Į Būtrimų kaime įsikūrusį „Jurbarko ūkininko“ kooperatyvą keliavome vieną iš tų labai lietingų rugpjūčio dienų. Kelionė nebuvo maloni, tačiau raminomės bent jau tuo, kad tokią dieną nesutrukdysime itin svarbių javapjūtės darbų ir galėsime ramiai aptarti ne tik šio kooperatyvo, bet ir visos Lietuvos kooperacijos problemas.

Ūkininkas Stanislovas Žilinskas dirba 150 ha žemės. Jis yra valdybos narys ir tikras kooperacijos patriotas, o paklaustas, ar kooperatyvas jau yra pakankamai pažengęs, atsakė, kad jam dar trūksta stiprumo. „Turbūt žmonėms reikia labai didelės bėdos, kad jie būtų tikri kooperatyvo nariai ir suprastų, jog jis yra reikalingas ir naudingas. Kai pernai nebebuvo kur dėti grūdų, visi sukruto ir staigiai nupirko sandėlį. Dabar pirkome džiovyklą, kurią reikia kuo greičiau sumontuoti. Reikės žieminius rapsus sėti, tai būtų gerai, kad kooperatyvas turėtų ražieninę sėjamąją. Visiems ūkininkams reikėtų pagalvoti, kaip geriau ir greičiau tą darbą pasidaryti“, – samprotauja Stanislovas. Jis labai agituoja ir už savą rapsų spaudyklą, kad visas narių užaugintas derlius būtų perdirbamas.

Pasak ūkininko, daug kasdienių klausimų kyla. „Ateityje ir mūsų kooperatyvas galėtų būti toks, kaip Danijoje, tikiu, kad toks ir bus. Juk mes patys niekieno neraginami susibūrėme, negavome jokių lėšų, gal nors dabar pasinaudosime parama. Ministerija daug žada, tikimės, kad tesės savo žodį. Bet jei ir nebus pagalbos, vis tiek judėsime į priekį“, – neabejoja Stanislovas. Į klausimą, ar visi kooperatyvo nariai jau yra sąmoningi, S. Žilinskas atsako, kad branduolys sąmoningų žmonių yra, kurie per kooperatyvą, brangiau pirkdami ir pigiau parduodami, gal kartais ir pralošia.  Tokie žmonės jau supranta, kad ateityje išlikti galės tik būdami kooperatyvo nariai. Deja, dar ne vienas narys kasdien bėgioja vis kitur ką nors pirkti ar parduoti.

Stanislovas optimizmo nepraranda ir tikisi, kad tikrųjų narių vis daugės. „Kurį laiką stovėjome vietoje, nejudėjome, tačiau manau, kad dabar jau žengiame į priekį“, – įsitikinęs S. Žilinskas.

Ūkinė veikla

Kooperatyvas „Jurbarko ūkininkas“ šiandien jungia 53 narius, kurie dirba per 5 tūkst. ha žemės. Vidutinis ūkio dydis – 100 ha, nors yra valdančių 15, 200 ir net 400 ar 600 ha. Žemės čia neblogos, todėl daugiausia ūkininkai augina kviečius, miežius, rapsus. Kooperatyvas jungia kone visų Jurbarko r. kaimų ūkininkus. Jame yra ir keli pienininkai, tačiau, pasak direktoriaus Ričardo Vainikonio, kol kas kooperatyvas naudingesnis grūdininkams. Dalis pajininkų (28 nariai) pernai nusipirko 3 tūkst. t talpos grūdų sandėlį (22 rezervuarai), šią vasarą įsigyta nenauja grūdų džiovykla. Iš pernykščio pelno nupirktas nenaujas ekskavatorius ir naujas kompiuteris, pradėtos nuomotis mašinos grūdams vežti.

Pagrindinė kooperatyvo paslauga savo nariams – bendrai įsigyjamos trąšos ir augalų apsaugos priemonės, sandėliuojami grūdai, jau pradedama juos parduoti. Pasak R. Vainikonio, ši paslauga dar nėra įsibėgėjusi, nes pernai per pačią javapjūtę kilo problemų su administracijos darbuotojais, buvo sugaištas laikas, prarastas ūkininkų pasitikėjimas.

Kita vertus, direktorius sako, kad dar daugelis ūkininkų tebėra susisaistę sutartimis su tam tikromis firmomis ir kooperatyvo paslauga bendrai parduoti grūdus galės naudotis tik tuomet, kai bus visiškai įvykdę savo senuosius įsipareigojimus. „Aš mėginu surasti garantuotus pirkėjus, kurie iš mūsų derlių supirktų, ir kad mes būtume dėl to ramūs. Dabar dar visaip atsitinka, – patirtimi dalijasi Ričardas. – Šiemet sutartis pasirašyta parduoti 1 tūkst. t maistinių kviečių, tačiau kol kas turime tik pašarinių, nežinau, kaip mums seksis“.

Valdybos pirmininkas Egidijus Giedraitis pasakoja, kad į kooperatyvą buvo susiburta 1999 m. dėl tuomet „tradicinio“ motyvo – gauti valstybės paramą. Tačiau pasirodė, kad parama nepasiekiama, todėl iš esmės ir jokios bendros ūkinės veiklos iki pat 2001 m. nebuvo vykdoma. Tik E. Giedraitį išrinkus valdybos pirmininku, kooperatyvas pradėjo veiklą. Pradėta buvo nuo bendro trąšų ir chemikalų pirkimo. „Jau tuomet gaudavome 50 Lt nuolaidą tonai trąšų, o ir konkurentų rajone visiškai neturėjome. Dabar visos firmos kaunasi dėl tų pačių ūkininkų, o jų ne daugėja, tik mažėja, tad ir konkurencija stiprėja“, – pastebi valdybos pirmininkas. Jis paaiškina, kad neseniai susirinkime buvo nutarta įvesti tam tikrą nario mokestį už per kooperatyvą įsigytas trąšas ar chemikalus. Kitaip sakant, tai yra mokestis už paslaugas, norint sulaikyti narius nuo „svetimoteriavimo“.

Mokesčio dydis – 10 Lt nuo vieno deklaruoto hektaro. Žmonės gali rinktis, ar mokėti antkainį už prekes, ar mokėti pastovų mokestį ir viską pirkti be antkainio. Kooperatyvui labai svarbu žinoti, kiek trąšų ir chemijos pirkti, kad nebūtų tuščiai švaistomos lėšos, o prekės laikomos sandėlyje be naudos.

Geri pavyzdžiai

Iš pradžių šis kooperatyvas buvo „Koteno“ partneris, ir kaip labai naudingą „Koteno“ indėlį E. Giedraitis įvardija kelionę į Vokietiją, į „Raifaizeno“ kooperatyvą. „Aš tuomet pirmą kartą pamačiau ir supratau, kas yra kooperatyvas, ką jis gali. Ta kooperatyvo vizija man išliko iki dabar, pagal ją ir mėginame dirbti. Mes esame teisingame kelyje, nes pradėjome nuo gero pavyzdžio“, – įsitikinęs Egidijus. Išgirdęs vokiečių patarimą, kad Lietuvai užtektų vieno kooperatyvo, tuomet tos minties negalėjo nei suprasti, nei ja patikėti, tik šiandien neabejoja, kad jie buvo visiškai teisūs.

Kita vertus, E. Giedraitis pripažįsta, kad neužtenka vieną kartą pamatyti ir jau viskas tampa aišku: „Labiausiai trūko supratimo, kaip valdyti kooperatyvą, nors buvau lankęs ŽŪR organizuotus kooperacijos kursus, tačiau konkrečių žinių labai trūko“. Valdybos pirmininkas labai džiaugiasi ir viešnage Danijos kooperatyvuose, kurie laikomi stipriausiais Europoje. „Geri pavyzdžiai liudija, kad tai, ko mes norime, yra realu. Visuomet iš kitų patirties galima pasimokyti labai praktiškų dalykų ir daug sparčiau nueiti tą kelią, kurį jie ėjo visą šimtmetį“, – sako Egidijus.

Pirmininkas apgailestauja, kad aplinkiniuose rajonuose registruotų kooperatyvų yra, tačiau jie neveikia, todėl ir dalytis patirtimi nėra su kuo. Jo nuomone, kaip užsienio šalyse, taip ir Lietuvoje, turėtų veikti tęstiniai mokymai. Pasak E. Giedraičio, gerą intelektualinį potencialą turi Žemės ūkio universitetas, tad problemų dėl to neturėtų kilti: apie kooperaciją pirmiausia turi kalbėti ekonomistai, o paskui sociologai ir netgi psichologai.

Kooperacijos idėjas nepaliaujamai tenka skleisti ir jam su direktoriumi, nes žmonėms vis dar nelengva suprasti, kad kooperatyvo turtas yra jų pačių turtas, kuriuo jie turi naudotis ir rūpintis. Pasak E. Giedraičio, kooperatyvo metinė apyvarta auga, pernai buvo 2 mln., o šiemet tikimasi, kad bus per 3, o gal ir 4 mln. Lt. Ties tuo tikrai neketinama sustoti, nes iš esmės kooperacijos idėjos čia tik įsibėgėja, žmonės tik pradeda justi susibūrimo naudą. Iš kooperatyvo didelių pelnų nėra ko nė tikėtis, nes svarbiausioji jo paskirtis – tarnauti savo nariams, teikti jiems kuo daugiau reikalingų paslaugų. Užsienyje kiekvienas kooperatyvas stengiasi pats perdirbti savo produkciją, turi savo parduotuves ir apsieina be tarpininkų, kurie  paprastai ir susišluoja didžiąją žemdirbio triūso dalį. E. Giedraitis pripažino, kad šiuo metu „Jurbarko ūkininkui“ produkcijos perdirbimas dar nė nesisapnuoja.

Kooperatyvo nauda

Kooperatyvo narys Kęstutis Remeikis į bendrą veiklą kol kas žiūri gana nepatikliai. Jis dirba 200 ha žemės ir mano, kad kitur galima rasti pigesnių paslaugų negu šiame kooperatyve. Ūkininkas  norėtų, kad kooperatyvas labiau rūpintųsi, kaip teikti pigesnes paslaugas. Jis baiminasi, kad kooperatyvas nepradėtų nariams kelti savo sąlygų. Tokias jo baimes choru bandė išsklaidyti ir valdybos pirmininkas, ir direktorius, ir valdybos nariai. „Kęstai, tu labai siaurai mąstai, – kalbėjo Stanislovas. – Įsigijome sandėlį, tai žūtbūt turime jį išlaikyti. Ir kai už naudojimąsi juo imami pinigai, gal ir nemaži, tai jie niekur nedingsta, jie vėl panaudojami kooperatyvo labui – kas nors tobulinama, perkama. Žmonės arba supranta šį principą, arba nesupranta“, – kaimyno nepatiklumu piktinosi S. Žilinskas.

Pasak administracijos direktoriaus Ričardo Vainikonio, kiekvienas narys turi teisę ir prievolę žinoti, kas, kaip ir kodėl daroma, pats turi priimti sprendimus, pats gali nutarti, ar gerai dirba administracija, ar ją reikia pakeisti. Tokioms mintims pritaria ir E. Giedraitis: „Tose šalyse, kur kooperatyvai seniai gyvuoja, ūkininkai jau nesibaimina, kad kai kuriais metais paslaugos kooperatyve brangesnės, gal ir pelno nelieka, o tik nuostolis. Per daugelį metų jie jau savo kailiu įsitikino, kad kooperacija yra vienintelė galimybė išlikti rinkoje, ir už ją verta susimokėti“. Pasak jo, Lietuvoje perdirbėjai ir prekybininkai tik ir džiaugiasi, kad kooperacija taip stringa, jie iš to daug laimi, bet patys ūkininkai smarkiai pralaimi.

Valdybos pirmininkas įsitikinęs, kad iš viršaus, deja, joks koordinavimo centras kooperatyvo neįkurs. Ūkininkai, pasak jo, delsdami su kooperacija daug netenka, ne vienas ir visiškai turės pasitraukti iš žemės ūkio. Šiandien kooperatyvams reikia dirbti ne tik su nariais, bet ir su visais aplinkiniais ūkininkais, kurie po kurio laiko taps tikraisiais nariais. Reikia nepaliaujamai aiškinti, kokia svarbi yra masto ekonomika, kiek daug iš to galima laimėti.

E. Giedraitis nesutinka su teoretikais, siekiančiais išgryninti kooperatyvų veiklą, kad ši apimtų tik tikruosius narius. „Šiandien kooperatyvams tai būtų pražūtinga, nes kol kas apyvarta su nariais siekia tik 30–40 proc. Jeigu dirbtume tik su jais, užkirstume kelią greitam kooperatyvo augimui, nes ūkininkai taip greitai nesąmoningėja, kaip to reikalauja šiandieninė rinka“, – neabejoja pirmininkas.

Galvodamas apie tolimesnes investicijas, kooperatyvas tapo rajono kredito unijos nariu, pasirūpino kredito linija NORD/LB banke, bet apgailestauja, kad gauta suma labai menka, tik 100 tūkst. Lt. Pasak valdybos pirmininko, tokie pinigai ir atskiram ūkininkui būtų nedideli, ką jau kalbėti apie kooperatyvą, bet tenka su tuo susitaikyti ir laukti palankesnių laikų.