pieną greitaisiais testais. Jei pienas su inhibitoriais vis dėlto pateko į pienovežį, jį pardavęs gamintojas privalo kompensuoti už visą jame buvusį pieno kiekį ir sumokėti baudą, o toks pienas išvežamas į biodujų jėgainę. Atsekti, iš kurio ūkio paimtas užterštas pienas nesunku, nes kiekviename pienovežyje įrengtas automatinis mėginių paėmimo įtaisas. Kad piene yra inhibitorių, dar turi patvirtinti nepriklausoma tyrimų laboratorija, tačiau paprastai oficialaus atsakymo nelaukiama, nes skirtumų tarp tyrimų rezultatų praktiškai nebūna. B. Giunterio teigimu, per metus pasitaiko 3–4 atvejai, kai piene randama inhibitorių. Dažnai ūkininkai patys atveža pieno mėginį į perdirbimo įmonę arba inhibitorius tiria savo ūkyje patys, kad tik netyčia užterštas pienas nepatektų į pieninę ir nereikėtų mokėti baudų. Kooperatyvo „Bad Bibra“ nariai parduoto pieno tyrimo rezultatus su slaptažodžiu gali sužinoti įmonės duomenų bazėje.

Pieno tyrimų laboratorijos funkcijos

Pieno sudėtis ir kokybė nepriklausomose pieno tyrimo laboratorijose tiriama įvairiai. Pavyzdžiui, Rytų Vokietijoje iš vieno ūkio imami 4 mėginiai somatinėms ląstelėms, 5 – bakterijoms, 6 – baltymams ir riebalams, 5 – inhibitorinėms medžiagoms nustatyti. Kiekvienoje Vokietijos žemėje (iš viso 16 žemių) yra nepriklausomos pieno tyrimų laboratorijos, kurios išsilaiko iš lėšų, gaunamų už mėginių tyrimo paslaugas. Laboratorijas dar remia vietinės žemės vyriausybė. Paprastai už pieno tyrimus apmoka pieninė, vėliau ši suma išskaičiuojama iš pieno gamintojų.

Vokietijoje pieno tyrimų laboratorijos ne tik tiria pieną. Pasak Šiaurės Reino-Vestfalijos (Nordrhein-Westfalen) laboratorijos atstovo Klemenso Ochteringo (Klemens Oechtering), įstaigai pavesta atlikti pieno galvijų produktyvumo kontrolę, vertinti jų veislines savybes. „Laboratorija identifikuoja gyvulius, tvarko jų judėjimo apskaitą, išduoda galvijų pasus, tiria toksinų kiekį“, – teigė K. Ochteringas. Laboratorijoje dirba 30 žmonių, kurie per metus ištiria 1 mln. 620 tūkst. pieno mėginių. Ištirti vieno ūkio pieną kainuoja 8–10 EUR per mėnesį (27,6–3,45 Lt). Palyginimui: Lietuvos pieno tyrimų laboratorijoje per mėnesį ištiriama apie 700 tūkst. pieno mėginių, o joje dirba 140 specialistų. „Toks skaičius rodo, kad Lietuvoje pieno gamintojai labai smulkūs, tačiau pastaruoju metu pastebima ūkių stambėjimo tendencija“, – teigė laboratorijos techninė vadovė Laima Urbšienė.

Šiaurės Reino-Vestfalijos pieno tyrimų laboratorija kontroliuoja 6 552 ūkiuose laikomų per 300 tūkst. karvių produktyvumą (kontroliuojama apie 80 proc. visų karvių). Vidutinis jų primilžis 8 000 kg, nekontroliuojamose bandose, pasak K. Ochteringo, iš karvės primelžiama 2 000 kg mažiau. Produktyvumo kontrolės duomenis gyvulių augintojai gauna praėjus 4–5 dienoms po kontrolinio melžimo. „Pagal išanalizuotus rezultatus teikiame ir šėrimo rekomendacijas. Atsakymą sudaro 4–5 puslapiai. Pieno produktyvumo kontrolės mėginius gali imti ir patys ūkininkai, baigę specialius kursus“, – pasakojo laboratorijos atstovas. Atsiskaitymo už pieną tikslu paimtų mėginių rezultatus ūkininkas sužino po1–2 dienų.

Tos pačios žemės ūkininkas Rolfas Vederis (Rolf Vedder), auginantis 370 melžiamų karvių, sakė, kad nepriklausoma pieno tyrimų laboratorija kaip „dievas“. „Mes niekam negalime pasiskųsti, bet kad ir nėra dėl ko“, – tikino R. Vederis. Pasak jo, jei piene randama daugiau kaip 400 SLS arba viršijami kiti rodikliai, į ūkį tuoj pat prisistato pieno tyrimų laboratorijos specialistai ir aiškinasi priežastis, o reikalavimų neatitinkantis pienas nesuperkamas.

Gerinti kokybę skatinama priemokomis

Jei nepriklausomoje tyrimų laboratorijoje nustatoma, kad piene yra inhibitorinių medžiagų, gamintojui vieną mėnesį taikoma nuoskaita – apie 10 EUR ct/kg (0,34 Lt/kg). Jei pienas ypač geros kokybės, ūkininkai gauna priemokas. Nuoskaitų ir priemokų dydį nustato pati perdirbimo įmonė. Pavyzdžiui, „Bad Bibra“ moka papildomai po 1 EUR ct/kg (0,0345 Lt/kg) už Super klasės pieną. Pasak B. Giunterio, 93 proc. viso kooperatyvo narių pieno tenkina šios klasės reikalavimus: somatinių ląstelių skaičius neviršija 300 tūkst./ml, o bakterinis užterštumas – 50 tūkst./ml. Vidutinis superkamo pieno baltymingumas 3,30, o riebumas 3,91 proc. „Labai gerai, kad piene mažai riebalų, nes dėl didelio jo kiekio prarandame pinigus. Sūriams gaminti labiau tinkamas baltymingesnis pienas“, – paaiškino kooperatyvo tarybos pirmininkas.

Priemoka mokama ir už pieno kiekį. Per dieną parduodantis 20 ir daugiau tonų pieno ūkininkas papildomai gauna po 0,5 EUR ct/kg (0,017 Lt/kg). Kooperatyvas savo nariams dar teikia trumpalaikes 9 mėn. paskolas su vidutinėmis bankų palūkanomis. B. Giunteris pridūrė, kad tokia sistema Vokietijoje įprasta.

Visa „Bad Bibroje“ pagaminta produkcija eksportuojama: daugiausia (apie 60 proc.) į kitas ES šalis, apie 40 proc. – į trečiąsias valstybes. Į klausimą, kodėl įmonės produkcijos nėra Vokietijos prekybos centruose, B. Giunteris atsakė, jog su jais susitarti ypač sunku, nes prekybininkai reikalauja labai sumažinti sūrių kainas. „Šalyje yra 5 stambūs prekybos tinklai, patekti į juos praktiškai neįmanoma, bet mes ir patys nenorime su jais bendradarbiauti. Prekybos centro etiketė ant neaišku kur pagamintų pigių pieno produktų pasitikėjimo nekelia“, – skeptiškai bendradarbiavimo galimybes vertino kooperatyvo tarybos pirmininkas.

Kadangi superkamas pienas yra ypač geros kokybės, įmonės sūriai brangūs, pavyzdžiui 100 g mocarelos sūrio kainuoja 0,5–0,6 EUR (1,7–2,07 Lt). Gamykloje kartu su administracijos darbuotojais dirba 90 žmonių. Sūriai (per dieną apie 60 tonų produkcijos) gaminami 3 pamainomis.

Pieno kvotą galima įsigyti aukcione

Pieno supirkimo kaina Vokietijoje per kelerius metus sumažėjo maždaug 2 proc. Vidutiniškai bazinių rodiklių (riebumas 3,7, baltymingumas 3,4 proc.) pienas pernai kainavo – 27,95 (0,96 Lt/kg), o 2003 m. – 28,49 EUR ct/kg (0,98 Lt/kg). Natūralaus pieno supirkimo kaina pernai siekė 29,53 (1,02 Lt/kg), užpernai – 30,02 EUR ct/kg (1,04 Lt/kg). „Bad Bibros“ vidutinė pieno supirkimo kaina – 29,3 EUR ct/kg (1,01 Lt/kg).

Per pastaruosius dvejus metus sumažėjo ir melžiamų karvių skaičius, tačiau jų produktyvumas padidėjo. Prieš dvejus metus vokiečiai augino 4,36, o pernai – 4,28 mln. karvių, vidutiniai primilžiai užpernai siekė 6 537, o pernai – 6 700 kg. Iš viso Vokietijoje 2003 m. supirkta 27,5, o pernai 27,3 mln. t pieno.

Viršijus kvotą Vokietijos pieno gamintojams gresia baudos: 27,5 EUR ct (0,95 Lt/kg) už 1 kg viršytos kvotos. Ar atskiras gamintojas jų neviršija, paprastai kontroliuoja pieno perdirbimo įmonės. Kooperatyvo „Bad Birba“ tarybos pirmininkas sakė, kad svarbu, jog nustatyto kvotos dydžio nepažeistų įmonė. „Vienas gamintojas parduoda mažiau, kitas daugiau pieno. Mes patys pieno kiekius išlyginame. Jei įmonė viršija pieno kvotą, baudą moka tas gamintojas, kuris pardavė daugiausiai virškvotinio pieno“, – apie kvotų sistemą pasakojo B. Giunteris.

Ūkininkai trūkstamos kvotos dalį gali nusipirkti 3 kartus per metus vykstančiame aukcione (kvotos metai prasideda balandžio 1 d. ir baigiasi kovo 31 d.). Pirmą kartą aukcionas rengiamas tik prasidėjus kvotos metams – balandžio 1 d., antras – birželio 1 d. ir trečias – spalio 1 d. Pernai aukcionuose 1 kg pieno kvotos kainavo 40 EUR ct (1,38 Lt/kg). Vokietijos pieno gamintojai prognozuoja, kad šiemet gali atsirasti daug laisvų kvotų, nes nemažai vyresnio amžiaus ūkininkų atsisako pieno gamybos.